Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Gal galėtum parodyti bent šiek tiek džiugesio? — paklausė Ajanas. — Visai nemiela gelbėti žmones, kai šie atrodo lyg žemę pardavę.

Panele Ana... man didelė garbė. Visos tos nesąmonės tuoj pasibaigs, kai Seleną arba Herojus papasakos jiems, kas aš tokia iš tiesų. Ne, Ajanai, nėra ko šypsotis.

Nuo tos akimirkos, kai Justas nusileido pro pramuštą lubose skylę, Herojus nuo jo masyvios išvaizdos nenuleido akių. Nebuvo panašu, kad sūnėnas džiaugtųsi išvydęs dėdę. Veikiau taip žvelgia mirtininkas į teisėją, tuoj tuoj paskelbsiantį jam mirties nuosprendį.

— Artėja šešėlių kariauna, — pasakė jis.

Justo manieros kaipmat išgaravo — tapo aišku, kad po jomis slėpėsi tikras karys.

— Kada? — paklausė jis trumpai dalykiškai.

— Mažiau negu po valandos, — Herojus linktelėjo išmuštų langų link. — Šikšnosparniai jau čia.

Ant atbrailos kybojo du iš jų, sūpuodamiesi tarp stiklo duženų, išskėtę sparnus kaip cirko akrobatai. Atrodė, kad spokso į mus, nors iš tiesų juk jie neregiai. Dangų virš jų dengė ištisas sparnų knibždėlynas. Ajanas sumurmėjo sau po nosimi. Kažką panašaus į „eina sau”.

— Reikia iš čia nešdintis, — paragino Justas. — Tučtuojau. Įkliuvome kaip žiurkės į spąstus.

Tačiau šešėlių tinklus sutraukyti ne taip paprasta. Jų neįmanoma paprasčiausiai nupjauti — reikia po vieną nudeginti. Plušėjo visi keturi — su titnagu, žvakėmis ir degtukais, — tačiau viskas užtruko, o laikas toks brangus. Tų gijų šitokios galybės.

— Nieko nebus, — pasakė Herojus. — Išlaisvinkite Aną ir Vandens uždainuotoją. Mane palikite.

Justas papurtė galvą.

— Spėsime, — pasakė. — Privalome spėti. Kaip manai, ką man pasakys tavo motina, Jei grįšiu vienas?

— Nieko, — nusivylęs atsakė Herojus, — kai išgirs visą istoriją.

— Ką čia šneki, bernioke?

Justas pažvelgė į Herojų suraukęs antakius ir akimirkai paleido žvakę iš akių. Pamačiau, kaip liepsnos lyžtelėjo Herojui riešą, kaip paraudo ir apsvilo oda, tačiau Herojus, rodės, to nė nepastebėjo. Jo vidinis skausmas buvo toks stiprus, kad kitko ir nejuto.

— Neišlaikiau duoto žodžio, — pasakė jis vos girdimu balsu. — Prisiekiau savo gyvybe saugoti Aną, bet... bet užuot saugojęs, aš Aną išdaviau.

Galbūt jis ir išdavikas, bet man vis tiek jo gaila. Justas ilgai ir įdėmiai gręžė jį akimis, kaip į pelę žiūri pelėda. Tas vyriškis buvo toks tiesus ir nepalenkiamas. Atrodė tarsi išskaptuotas iš granito. Jo kūnas ir veido bruožai buvo kampuoti — visai ne kaip kitų žmonių. Smakras, pečiai, rankos ir net ūsai apie plačią jo burną. Prisiminiau sapną, kuriame Ajanas bėgo su kažkokiu akmeniniu žmogumi. Tas žmogus Justas, toptelėjo man. Jis nepanašus į tuos, kurie lengvai atleidžia.

— Ar tai tiesa?!

— Taip, — atsakė ne Herojus, o Seleną. Šešėlių gijų, juosusių jos burną, beveik nebeliko. — Į spąstus mus atviliojo jis. Gal būčiau įstengusi mus visus išgelbėti, jei jis nebūtų manęs partrenkęs.

Justas ilgokai stovėjo ramus. Tada padavė Ajanui žvakę ir išsitraukė ploną peilį, panašų į Herojaus, tik dar ilgesnį.

— Vargšelis juk buvo šešėlių užliūliuotas, — sunerimusi pasakė tetulė Enė. — Juk jis nekaltas!

— Jis žino, kas už tai laukia, — pasakė Justas šaltu kaip ledas balsu. — Jis žinojo, ką daro.

Pala. Ką? Juk jie ne...

— Ei, — prabilo Ajanas. — Negi jūs iš tiesų sumanėte... na, jis juk jūsų sūnėnas, tiesa?

— Kaip tik dėl to. Jei parodysiu malonę, pats tapsiu išdaviku.

Ne. Ne! Iš visų jėgų ėmiau muistyti galvą ir bandžiau išsilaisvinti iš šešėlių tinklo. Herojau! Pasakyk jiems, kad aš to nenoriu!

