Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Luna suleido nagus į mano sportinio kostiumo gobtuvą ir ėmė plakti sparnais vaizduodama, kad yra erelis ir gali mane nusinešti.

— Kas tam paukščiui? — paklausė Ajanas. — Gal jam protas pasimaišė?

Kaip ir likusiems šeimos nariams. Paukštė buvo labai protinga, klusni ir prieraiši, ypač prie mano... prie Karos.

Staiga supratau, ko ji nori.

— Keista, — pasakė tetulė Enė. — Ta paukštė visada laikėsi šalia Karos. Bet ką ji veikia čia?

Atskrido manęs, pagalvojau. Ir puikiai žinau, kur nori mane nuskraidinti. Tiksliau, kur norėtų, nuskraidinti.

Nėriau pro praviras duris. Luna džiaugsmingai klyktelėjo ir nuskrido rodydama kelią.

Luna kaip balta strėlė skriejo per tamsius Kapų tvirtovės kambarius ir koridorius. Manęs visai nenustebino, kad ji skrenda žemyn. Labiau stulbino tai, kad ji galiausiai sustojo ne prie kalėjimo rūsio, o prie kitų vartų.

Atsidūrėme siaurame kvadratiniame kiemelyje, iš visų pusių apsuptame kolonadų ir tvirtovės sienų. Aukštai viršuje buvo matyti mažytis dangaus lopinėlis. Vidury kiemo stovėjo du gluosniai — pliki ir belapiai. Luna nutūpė ant vieno jų šakos ir sucirpė.

Vartai buvo milžiniški — tokie aukšti, kad po jais jauteisi kaip nereikšminga bluselė. Matyt, taip ir turėjo būti. Vartai buvo iš tamsaus medžio, bet išdabinti daugybe sidabro ir pažaliavusio vario detalių, kad tamsa atrodė kaip to tviskesio kampai ir linijos. Palei vartų arką buvo matyti užrašas sidabro raidėmis: HIC SEPULTI SUNT REGES NICTOPIAE. Žinojau, ką tai reiškia: „Čia ilsisi Nakties karalystės valdovai.” Iš kur žinau? Kažkas buvo sakęs. Kažkas prieš daugybę metų nusivedė mane ten parodyti senelio kapą. Staiga prisiminiau, kaip man buvo baugu, — jau tada čia buvo itin slogu ir nemalonu, nors gluosnių dar būta su lapais, o jų lapijoje slėpėsi paukštukai ir garsiai barė mus, kam trikdome jų ramybę. Gerai, kad galėjau įsikibti į didelę tetulės Enės ranką. Tetulė Enė ir buvo mane čia atsivedusi. „Kad žinotum, iš kur esi kilusi, mažute”, — pasakė ji man tada, ir buvo keista, kaip galiu būti kilusi iš tokios didingos ir grėsmingos vietos, ypač kai lig šiol nė nebuvau čia buvusi? Ką ji tuomet norėjo pasakyti, supratau tik dabar.

Voratinklių girliandos kaip keistos kalėdinės puošmenos dengė storas raides. Virš mūsų praskrido pora šikšnosparnių, bet Lunos riksmas juos nubaidė. Ji porą kartų mostelėjo sparnais, bet paskui nurimo ant savo šakos. Ji tupėjo palenkusi galvą, tarytum seniai įpratusi tai daryti — pakišusi snapą po sparnu. Negi ji čia taip visus tuos metus ir tupėjo laukdama? Ir ko? Kol pro vartus išeis mano... kol išeis Kara?

Išgirdau kažką už savęs ir išsigandusi atsigręžiau. Bet pamačiau tik Ajaną.

— Jie vis dar bando išlaisvinti Herojų ir Seleną, — pasakė jis. — Prižadėjau, kad tave atsivesiu, — jis nusipurtė. — O čia kraupu. Tikrai manai, kad tavo mama čia?

Linktelėjau ir parodžiau į Luną.

— Taigi, — tęsė jis. — Paukštę mačiau. Bet... ir Seleną, ir Herojus aiškina, kad tvirtovėje prieš jums įeinant buvo vienas vienintelis gyvas žmogus. Vėliau paaiškėjo, kad tas žmogus — Nėra. Ar... ar tu apie tai pamąstei?

Prikandau lūpą. Aišku, pamąsčiau. Jei Kara čia, tai... greičiausiai nebegyva. Gal todėl Luna mane ir atsivedė čia, o ne į kalėjimo rūsį. Bet aš turiu įsitikinti, — manyti ar spėlioti nepakanka. Kai šalia Ajanas, man drąsiau. Kaip tada name, kai viena likti bijojau, bet kai šalia atsirado jis, buvo nebe taip baisu.

Nebuvo jokios rankenos, taigi tiesiog pridėjau ranką prie vartų ir stumtelėjau. Reikėjo jėgos, bet pajutau, kad vartai pasiduoda. Pamojau ranka Ajanui, ir jis man padėjo pastumti. Staiga pasipriešinimas dingo. Vartai atsivėrė tyliai be jokio garso. Džiaugsmingai suklikusi, nuo savo šakos pakilo Luna ir, kai tik prasivėrė jai tinkamas tarpas, smuko į vidų.

