Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Ir valgyk nesimaiviusi!

Bet valgyti ji negali. Burnoje maistas veliasi, klijuojasi į vieną didelį gumulą. Gerklytė dar maža, ji tiesiog negali praryti. Bet mama vis tiek kiša šaukštą jai į burną.

Ir tada atsitinka tai. Ana suduoda per ranką su šaukštu. Ana suduoda mamai.

Ji kaipmat suvokia, kad tai baisus nusikaltimas. Siaubingas, nesuvokiamas, baisingas nusikaltimas.

— Sudavei mamai?

Ne, atsakytų, ji. Ne, ne, ne. Bet juk sudavė. Neleistinai pasielgė. Mama pakyla nuo kėdės ir ją išsiveda. Mamos vedina ji tyli — suglebusi kaip skandinamas kačiukas. Ji tikisi, kad jei bus gera, jei nesipriešins, tai... tai gal nieko ir nebus. Muistytis ji pradeda tik nusileidus į rūsį. Bet Ana visai dar mažytė, o mama didžiulė ir stipri, tad priešintis beprasmiška.

Mama nuneša ją į tamsybę, suriša rankas šešėlių tinklais. Uždaro duris ir nueina. Durys skardžiai trinkteli, nuo lubų net tinko atplaišėlės pabyra. Tamsa pilna sparnų plakimo ir šikšnosparnių spiegimo. Jie krenta jai į plaukus, ant kūno, suleidžia nagus jai į drabužėlius. Ropoja jai veidu, ji negali jų nubaidyti, nes jos rankos surištos, ji niekaip negali jų nubaidyti...

Aš sustojau. Visai nevalingai. Tiesiog nebegaliu. Nebenoriu daugiau prisiminti, negaliu savo noru grįžti pas ją, pas mamą, pas tą mamą.

— Ana...

Pajutau sau ant rankos kažkieno pirštus ir jau buvau bevožianti, buvau pasirengusi kovoti dėl savo gyvybės. Bet tai tebuvo Herojus, dabar atpažinau jo balsą — buvau jį akimirkai pamiršusi, nes Tamsa man plėšte plėšė galvą, visa drebėjau kaip pritalžytas šunytis, o širdis turbūt nusiritusi į kulnus.

Jis tik nori man padėti, paremti, kad nepargriūčiau. Bet tuo metu negalėjau pakęsti, kad mane kas liestų, — tik ne dabar. Jo ranka buvo panaši į tuos sparnus ir nagus — kaip šešėlių tinklai ir Tamsa.

Jis man sudavė. Juk tai Herojus — jis gi skaito mano mintis. Ar jis mato ir prisiminimus iš Tamsos, kurie mane apima sulig kiekvienu žingsniu?

— Privalai eiti toliau, — pasakė jis. — Nes jei sustosi dabar, viskas baigta.

Ne. Jis teisus. Žinau, kad jis teisus. Jei sustosiu dabar, mes visi žlugę — iš pradžių mudu su Herojumi, o netrukus ir mama, Ajanas, tetulė Enė, visi tvirtovėje esantieji, net Snukius su Stačioku. Prieš negyvėlių šešėlius neatsilaikys niekas, — kas, kad jų dabar mažiau. Kai prieisiu tilto galą, kartojau sau, negyvėlių šešėlių nebebus likę. Kad ir kaip būtų, jų nebeliks. Tai svarbiausia. Žengiau dar vieną žingsnį. Ir dar vieną. Kitoje pusėje, mieste, tapo šviesiau. Tarp namų nebeliko juodų upių, aikštė irgi beveik tuščia. Būrys šešėlių dabar supo tik Nerą — tarsi apsauginė siena tarp jos ir manęs.

Pasakyk, kad išlaisvintų paskutinius, — pagalvojau.

— Paleisk paskutinius šešėlius.

— Ji dar neperėjo tilto, — pasakė Nėra. — Ana, ateik čia. Tada paleisiu paskutinius.

Beliko vos keli žingsniai. Prisiverčiau žengti toliau.

