Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Kaip manai, ar ji ryšis? — paklausė jis. — Turiu galvoje Aną.

— O tu ja dėtas ar ryžtumeisi?

Herojus neramiai pasimuistė.

— Aš juk nesiryžau. Kai susidūriau su tėvu. Užtat išdaviau draugus.

— Ana prie draugų nepratusi, — tyliai pasakė Ajanas. — Ji iš tų, kurios tvarkosi pačios.

— Galbūt. Bet vis tiek nelengva žiūrėti, kaip jai seksis tvarkytis dabar, tiesa? — atkirto Herojus.

Manau, jis jau perkando mane. Slapstytis nuo minčių skaitytojo nelengva. Aš visai nenoriu slapstytis. Visai ne dėl to dabar stoviu ant laiptų per petį persimetusi šuns plaukų virvę ir nežengiu to paskutinio žingsnio. Man tiesiog reikia susikaupti, įsidrąsinti.

Herojus atsigręžė, Ajanas irgi jam iš paskos, norėdamas pažiūrėti, ką jis ten pamatė. Supratęs, kad girdėjau, kaip jiedu apie mane šnekėjosi, jis sumišo.

Sustojau atokiau nuo jų. Nenorėjau, kad Herojus per daug išskaitytų.

„Ar gali man kai ką pažadėti?” — paklausiau aš.

— Sunku pažadėti, kai nežinai, ko esi prašomas, — atsakė jis.

„Taip, bet ar pažadėsi?”

— Tu — rakto paveldėtoja.

Įnirtingai papurčiau galvą.

„Ne. Ne dėl to. O todėl, kad mudu draugai, ir aš tavęs prašau paslaugos.”

Herojus lėtai linktelėjo.

— Ak, dėl to, kad mudu draugai. Ir dėl to, kad esu skolingas tau savo gyvybę.

— Ką čia šnekate? — paklausė Ajanas. — Ką ji sako?

Herojus jam neatsakė.

— Ką tu nori, kad prižadėčiau? — galiausiai paklausė jis.

„Būk mano balsas. Kad ir ką sakyčiau, turi tai persakyti.”

— Kad ir ką...

„Taip.”

— O ką sumąstei pasakyti?

Papurčiau galvą. Pasitraukiau prie sienos. Stengiausi susukti visas mintis į kamuoliuką, kad jis jų neįskaitytų. Kol kas.

„Prižadėk. Prisiek, kad taip ir padarysi.”

Jis prikando į lūpą. Bet galiausiai ištarė žodžius, kuriuos taip norėjau išgirsti.

— Gerai. Prisiekiu, kad būsiu tavo balsas ir pasakysiu viską, ko manęs paprašysi. Kad ir ką sakytum.

Tvirtai užkabinau šuns plauko virvę ant geležinio strypo, skirto fakelui laikyti. Jis buvo surūdijęs, bet iš tvirtos kalinėtos geležies, — tikėjausi, kad mano svorį išlaikys. Nieko tinkamesnio nepastebėjau.

— Oi, — pasakė Ajanas. — Ką čia sumąstei?

Matomės turbūt paskutinį kartą. Darau tai dėl tavęs, galvojau tylomis ir taip giliai, kad tikėjausi, jog nė Herojus neišskaitys. Kad galėtum grįžti namo, nors aš pati greičiausiai nebegrįšiu. Tada pagalvojau: juk tai paskutinė proga. Paskutinė proga išsiaiškinti, kaip viskas būtų buvę.

Pasilenkiau į priekį ir pabučiavau jį — negrabiai ir paskubomis. Jis taip suglumo, kad liko stovėti it mietą prarijęs, — net pabučiuoti manęs nesugebėjo. Jis nesumojo, ką daryti. Galėjo apkabinti mane, prisispausti prie savęs. Bet aš nelaukiau — atsitraukiau ir užlipau ant tvirtovės sienos. Abiem rankomis sugriebiau pilkąją virvę ir šokau į tuštumą.

Jei jis bandys šokti man iš paskos, pagalvojau, kad išgirstų Herojus, — sulaikyk jį.

Nebuvau iš tų, kurios per kūno kultūros pamokas virve užsliuogia per 2,3 sekundės. Bet juk reikės ne sliuogti į viršų, o leistis žemyn. Žemyn tai vienas juokas, ar ne? Virvė mane tarsi saugojo. Delnai visai neslydo, nors buvo suprakaitavę, ir neperštėjo. Ši virvė tave labai saugos — kaip Snukius, jei tik galėtų” pasakė tetulė Enė; taip ir įvyko. Siena buvo suodina, kai kur ir kraujuota, o šen bei ten karojo šešėlių tinklų skaruliai. Stipriai įsispyrusi kojomis pradėjau lengvai trūkčiodama leistis žemyn. Viršuje buvo girdėti Ajano šūksniai, bet greitai nutilo, ir pasigirdo žnektelinčio kūno garsas. Herojus turbūt jį sustabdė, kaip prašiau. Tačiau staiga virš tvirtovės sienos vis dėlto iškilo kažkieno figūra. Ne Ajano, o Herojaus. Jis ėmė vikriai leistis, lyg visą gyvenimą būtų vien tai daręs. Kas žino — gal taip ir buvo.

