Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Ką tu į tai, mama?

Karalystės raktas žaižaravo mano šešėlių motinos rankose. Jis spindėjo taip ryškiai, kad kažkurią akimirką pasirodė, jog ji permatoma. Ji suriko ir metė auksinį raktą šalin. Jai iš tarpupirščių vėl švystelėjo šešėlių tinklai, bet šviesa juos kaipmat nudegino, kad jie manęs nepasiektų.

— Ana!

Tai buvo šaižus, kaltinamas šūksnis. Pastebėjau jos žvilgsnį, mačiau kibirkščiavimą jos akyse. Išvydusi tokį kibirkščiavimą mažoji Ana sutirtėdavo iš išgąsčio. Bet man jau toli gražu nebe dveji, nebesu beginklė.

Negi nemyli mamytės?

Ne, mama.

Nebemyliu.

Kaip voratinkliai audroje pranyko paskutiniai negyvėlių šešėliai. Nėra dar kartą sukliko — šįkart be jokių žodžių. Tada apsisuko ir nulėkė, o jai iš paskos siauromis gatvelėmis nusekė šviesa, kol galiausiai visai pamečiau ją iš akių.

Aš jau nebegulėjau ant grindinio akmenų. Nepamenu, kaip pašokau ant kojų, bet jau stovėjau. Man prie kojų gulėjo karalystės raktas. Pasiėmiau jį ir suspaudžiau saujoje. O pasaulis tiesiog pulsavo šviesa.

Jaučiausi pakylėta, nors tuo pat metu likau stovėti. Žinau, kad tai skamba nesąmoningai, bet tikrai taip jaučiausi. Šviesa sruvo — iš manęs, manimi, pro visus atvirus visatos vartus. Sklandžiau aukštyn ir žemyn, buvau ištempta, kol tapau plonytė kaip oda, o gal dar plonesnė, ir pasklidau visur, o tuo pat metu — niekur. Negaliu sakyti, kad dainavau. Aš buvau toji daina — saulės daina — daina, užpildžiusi visas tuštumas, įkvėpusi visas alkstančias būtybes — visą alkaną šalį.

Tai tęsėsi taip ilgai, kad sunku net pagalvoti. Nebegalėjau daugiau, man buvo jau gana, tačiau vis tiek tai tęsėsi, tarsi karalystei nesvarbu, ar aš dar beįgaliu, ar ne.

Neištversiu, pamaniau.

Bet ištvėriau. Ir dar kaip.

Kai daina nutilo, tarsi kokia spyruoklė atšoko. Spragtelėjo ir trūktelėjo — ir sugrąžino mane į mano kūną. Atrodė, kad jis per ankštas, nebebus vietos. Kaip gali daina, kurios pakanka visai šaliai padengti, tilpti į vieną vienintelį paprastos mergaitės kūną?

Vis dar stovėjau prie pakeliamojo tilto galo, už manęs — pylimas, o priešais — miestas. Stovėjau ir laikiau karalystės raktą. Tiksliau, stengiausi pastovėti, kol pajutau, kad esu per silpna, man sukasi galva, nebeišstovėsiu. Prisėdau. Skaudėjo galvą. Ne, visą kūną skaudėjo.

Žemė man po kojomis buvo juoda nuo šešėlių kraujo. Jis lėtai sunkėsi tarp grindinio akmenų, ir man toptelėjo, kad dar daug vandens turės nutekėti, kol čia ims želti piktžolės. Negyvėlių šešėlių likučiai tarsi rėkė: „Nuodinga!” — atrodė, kad visa teritorija nužymėta negyvėlių galvomis. Gal reikėtų susiieškoti kitą vietelę prisėsti. Taigi, mintis nebloga. Jei, aišku, galėčiau atsistoti.

Herojus. Kur Herojus? Ar jis gyvas, ar žuvęs?

Nušliaužiau keletą metrų prie gulinčio kūno. Jis kvėpuoja. Ir, tiesą sakant, atrodo nebe toks pablyškęs kaip anksčiau.

— Saulė, — sumurmėjo jis nepraverdamas akių. — Viską apšvietė saulė...

Pati to nejusdama, išdeginau negyvėlių šešėlių šaltį aplink jį. Tame nenusakomame saulės ir šviesos protrūkyje jis buvo viena tų alkstančiųjų būtybių, bet dabar man palengvėjo, kad ir aš kažką padariau dėl jo. Atrodė, kad daugiau nė garso neįstengsiu išleisti.

Ant tilto — sunkūs žingsniai. Ėjo Justas Geležinis Kumštis ir mama.

— Kur ji? — paklausė Justas ir apsidairė. — Leidai jai pabėgti?

Papurčiau galvą. Nežinojau, kur dingo Nėra, žinojau tik tiek, kad jos čia nebėra ir nebereikia žudyti niekieno mamos.

Aplink mane tapo keistai šviesu. Na, gal ne kaip saulėtą dieną namuose, bet ir ne kaip tamsią naktį. Kaip vasaros vakarą — vienu metu ir švietė prislopinta šviesa, ir plaukė sutemos. Iš kur sklinda toji šviesa? Ne iš dangaus — buvo dar taip tamsu ir mirgėjo žvaigždės.