Kapavietės viduje vėl grįžo tas menkumo pojūtis kaip ir prie vartų. Jūs tokie mažučiai, šnabždėjo skliautai. Jūs esate niekas. O tie, kurie šį tą reiškė, jau išmirę.

Čia gulėjo jie — Nakties karalystės valdovai. Vienas didžiulis sarkofagas šalia kito — su gulinčiomis statulomis ant dangčių, kad atrodė, jog patys karaliai guli ne karstuose, o ant jų. Kai kurie kadaise buvo net nudažyti ir paauksuoti, bet dažai laikui bėgant išbluko, auksas nusitrynė. Dabar jie visi buvo daugiau ar mažiau pilki. Tačiau vienas karstas pilkesnis už kitus.

Iškart sumojau, kad jame ilsisi mano senelis. Nėra jį buvo taip apsupusi šešėlių gijomis, kad jis tapo panašus į didžiulį kokoną. Galima nebent nuspėti, kad po storomis gijomis ant karsto viršaus guli akmeninė skulptūra — matyt, Nėra norėjo būti tikra, kad jis nebegrįš. Aplink karstą buvo primėtyta apdaužytų akmenų ir skulptūrų dalių, ir aš prisiminiau begalvę statulą kieme prie Kapų tvirtovės. Įsivaizduoju, kiek pastangų sudėjo, kad sunaikintų savo tėvą, net jau mirusį. Šitiek neapykantos. O gal ji vis dar jo bijo?

Luna apskrido tamsią kapavietę ir nutūpė ant senelio sarkofago. Tada pradėjo įnirtingai kapoti šešėlių tinklus, kad jau norėjau paprašyti ją liautis. Aš irgi neką mažiau už Nerą nenorėjau matyti senojo karaliaus. Jei jis būtų buvęs geresnis tėvas, gal ir Nėra nebūtų tokia pikta?

Pro pravirus kapavietės vartus pūstelėjo šalto vėjo gūsis, ir aš suvirpėjau.

— Ne itin jauku čia, — pasakė Ajanas, ir jo balsas po skliautais keistai nuvilnijo. — Jeigu ji čia, kaip manai, kur ji tada... kur turėtume ieškoti?

Luna kapojo tinklus iš peties — piktai ir karštligiškai, lyg nuo to būtų priklausiusi jos gyvybė. Jau beveik atidengė statulos veidą.

Bet ten buvo visai ne statula. Ir ne senelis.

Veidas, pasirodęs iš po šešėlių gijų, — užsimerkęs ir be gyvybės ženklų, pilkas kaip akmuo, — buvo mano mamos.

Karos.

Ne, mamos. Ją pamačiusi labai aiškiai supratau, kad ji niekada nebuvo ir nebus „teta Kara”. Juk pas ją bėgdavau, kai susapnuodavau košmarą. Juk ji manimi rūpinosi ir... ir mylėjo, nors ir paliko. O dabar ji nebegyva. Nėra ją nužudė. Mano mama nužudė mano mamą.

— O, ne, — tylutėliai ištarė Ajanas. Tada apglėbė mane — labai atsargiai — ir spustelėjo iš nugaros.

Negalėjau nė pravirkti. Bent jau taip kaip reikia. Jaučiau, kaip skruostais byra ašaros, bet visa kita buvo tarsi sustingę. Nė garselio — net menkiausio šnarpštelėjimo.

Nuo vartų pasigirdo žingsniai, bet aš nepažvelgiau. Negalėjau matyti nieko kito, tik negyvą pilką veidą. Luna vis dar įnirtingai kapojo šešėlių tinklus, lyg nesuprasdama, kad jau vėlu, nieko nebepadės.

Lėtai apie karstą susirinko ir visi kiti.

— Ak, mano mažute... — atsiduso tetulė Enė ir man ant peties uždėjo savo milžinišką ranką.

Justas priklaupė ant vieno kelio ir ranka padarė kažkokį ženklą — ne kryžiaus, o kažkokį apskritimą, bet jo reikšmė turbūt panaši.

— Man... man labai apmaudu, — pasakė Herojus ir pažvelgė į mane taip, tarsi čia jis būtų kaltas.

Tada atsikrenkštė Ajanas ir netvirtai pasakė:

— Hmmm... Aš tai abejoju, ar ji negyva.

— Ji šalta, — pasakė Seleną. — Šalta kaip akmuo.

— Na, taip, bet kai aš...

— Kodėl nori mergaitei suteikti netikrą viltį? Jai ir taip sunku.

— Aš Jaučiu, — daug tvirčiau atkirto Ajanas, — jos širdis tikrai plaka.

— Šitame kūne? — smiliumi dūrė į pilką būtybę Seleną. — Vaikeli, gali save apgaudinėti. Bet manęs neapgausi.

Justas lėtai pakėlė nuleistą galvą.