„Ne, — pasiunčiau jam mintį. — Grįžk! Tavęs man nereikia!”

— Juk neprižadėjau, kad neseksiu tau iš paskos, — pasakė jis. Jis nė nešnopavo. — Jei jau esu tavo balsas, vadinasi, turiu būti šalia, kad skaityčiau tavo mintis.

Bet juk ten tavęs laukia mirtis, suglumusi pagalvojau. Ne garsiai, ne sąmoningai — mintis tiesiog išsprūdo. Negyvėlių šešėlių šaltį aš iškęsiu, o jis neįstengs.

— Vadinasi, tau teks saugotis, likti gyvai, — pasakė jis, — ir neleisti jiems prie manęs artintis.

Slapstytis nebuvo ko. Nebuvo už ko slėptis, nepastebėti mūsų galėjo nebent aklasis. Buvo taip tylu, kad mūsų žingsniai tarp sienų aidėjo kaip pistoleto šūviai, nors mes nei skubėjome, nei trepsėjome. Septyni negyvėlių šešėliai sustojo arčiau vieni kitų, viduryje vis dar stovėjo tas, kuris kadaise buvo Herojaus tėvas. Ar jie dvejoja? Visoje Kapų tvirtovėje jie gali bijoti dviejų žmonių — aš viena jų. Ar jie tai žino?

„Pasakyk jiems, kad noriu šnekėtis su Nėra. Jeigu jie mus praleis, nieko pikto jiems nedarysiu.”

Herojus balsu persakė mano žodžius. Maždaug taip.

— Rakto paveldėtoja nori kalbėtis su Šešėlių karaliene, — pareiškė jis. — Praleiskite mus, antraip būsite sunaikinti. Spręskite patys.

„Sakyk tai, ką diktuoju, — pasiunčiau jam mintį. — O ne tai, ką, tavo įsivaizdavimu, turėčiau sakyti!”

Herojus šyptelėjo.

— Juk tai beveik tas pats, — sumurmėjo lūpų krašteliu. Tada į priekį žengtelėjo vidurinysis negyvėlio šešėlis, ir Herojaus šypsena kaipmat pranyko.

Spoksojau į tamsų branduolį ir negyvėlį svarstydama, kaip taip gali būti. Kaip gali miręs žmogus vis dar egzistuoti. Prabusti — jei jie prabunda — ir tapti Neros vergu. Stovėti priešais savo sūnų ir žinoti, kad jei tu jį paliesi, sūnus mirs. Jaučiau šaltį net už kelių žingsnių. Puikiai supratau, kad šaltis gali žudyti.

Ar jis dar turi bent kiek valios? Kiek jame dar liko tėvo — sielos, asmenybės ar dar kažko? Juk jis anąkart Košmarų miške išgelbėjo Herojų, — abejoju, ar taip panoro Nėra. O gal panoro? Galų gale juk dėl to mes atsidūrėme Neros pinklėse.

Atsakymų į klausimus nebuvo. Aplinkui — tik šešėliai, šaltis ir kontūrai to, kas kadaise buvo žmogus.

Tada jis nusilenkė. Negyvėlio šešėlis. Ne linktelėjo, bet iš tiesų nusilenkė. Man.

— Jis mus palydės pas Nerą, — paaiškino Herojus vos girdimu balsu. — Jis sako, kad su tavimi nori šnekėtis ir tavo motina.

Nesupratau, ar negyvėlio šešėlis nusilenkė todėl, kad aš — rakto paveldėtoja, ar kad Šešėlių karalienės dukra.

Stabtelėjau pakeliamojo tilto viduryje. Nerai tai nepatiks — mačiau iš negyvėlio šešėlio elgesio, bet arčiau neisiu. Kol kas. Pakankamai baugu jau tai, kad už manęs — šeši negyvėlių šešėliai ir... ir vienas Dievas težino, kiek jų dar priekyje.

Tai galėtų būti visai paprastas miestas. Arba gal ne visai paprastas. Geresnis negu paprastas. Čia pilna, kaip pasakytų Sara Vingė, „žavių senų namukų”. Akmenimis grįstos gatvytės, aukštų medžių apsupta alėja, aikštėje priešais tvirtovę čiurlena šaltinėlis. Negyvėlių šešėliai kėblino pro senus namus, kilo alėja ir siaurais skersgatviukais — kaip juodos upės, susibėgančios į plačią šešėlių jūrą aplink savo valdovę.

O ten stovėjo Nėra, išdidi kaip karalienė, kokia ji norėjo būti, švytinti balkšvai rausva šviesa tarp visų tų šešėlių.

— Eikš arčiau, — paliepė ji.

Papurčiau galvą. Nuo tilto neisiu. Ji pati gali ateiti.

Ji priėjo — bent jau gabalą kelio. Sustojo pagarbiu atstumu. Kodėl? Kažkas virptelėjo mano sielos gilumoje. Kažkas svarbus. Bet dar nesuvokiau, kas.