Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Bet... katra iš jūsų — šešėlis, o katra — tikroji? — paklausė Ajanas.

— Mes susimaišėme, — pasakė mama. — Joje šešėlio lygiai tiek pat, kiek ir manyje, — po vienodai ir žmogaus. Mes visada mylėdavome tą patį — tą patį tėtį, tuos pačius namus, tą patį vyrą, tą patį vaiką. Tik kiekviena savaip.

Ką ji myli, pasiima. O ką pasiima, sunaikina. Labai ačiū. Nieko sau likimo dovana būti mylimai Neros, pažįstančios visą Nakties karalystę kaip savo penkis pirštus.

— Štai kodėl privalote mane nužudyti, — pasakė ji ramiu balsu. — Antraip pražus viskas, ką mylėjome.

Ne. Ne! Ne, po paraliais. Man to visai nereikia. Aš visai nenoriu tokia tapti. Kaip ji gali šitaip stovėti čia ir reikalauti, kad mes ją nužudytume. Juk šitiek jos ieškojau, kol galiausiai suradau. Šitiek pastangų įdėta, šitiek visko patirta. Taip nesąžininga!

— Nieko nebus, mieloji Ana, — pasakė ji, lyg skaitydama mano mintis kaip Herojus. — Bet nemanyk, kad veltui kovojai. Jei nebūtum pasirodžiusi, Neros gniaužtuose būtų galutinai supuvusi ir Nakties karalystė, ir visi, tarp jų ir mudvi su ja. Pati baisiausia ir tamsiausia mirtis. O dabar, kai tu šalia, man ir mirti nebaisu — šviesu ir jauku.

Pradėjau visa tirtėti. Ne. Ji kalba didžiausias nesąmones. Nereikia jai jokios jaukios mirties. Ji iš viso neturi mirti!

— Yra dar vienas dalykas, Ana, — tyliai pridūrė ji. — Labai tikiuosi, kad klystu, bet bijau, kad tai padaryti gali tik tu.

Ką?

— Mus nužudyti ne taip paprasta, mieloji. Mumyse po lygiai šešėlio ir žmogaus. Dėl to mes beveik... nenužudomos. O tu... tu gali mumyse užčiuopti šešėlių gijas. Tu sugebi nutraukti širdies gijas — kad nustotų plakusios abi širdys — ir šešėlio, ir žmogaus.

Pasaulis turbūt nustojo sukęsis. Ji juokauja? Kad aš... kaip negyvėlių šešėliams... kai spaudžiau šaltą, pulsuojančią šešėlio širdį ir ant rankų krešėjo juodas kraujas... o čia tikroji mano mama... man pakriko protas. Nesupratau, ką darau, po kojomis nebejutau akmeninių pakopų — tik bėgau, bėgau šalin, kuo toliau, — iš tolo manęs link skriejo balsai.

— Ana!

— Atstokite nuo jos, — piktai pasakė Ajanas. — Negi nesuprantate, kad jai reikia pabūti vienai?

Jauki, šviesi mirtis.

Ne, aš negaliu. Nenoriu. Manęs jie neprivers!

Sustojau prie įėjimo į kapavietę. Ne pati linksmiausia vieta. Plikos gluosnio šakos atrodė sušalusios. Dabar čia nė Mėnulio paukštės nebebuvo. Luna liko su mama. Kur daugiau?

— Ana.

Tai buvo Herojus. Herojus, žinantis, ką galvoju. Gal jie mano, kad jis mane perkalbės? Negaliu patikėti. Tikrai negaliu. Stovėdama čia, prie įėjimo į kapavietę, prisiminiau, kaip jaučiausi manydama, kad ji nebegyva. O dabar jie nori, kad aš pati ją nužudyčiau?

— Ana, ar žinai, kodėl sudaviau Selenai per galvą?

Ne, o man tai visai ir nerūpi.

— Ten buvo negyvėlio šešėlis. Ji savo dainomis norėjo jį sugrąžinti į kapą, Ana.

O kas man darbo?

— Šešėlis buvo mano tėvo, — drebančiu balsu tęsė jis, ir aš beveik prieš savo pačios norą atplėšiau žvilgsnį nuo kapavietės durų ir pažvelgiau į jį.

— Tai žinojau jau tada miške, kai į mane pataikė šešėlių strėlė. Tą virvę nutraukė jis, kad pasprukčiau. Pats to niekada nebūčiau padaręs. Kai Seleną norėjo jį pulti, sunaikinti, aš... aš tiesiog negalėjau jai to leisti. Todėl tave ir išdaviau.

Jo tamsios akys žibėjo mėnulio šviesoje, man net skaudėjo į jas žiūrėti. Tačiau negalėjau nežiūrėti.

— Nederėjo man to daryti, Ana. Turėjau kovoti drauge su tavimi, su Seleną, o ne prieš jus. Ir mano tėvas būtų tą patį pasakęs, jei būtų tikras, gyvas žmogus. Toks gyvenimas, kokį jis gyvena dabar, ničnieko nevertas. Jis Neros vergas. Visi tokiais tapsime, jei ne... jei tu nepadarysi to, ko prašo tavęs mama. Gera mirtis — irgi dovana, Ana. Jei mano tėvas galėtų kalbėti, esu tikras, jis tai patvirtintų.

