Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Snukiau, — sušuko tetulė Enė ir nubėgo prie Ajano. — Kas jam?

Stovėjau ir žiūrėjau nuleidusi rankas. Norėjau kaip nors padėti, bet nežinojau, kaip reikia elgtis su tokiomis žaizdomis. Mokykloje nesimokiau teikti pirmąją pagalbą.

— Dar nebaigta, — pasakė Herojus. Jo veidas buvo kraujuotas, bet kraujas ne jo. Panašu, kad jis pats išsisuko be mažiausio įdrėskimo.

— Toli gražu, — pasakė Justas. — Ji dar nepasiuntė negyvėlių šešėlių.

— Ana. Mažyle...

Mama stovėjo ir laukė manęs. Pilies kiemo viduryje, tarp sužeistų ir sutrikusių žmonių. Jos negalėjau laikyti niekuo kitu, tik mama. Jos veidas buvo toks pat pilkas kaip tada, kai manėme, kad ji negyva, ir ji buvo nebe tokia graži kaip paveiksle. Bet tai ji — ir balsas jos, ir akys, ir tas jausmas, kai ji mane apkabino.

Pasijutau esanti ir beveik keturiolikos, ir šešerių vienu metu.

Buvau nuvargusi ir išsigandusi, man buvo negera nuo to, ką buvau mačiusi ir ko pridariau. Bet mama mane apkabino, ir tai pagelbėjo.

Tik neilgam.

— Prie įėjimo į kiemą stovi Nėra, — pranešė Justas.

Ji buvo ne viena. Ją supo ištisa siena negyvėlių šešėlių. Ir visai ne dvidešimt jų buvo, kaip tikėjosi Justas, o tokia galybė, kad nė suskaičiuoti neįmanoma. Jie stovėjo taip susispaudę, kad ir atskirti vienus nuo kitų buvo nelengva. Jie užtvindė priėjimą prie kiemo kaip vanduo baseiną užtvindo.

Justas dėbtelėjo į Seleną. Ji papurtė galvą.

— Tik kai kuriuos, — pasakė ji. — Ne visus. Toli gražu ne visus. Aš tik žmogus, o jėgos baigia išsekti.

— Tada reikia palaukti, — pasakė jis. — Ir paklausyti, ką turi pasakyti šešėlių žiežula.

Ji vis dar buvo apsigobusi tuo raudonu apsiaustu ir stovėjo vidury šešėlių — kaip vienišas sušalęs kraujo lašelis didžiulėje juodo ledo jūroje.

— Aš galiu pabandyti sviesti į ją ietį, — pasisiūlė Ajanas.

— Naudos nebus, — atsakė mama. — Ji atspari įprastiems ginklams.

— Mieloji sesule, — suriko Nėra iš kiemo. — Ar esi?

— Taip.

— Ir puikiai pailsėjusi, manau, po septynerių metų miego?

Septynerių metų? Ką? Mama tame... tame kape gulėjo septynerius metus? Bet kaip... kaip ji iš viso išgyveno? Kaip ji stovi, kalba, kvėpuoja — iš pažiūros baltut baltutėlė?

— Ko tau reikia, Nėra? Ko tu sieki?

— To, kas man teisėtai priklauso! — išsitiesė Nėra, o jos veidas degė aistra. — Atgauti karalystę, kurią iš manęs atėmei. Vaiką, kurį pagrobei!

— Tėvas karalystės raktą atidavė man, Nėra. To nepakeisi.

— Jis buvo skirtas man! Paveldėti turėjau jį aš. Jis neturėjo teisės... — beveik nebesitvardydama šaukė ji. — Dabar viskas vis tiek. Jis nebegyvas, o Nakties karalystė mano. Jei grąžinsi man ir dukterį, ir karalystės raktą, galėsi grįžti į tas savo mylimas saulės deginamas žemes ir niekada čia nebesirodyti.

Kara papurtė galvą.

— Anos aš tau atiduoti negaliu. Pati puikiai supranti. O raktą seniausiai atidaviau.

— Valanda, — iškošė Nėra. — Jei per valandą neatgausiu Anos ir rakto, ateisiu pati ir pasiimsiu. Ir vargas tam, kas pasipainios man po kojomis!

Ji apsisuko ir išėjo iš kiemo, o paskui ją kaip juodas vanduo nuplaukė ir negyvėlių šešėliai.

Mama sukniubo prie tvirtovės sienos, lyg nebeturėdama jėgų stovėti. Nenuostabu, kad ji tokia silpna. Dar keisčiau, kad ji iš viso gyva.

— Gal kas turite vandens? — paklausė ji. — Baisiai seniai... nieko negėriau.

Septynerius metus?

Seleną ištiesė alavinį ąsotėlį. Jis buvo tuščias, bet neilgai. Ji paniūniavo tris ilgas gaidas, ir ąsotėlis prisipildė vandens.

— Štai. Gerk.

Mama godžiai stvėrė ąsotėlį. Jos oda buvo plona kaip popierius, per ją buvo galima įžiūrėti kaulus.

