Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Žinojau, kad jis nepasiduos. Kad tikrai nenuleis rankų, kol gyva Nėra. Kol jos abi gyvos. Jam ši lygtis liko tokia pat: viena gyvybė prieš šimtą, viena gyvybė — ir Neros nebeliks visiems laikams.

— Sustok, — pasakiau, kai jis ketino mane nešti pakeliamuoju tiltu. — Nenoriu daugiau į tą tvirtovę!

Jis dvejojo, bet mama uždėjo ranką jam ant peties, ir jis sustojo.

— Kur tada? — paklausė jis.

— Bet kur. Kad tik ne ten.

Mama kvėpavo giliai, lyg jai palengvėjo, kad nereikia grįžti už sunkių ir storų Kapų tvirtovės sienų.

— Namų čia daug, — pasakė ji. — Miręs miestas netrukus prisikels. Svarbu kur nors įsikurti.

Pabudusi pajutau degėsių kvapą. Degėsių ir skrudintos duonos. Mano kūnas buvo sunkus, pavargęs, visur gėlė. Kai būni toks nusivaręs, nuovargis įsismelkia iki pat kaulų smegenų ir vien išsimiegoti nepakanka. Jei man leistų pagulėti metus, be jokių trukdymų ir trikdymų, be prašymų, pavedimų... gal tuomet ir pakaktų poilsio. Nuo skrudintos duonos kvapo vienu metu ir pykino, ir sugurgė pilvas. Kada iš viso paskutinį kartą valgiau? Nenoromis atmerkiau akis.

Gulėjau senovinėje lovoje su dailiai drožinėtais tamsaus medžio stiebais ir išblukusiu rožiniu baldakimu. Degėsių kvapas sklido iš didelio židinio. Ant aukštos kėdės prie jo sėdėjo tetulė Enė ir skrudino duonos riekeles — sumovusi ant iešmo ir laikydama netoli ugnies. Snukius su Stačioku gulėjo jai prie kojų ir knarkė. Snukiui apie krūtinę buvo matyti tvarstis, bet jis aiškiai sveiksta. Niekur nebuvo matyti mamos.

Atsisėdau lovoje. Sušlamėjo patalai, ir tetulė Enė atsisuko.

— Turime arbatytės, mažute, — pasakė ji. — Arbatytės su duonele, šiek tiek sūriuko, tik jis labai jau senas.

Linktelėjau. Tada prisiminiau, kad juk galiu kalbėti. Tai ką, nuo šiol reikės sakyti tuos įprastus „ačiū”, „atsiprašau”, „Gal galima būtų uogienės” ir panašius? Kol prie to priprasiu, praeis šiek tiek laiko.

— Kur kiti? — paklausiau aš. Balsas vis dar primena varnos kranksėjimą.

— Apačioje, — pasakė ji. — Karo tarybos posėdis. Jei jau sutvirtėjai, ir tu turėtum jame dalyvauti.

Vėl linktelėjau. Nuleidau kojas nuo lovos krašto ir atsistojau — netvirtai, viena ranka laikydamasi lovos krašto. Lyg ir pavyko. Aš dar silpna, pavargusi ir be galo noriu gerti. Bet jau įstengiu pastovėti ant kojų ir vaikščioti.

Buvau baisiai purvina ir dėvėjau tik apatinius. Pažvelgiau į save. Kažkas man ant kaklo buvo užsegęs auksinę grandinėlę ir karalystės raktą, o visa kita lyg ir kaip visada — išskyrus pjautinę žaizdą krūtinėje ir kelis nubrozdinimus.

— Štai, — pasakė tetulė Enė. — Manau, jau būsiu sumažinusi, tau turėtų tikti.

Ji padavė man baltą palaidinukę, ilgą mėlyną sijoną ir klostuotas baltas apatines kelnes, kurias turbūt reikėjo mautis pirmiausia. Prie sportinių batelių visa tai atrodė truputį juokingai. Savo senojo sportinio kostiumo niekur aplinkui nemačiau, bet kai prisiminiau, kiek jam teko atlaikyti, pamaniau, kad tiek to. Tetulė Enė turėjo man padėti susisagstyti palaidinukės sagutes ant nugaros. O kol ji sagstė, aš sugraužiau kriaukšlę duonos.

Namas buvo be galo senas — su švininiais langų rėmais ir balkonais. Pastovėjau kelias sekundes balkone ir pažvelgiau žemyn į nediduką sodelį tarp mūsų ir gretimo namo. Sodelyje augo kažkoks vaismedis. Jis buvo pasipuošęs balkšvai rausvais žiedeliais, kurių, esu tikra, vakar tikrai dar nebuvo. Jie apšvietė visą sodelį ir kvepėjo saldžia žaluma. Net ir oras dabar švelnesnis — labiau vasariškas.

— Išsiuntinėjau žvalgus, — kalbėjo Justas apatiniame kambaryje. Langas buvo praviras, jo balsą girdėjau aiškiai ir tiksliai. — Jos pėdsakų dar neaptikome, tačiau bet kuriuo atveju būtina Aną... panelę Aną atvesti į protą.