Bet Herojus į mane nė nežvilgtelėjo. Žinojau, kad jis mane išgirdo, bet nieko nenorėjo sakyti. Tupėjo kaip gyvūnėlis, pasirengęs būti paskerstas.

— Liaukitės, — pasakė Ajanas. — Pažiūrėkite į Aną. Ji to tikrai nenori.

— Įstatymai yra įstatymai, — atkirto Justas. — įstatymų reikia laikytis.

Dešinioji mano ranka jau beveik laisva. Ja ėmiau įnirtingai rodyti, kad noriu rašyti.

— Štai, — pasakė Ajanas ir išsitraukė iš kišenės savo mobilųjį. — Rašyk.

Bet ką, po paraliais, rašyti? Kokiais žodžiais sustabdyti Justą? Ilgoms kalboms nebuvo laiko. Be to, nemaniau, kad jį galima palenkti dailiais išvedžiojimais apie mirties bausmės beprasmybę.

Staiga man dingtelėjo mintis.

MALONĖ, parašiau. Tada nuvedžiau žymiklį atgal ir pridūriau: KARALIŠKA MALONĖ.

Jeigu Jie rimtai kalbėjo apie tikrąją Rakto paveldėtoją, tai turėtų priversti juos suklusti.

— Valio! — šūktelėjo Ajanas ir plačiai nusišypsojo. — Štai jums! — Pagriebęs telefoną jis prikišo švytintį ekraną Justui tiesiai po akimis. — Žiūrėkite. Jums visai to nereikia daryti. Ji jam suteikė malonę!

— Tu dar pasigailėsi, — pasakė Seleną. — Ta gyvatė, kurią šiandien paleidi, rytoj tau įgels iš pasalų.

Herojus juk ne kokia gyvatė. Nežinau, kodėl jis pasielgė būtent taip, bet žinojau tikrai, kad mirti nuo dėdės peilio jis neturėtų.

Justas vis dar tylėjo, o kai pagaliau nuleido peilį, nesupratau, ką jaučia. Negi jam nė trupučio nepalengvėjo? Negi Herojus iš tiesų taip suteršė giminės vardą, kad dėdė verčiau jį nudėtų?

— Dėkok panelei Anai, bernioke, — pasakė Justas ir niuktelėjo peilio rankena Herojui per petį. Tas išsižiojo, bet neįstengė išleisti nė garso. Matyti, kad jis buvo pasirengęs mirti, jautėsi visas išsunktas — nebebuvo likę nė lašo dėkingumo, vilties, gal net drąsos. Turbūt ir pats Justas pastebėjo, kad nebereikia jo daugiau spausti.

Staiga iš po šikšnosparnių prie langų pasipylė stikliukai. Vienas pabandė išskristi, o kitas įskrido į sosto salę ir ėmė blaškytis nuo vienos sienos prie kitos. Pro langą įnėrė švytinti balta plunksnuota raketa, pasirengusi kirsti snapu. Luna man visada buvo kaip naminis paukštelis, tarsi pasakų papūga. Dabar ji buvo panašesnė į erelį ar sakalą — staigi, tiksli ir mirtinai pavojinga. Šikšnosparnis, bandęs išlėkti laukan, pakirstas jos snapo, krito ant grindų. Šiek tiek paplakęs sparnais jis nurimo. Antrasis blaškėsi, kol galiausiai kažkaip išskrido pro duris. Luna jį paleido. Ji nutūpė ant mano kėdės atlošo, visai man prie skruosto. Iš pradžių pasirodė, kad ji bando mane pabučiuoti arba man bakstelėti, bet ji ėmė kapoti šešėlių tinklą. Gijos, kurios buvo atsilaikiusios prieš aštriausią peilį, pasidavė Mėnulio paukštės snapui, — ji jas kapojo lengvai kaip paprastą voratinklį.

— Betgi čia Luna, — pasakė tetulė Enė. — Nieko sau!

— Juk čia paukštė iš paveikslo, — sušuko Ajanas. — Iš tavo mamos paveikslo.

Jo žodžiai smigo į mane kaip į atvirą žaizdą. Tas paveikslas juk ne mamos. Jame nutapyta mano teta Kara, prižiūrėjusi mane kelerius metus. Visaip bandžiau atsistoti, bet kojos ir rankos buvo nutirpusios — toks jausmas, kad jas vis dar varžo šešėlių tinklų gijos.

Herojus ir Seleną tebebuvo supančioti, bet Lunai jie buvo nė motais. Ji kapstėsi mano plaukuose, kartais vis papešdama. Buvo aišku, kad jai kažko reikia, tik nesupratau, ko.

— Kaip tu? — paklausė Ajanas. Jo emocijos buvo aprimusios, jis atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. — O tu visai... na, labai nekaip atrodai.

Aš tik linktelėjau. Beviltiška aiškinti. Ateis laikas ir viską ramiai papasakosiu. Seleną pusbalsiu jau kažką aiškino Justui, ir nors ji stengėsi kalbėti tyliai, vis tiek viską girdėjau.