Tada pažvelgiau į gluosnyną palei pylimą. Į nendres, į samanas, želiančias tarp plytų. Visa kas. Visa, kas gyva ar auga, dabar skleidė savo šviesą. Ne smarkiai kaip halogeno lempos, bet vos rusenantis švytėjimas.

Ar tai padariau aš?

Taip. Žinojau, nes visur buvau ir viską mačiau — tą be galo ilgą pakylėjimo akimirką: viržių kalvelės aplink mus švytėjo permatoma rožine šviesa. Košmarų miške nebeliko jokių košmarų — tik miško sapnai, kupini marguliuojančios lapų šviesos ir žaidžiančių šešėlių. Selenos pelkė tiesiog švytėjo iš laimės. Štai tokia turi būti Nakties karalystė — kur tamsa niekada netvyro be šviesos, kur naktys kupinos sapnų.

Bet, po paraliais, kaip man skauda. Jei visoms karalienėms reikia tverti tokias kančias, tai geriau nereikia.

— Nederėjo jos paleisti, — pasakė Justas.

Galėjo jis ir pats būti laisvas — eiti savais keliais. Tegul jis Herojaus dėdė, tegul vadinamas Geležiniu Kumščiu ir panašiai, bet man jis nepatinka. Ir apie Nerą dabar galvoti nenoriu. Negi jis neturi akių ir ausų? Negi nemato, kad jos šešėlių valdžia palaužta, kad ji Nakties karalystėje nebeturi galios? Užsimerkiau. Gal bus geriau, kai jo nematysiu.

— Ana, mieloji... Ar gali atsistoti? Ar... ar tu sveika?

Nenoromis atsimerkiau ir pažvelgiau į mamą. Papurčiau galvą — į abu klausimus atsakiau neigiamai.

— Justai, pagelbėk jai. Ji turi kur nors prigulti.

Justas ištiesė ranką. Dvejojau, ar ją paimti, nes kažkodėl visai nenorėjau prie jo liestis. Kur tetulė Enė? Jei mane kas nors neš, tai jau verčiau tegu neša ji. Tiesa, prisiminiau — ji su Snukiumi.

Justas gavo nurodymą ir ketino jį vykdyti. Viena ranka apglėbė mano nugarą, o kita — kelius ir pakėlė kaip nuotaką, kurią tuoj įneš per slenkstį į namus. Šiek tiek drebėjau, bet jeigu jis ir pastebėjo, tai turbūt pamanė, kad iš šalčio.

Herojus. Jam irgi reikia pagalbos ne mažiau negu man. Sujudėjau Justo glėbyje norėdama ištrūkti, bet mano rankos buvo nusilpusios.

— Man jau ir taip visi daug padėjo, — kimiai pasakė Herojus. — Galvok apie save.

Lioviausi priešinusis. Mama paglostė man skruostą.

— Nė nežinojau, kad dainomis galima prisišaukti saulę, — pasakė ji. — Lig šiol dar nesame turėję saulės uždainuotojų. Mažute. Tu tokia narsi. Dar niekada nesu mačiusi tiek šviesos. Nesuvokiama, kodėl Nėra tau ištatuiravo šešėlių audėjos ženklą, nes tu tikrai ne tokia!

Ji taip pasielgė, nes norėjo, kad būčiau kaip ji, pagalvojau. Bet aš visai kitokia. Aš esu aš.

— Bet...

Kas „bet”? Negi dar liko kokių nors „bet”? Nuvijau nuo vartų Nerą, atnešiau šviesos į tą nelemtą tamsą. Išgelbėjau pasaulį, po paraliais!

— Aš vis dar gyva.

Taip. Juk dėl to visa tai ir dariau.

— Vadinasi, gyva ir Nėra. Kas, jeigu ji grįš? Mažute... reikėjo viską užbaigti.

Justas linktelėjo.

— Nugalėtam priešui nevalia suteikti galimybės sugrįžti, — pasakė jis.

Vadinasi, turėjau tiesiog nužudyti Nerą ir nesukti galvos, kad tuomet mirs ir Kara? Ne. Gal jau pakaks pagaliau.

— Mama. Tavęs aš žudyti negaliu !

Jie abu net krūptelėjo. Ir tai suprantama. Mano balsas buvo tikrai ne iš gražiųjų — jis vienu metu buvo ir kimus, ir kvaksintis, ir pavargęs, ir neišlavintas. Varna ir ta būtų gražiau sukvarkusi. Bet jis mano — niekas jo lig šiol dar negirdėjo. Justas vos nepaleido manęs iš rankų. Jis žvelgė į mane, tarsi galvodamas: „Dieve, o juk ji kalba!”

— Tu pavargusi, — pasakė jis ir pamiršo pridurti „panele Ana”. Tiesą sakant... tiesą sakant, panele jis manęs nėra pavadinęs nė karto nuo tada, kai sužinojo, kad mano tikroji motina yra Nėra. — Pasikalbėsime apie tai vėliau.