— Juk negalite jos versti žudyti savo tikros motinos! — sušuko Ajanas. Jis pradėjo kalbėti piktai ir šiurkščiai, tačiau sulig kiekvienu žodžiu jo balsas silpnėjo — gal dėl to, kad jis ir pats susipainiojo, katrą motina turįs galvoje.

— Visai nenoriu mirti, — pasakė mama. — Ypač dabar, kai... kai viskas taip pasikeitė. Tačiau kol gyva Nėra, Nakties karalystei gresia pavojus. Tokia tiesa.

Sunkiais, piktais žingsniais nusileidau laiptais iš balkono. Norėjau, kad jie mane išgirstų.

Durys buvo praviros, teliko įeiti. Visi sėdėjo aplink tamsų kvadratinį stalą — Justas, mama, Herojus ir du nepažįstami, anksčiau nematyti žmonės. Žmonės iš miesto? O gal Besipriešinantieji? Karalių patarėjai?

Ir Ajanas.

Kai išvydau jį, mane net nutvilkė. Ne, ne tokie tvilkuliukai, kaip meilės romanuose rašo, gal veikiau... na, net nežinau, kaip apibūdinti, tačiau labai aiškiai tai pajutau.

Namų ilgesys.

Herojus net pašoko, mane pamatęs.

— Ana... — pradėjo jis. — Tu... tu... — ir užsikirto, nežinodamas, ką norėjo pasakyti. Stovėjo ir žiūrėjo į mane.

— Ačiū, kad buvai mano balsas, — pasakiau. — Ir kad taip ilgai gynei.

Jis ir toliau spoksojo į mane.

— Aš tau nebereikalingas, — pasakė jis nusiminęs.

— Aš prakalbau, — pasakiau aš. — Savimi pasirūpinti galiu pati. Aš... aš su tavimi draugausiu, kiek tik tu panorėsi. Bet dabar noriu namo.

Nė nepagalvojau paprašyti Justo leidimo. Nė mamos atsiklausti nepagalvojau. Visų akivaizdoje paėmiau Ajaną už rankos, ir tiek.

— Eisi su manimi? — paklausiau.

Justas, jei tik būtų galėjęs, būtų mane sustabdęs. Užrakinęs kur nors, kol „grįšiu į protą”. Bet mama jį sulaikė.

— Nevalia jos versti, — pasakė ji. — Ana turi teisę į laisvę.

Ji ir karalystės rakto neėmė, kai mėginau jai įduoti.

— Dabar jis tavo, — pasakė ji. — Kol tu jį turi, galėsi bet kada sugrįžti į Nakties karalystę.

Pamaniau, kad reikės grįžti į tą pasienio namą Košmarų miške. Tačiau to nereikėjo. Karalystės raktu galiu susikurti vartus kur tik noriu, paaiškino mama. Juodu su Ajanu man padėjo kreida nubrėžti apskritimą ant žemės po žydinčia vyšnia. Pavyko ne toks meniškas kaip namuose ant grindų. Jame nebuvo Jokių rožių nei žvaigždžių, nei panašių dalykų — tik apskritimas su stačiakampiu viduje ir keturiais žiedais.

— To pakanka, — pasakė mama. — Visa kita — šiaip, gražumai.

Tetulė Enė apkabino mane kaip meška — vos šonkaulių nesulaužė.

— Užsuk kartkartėmis arbatėlės, — pasakė. — Ir šuniukai tavęs pasiilgs.

Aš tik linktelėjau. Herojus irgi mane apkabino — paskubomis, tarsi dvejodamas, ar galima prie manęs liestis.

— Saugok ją, — pasakė Ajanui.

— Ji ir pati moka saugotis, — atsakė Ajanas.

— Taip. Bet vis tiek saugok.

Mama laikė mane apkabinusi ilgėliau, tada paleido ir paskutinį kartą pabučiavo į kaktą.

— Perduok linkėjimus tėčiui, — dar paprašė.

Paėmiau Ajaną už rankos ir žengiau į apskritimą.

Name buvo tamsu ir visiškai tylu. Tamsiau nei dabar Nakties karalystėje. Lauke buvo debesuota, pro langus skverbėsi tik gatvių žibintų šviesa. Ne mėnulio.

Pati nežinojau, ko tikėjausi. Aišku, ne kokių triukšmingų sutiktuvių su balionais ir džiugiais žmonėmis, pašokančiais su šūksniu „Staigmena!” bet... kažko. Kad kas nors bus. Pavyzdžiui, tėtis.

Bet name buvo tuščia ir ramu. Jei ne nubrozdinimai ant kūno ir keistai apie kojas besiplaikstantis neįprastas sijonas, būtų galima pamanyti, kad manęs nebuvo vos porą minučių ir kad visa tai tebuvo sapnas.

— Čia aiškiai nieko nėra, — pasakė Ajanas.

Sujudėjo šešėlis, bet jį metė užuolaida.