— Ačiū. — Ji mus apžvelgė — mane, Justą, Herojų, Seleną, Ajaną. Tetulė Enė klūpėjo ties tysančiu Snukiumi ir bandė sustabdyti kraujavimą iš šoninės žaizdos.

Mamos žvilgsnis stabtelėjo ties manimi.

— Kur karalystės raktas? — paklausė ji. — Adamas prisižadėjo jį tau perduoti, kai tau sukaks dvylika, bet... jis to pažado neišlaikė, tiesa?

Linktelėjau. Ajanas sumišęs krenkštelėjo.

— Hmmm... turbūt jį pasiskolinęs būsiu aš. Kalbate apie šį? — jis atsegė vidinę kišenę ir ištraukė iš jos auksinį raktą.

— Šit kaip, — sausai atrėžė mano mama. — Štai ir jis. Raktas, atveriantis ir užveriantis visatas. Atiduok jį mano dukteriai.

Bet aš papurčiau galvą. Man jo visai nereikia. Parodžiau pirštu į ją.

— Ne, — pasakė Kara. — Jį imk tu, Ana. Jis tavo.

Ji palaukė, kol aš nenoromis paėmiau auksinį raktą į ranką. Čia ir vėl mane nutvieskė atpažinimo pojūtis. Mano. Mano. Man tas jausmas nelabai patiko, bet nieko negalėjau padaryti ar jam pasipriešinti. Jis mano.

Mama linktelėjo.

— Aš — nebe Nakties karalystės valdovė, — pasakė ji. — Ir... yra dar kai kas.

— Kas? — paklausė Justas.

— Leisk man šiek tiek įkvėpti gryno oro, pasigėrėti dukra ir atsigerti šalto, tyro vandens.

— Su didžiausia pagarba, Kara... bet laiko turime labai nedaug.

— Ne, aš žinau, — atsiduso ji. — Tai turi nutikti iki Nerai vėl puolant, kol nežuvo dar daugiau nekaltų.

Mes laukėme, bet ji taip ir nepasakė, kas „turi nutikti”. Ji nenuleido nuo manęs akių, ir mane nusmelkė nemalonus jausmas, kad tai vienaip ar kitaip susiję su manimi. Ar ji mane trimis lengvomis pamokomis pavers Nenugalimąja Šešėlių audėja, kad aš jiems nugalėčiau Nerą? Nuo tos minties mane net šaltis nupurtė. Širdyje vis tiek laikiau ją mama. Bet kažin kuo ji laiko mane? O kas, jeigu ji mane pasiėmė tik tam, kad vėliau tapčiau Neros žudike?.. Ne, ši mintis man tikrai per sunki.

— Jei mano karalienė turi sumanymą... — mandagiai pradėjo Justas.

Mama pavargusi nusišypsojo.

— Sumanymą? Na, galima tai pavadinti ir sumanymu. — Ji nuleido akis. Kodėl? Negi ji to negali pasakyti žiūrėdama į mane?

— Jums teks mane nužudyti, — pasakė ji.

Tyla. Kapų tyla. Sustingę veidai, niekaip negalintys patikėti tuo, ką išgirdo, kol ir aš, ir kiti pagaliau supratome, kad ji kalba rimtai.

— Kaip manote, kodėl Nėra manęs iki šiol nenužudė? — paklausė ji. — Manote, ji nenorėjo mano mirties? Juk palaidojo mane tėvo kapavietėje. Ji atėmė man gyvybę, kaip galėjo, nors ir nevisiškai. Kodėl? Juk būtų buvę taip paprasta nutraukti tą vienintelę giją, bet ji to nepadarė. Nes puikiai žino, kad tuomet būtų mirusi ir ji pati.

— Ji... jos juk neįmanoma nužudyti, — pasakė Seleną. — Galima kiaurai kardu perverti, ir jai nieko.

— Ne, — atsakė mama. — Nes ji iš tiesų nėra žmogus. Kaip ir aš. Mes ne šiaip seserys. Mes — viena kitos šešėliai. Suprantate... kartą gyveno vienišas vaikelis, kuris žaidė su šešėliais, nes neturėjo draugų. Tačiau to vaikelio kraujyje tekėjo Nakties karalystės magija. Vienas šešėlis atgijo ir tapo jos sesute, drauge, mylima bičiule.

Ji buvo tokia liūdna, kad man net širdis plyšo.

— Mes neišskiriamos. Mus vadindavo princesėmis dvynukėmis. Tik viena iš mūsų sugeba mylėti labiau negu kita. Vienai patiko šviesa, juokas ir dosnumas, kita buvo paniurusi, pikta ir išdidi. Vienai į glėbį bėgdavo stirniukai, nuo kitos — sprukdavo šalin. O mano tėvas... — čia jos liūdnas balsas sudrebėjo. — Tėvas negalėjo savęs nugalėti — jam širdis suspurdėdavo, kai jam šypsodavausi ar kai paimdavau jį už rankos. Kai jis valstybės raktą perdavė man ir nusprendė, kad Nėra nebus karalienė, tada ji ir pradėjo mudviejų nekęsti.