Norėjau jam užvažiuoti kaip kadaise Ajanui, kai tas pasakė, kad mamą turbūt nužudė tėtis. Bet nevožiau. Jam ir taip sunku.

Eik, sau, pagalvojau. Palik mane ramybėje.

Jis nenoriai uždėjo ranką man ant peties, aiškiai norėdamas mane nuraminti. Tačiau matė, kad nei noriu, nei galiu nusiraminti. Tada nuėjo sau. Atsisėdau ant žemės, nugara atsirėmiau į gluosnio kamieną. Pažvelgiau į juodų šakų raizgalynę. Čia, pačioje Kapų tvirtovės širdyje, labai tylu. Bet ši tyla ilgai netruks. Anksčiau ar vėliau negyvėlių šešėliai vėl puls — pati mačiau, kokia jų daugybė. Netikiu, kad atlaikytume. Netgi supratau tuos, kuriems atrodo, kad vieną gyvybę atiduoti už šimtą — verta. Akimirką svarsčiau, kaip tai atrodytų. Kaip tai padaryčiau. Juk ji ne koks negyvėlio šešėlis, į kurį galima tiesiog sukišti rankas. Gal pirmiausia reikėtų jai perskrosti krūtinę, kad pasiekčiau širdį? Ne. Ne. Negaliu. Paprasčiausiai negaliu.

Kurį laiką sėdėjau po gluosniu viena. Tada pasirodė Ajanas.

— Štai, — pasakė jis ir davė man savo mobilųjį telefoną. — Baterija dar šiek tiek veikia, jei nori ką nors pasakyti.

Ajanas mano minčių skaityti nemoka, ir už tai buvau nepaprastai dėkinga. Ištiesiau ranką — vos vos. Jei nenorėtų, neatkreiptų dėmesio.

Bet atkreipė. Atsisėdo šalia ir paėmė mane už rankos.

— Tai bent įsipainiojome, ką? — pasakė jis. — Bet tai — ne šiaip pasakos. Iš pradžių atrodo, kad dalyvauji tikrai šauniame filme, bet taip nėra. Kai pradeda žūti žmonės — iš tiesų kristi kaip lapai, — tai... tai tas šaunumo jausmas kaipmat išgaruoja.

Sėdėjome taip ilgai — tiesiog vienas šalia kito, jausdami šilumą, sklindančią, kai laikai tikrą žmogų už rankos. Man dingtelėjo, kad negaliu leisti Ajanui čia pražūti. Jam čia ne vieta. Jis juk visai ne savo noru įsipainiojo į šituos Nakties karalystės reikalus ir keistus mano šeimos santykius. Nuo pat to įvykio katilinėje jis stengiasi mane prižiūrėti, saugoti.

— Jie pabandė patys, — galiausiai pasakė jis. — Justas išsitraukė ilgąjį savo peilį. Suvarė jai į krūtinę, tiesiai į paširdžius, ir pasuko. Durdamas raudojo.

Pažvelgiau į jį ir instinktyviai susiėmiau už krūtinės. Mano sportinis kostiumas buvo kraujuotas, jame buvo pailga dantyta skylė. Prisiminiau sietyno smaigalį, prisiminiau, kaip jis kiaurai perskrodė Nerą. Dar ir dabar turėjau piršto platumo žaizdą, kurią jis buvo įkirtęs ir man. Bet Nėra... Ajanas dar nė neprasižiojo, o aš jau žinojau, ką jis pasakys.

— Ji išsitraukė peilį. Pati. Ji ir pati verkė — ne dėl to, kad skauda, o dėl to, kad vis dar gyva. Ji suprato, kad tai gali padaryti tik tu. Ji verkė dėl tavęs.

Papurčiau galvą. Pati nelabai supratau, su kuo nesutinku. Turbūt su viskuo po truputį. Tai bent įsipainiojome. Tai jau. Neįsivaizdavau, ką reikės daryti.

— Kaip norėčiau būti namie, — pasakė Ajanas tokiu ilgesingu balsu, kad man net ašaros ištryško.

Dangumi lėtai slinko mėnulis. Jau visai baigiasi toji Neros duotoji mums valanda. Atsistojau, Ajanas taip pat.

— Ji guli viename sargybinių kambarių. Visai netoli vartų. — Jis sumojo, kur eisiu, tai buvo visiškai paprasta.

Justas su Herojumi stovėjo prie lovos, tarsi ji būtų šviesa, o visi laukia, kol ji užges. Bet ji sėdėjo atsirėmusi į sieną, po nugara pasikišusi suvyniotą kilimėlį, — nepaisant visų negandų, vis dar gyva. Tik vilkėjo nebe savo drabužiais. Jai buvo suradę kitus marškinius — gerokai per didelius, bet baltus ir švarius. Pamačiusi tvarstį supratau, kodėl. Ji kraujavo. Kraujavo po to, kai Justas pabandė ją nužudyti.