— Atsargiai! — suriko Herojus. — Ji...

Jo balsas nutrūko staiga, lyg kas žirklėmis būtų perkirpęs. Iš gilių patiltės patamsių pasipylė negyvėlių šešėliai. Vienas jų vieninteliu smūgiu patiesė Herojų. Visi apsupo mus kaip banga — nuo jų rankų sklido toks baisus šaltis, kad vien būti šalia jų buvo nepakeliama. Herojus. Herojus nuo to mirs... mečiausi prie jo, bandydama jį užstoti savo šiluma. Spardžiau šešėlius, plėšiau, mušiausi, traukiau širdies gijas, ant mūsų abiejų plūdo tamsus šešėlių kraujas — tirštas, takus ir stingdantis kaip ledas. Bet jų buvo daugiau, nei būčiau įstengusi nudėti. Nebegalėjau kvėpuoti. Smūgiai vis krito — daugybė smūgių, bet ne jie mane alino. Šaltis. Šešėlių tamsos šaltis. Jų sunkumas. Jie mane spaudė prie žemės, tegalėjau tik užgulti Herojų taip, kad pridengčiau nuo jų.

Man suskaudo širdį. Atrodė, ji tuoj subyrės arba iššoks iš krūtinės, jei negausiu įkvėpti.

— Veskite ją čia, — paliepė Nėra. — Ir kaip reikiant suriškite.

Negyvėlių šešėliai pajudėjo. Mane užgriuvęs svoris dingo — mane pakėlė, supo, nešė. Galiausiai numetė ant nugaros Nerai po kojomis, o rankas ir kojas prispaudė akmenimis, kad nieko nepadaryčiau. Vienas jų atėmė iš manęs karalystės raktą ir padavė Nerai. Ji pasiėmė, bet nė nepažvelgė, o tik pasilenkė prie manęs.

— Gulėk ramiai, — pasakė. — Nebėra prasmės priešintis, pati puikiai supranti. Tau neskaudės.

Jai iš tarpupirščių pasileido pilkų šešėlių gijos.

Laikas sustojo. Bent jau apėmė toks jausmas. Žinojau, ką ji darys. Apraizgys man burną kaip tada, sosto salėje. Tai buvo taip svarbu, kad ji turbūt nė nejuto rankoje laikanti karalystės raktą. Bet kodėl? Kas gali būti absurdiškiau, negu bandyti užčiaupti nebylį? Kodėl ji tai daro?

Todėl, kad... atsakymas glūdėjo giliai giliai — ten, kur slypi mano visai netrokštami prisiminimai, kuomet buvau dar ne Karos, o Neros vaikas. Bet atsakymas buvo itin svarbus.

Ji taip elgiasi, nes bijo.

Herojaus tėvas juk pasakė: ji tavęs bijo.

Ša, mažvaike.

Ne, Ana! Nešauk.

Ar gali pagaliau nutilti?

Tylėk. Ša.

Ššššš. Ne. Tylėk.

Ji buvo surišusi man rankas. Kojas irgi buvo supančiojusi. Bet pirmiausia ji užčiaupė man burną. Nes labiausiai ji bijojo mano balso.

Balso.

Aš jį turėjau. Dabar tai žinau. Prisiminiau.

Išsižiojau ir uždainavau.

Taip, aš — tavo vaikas. Pradedu prisiminti. Prisimenu, kaip aplink mane nušvisdavo, kai uždainuodavau. Prisimenu, kaip sužibėdavo auksiniai daiktai, kaip sudegdavo ir išnykdavo šešėliai. Ne, sakydavai tu. Šlykšti mergiote! Fu! Mušdavai mane. Surišdavai. Užkimšdavai burną ir įmesdavai į tamsią kertę. Būk gerutė. Negi nemyli mamytės?

Visa persmelkiantis skausmas nuo adatos, susmigusios man į delno odą. Ji sminga ir sminga. Tamsus šešėlių, kraujas myšta su mano pačios raudonu krauju. Odą deginte degina, ji nusidažo tamsia spalva, ir ji niekada nepradings. Skruostais upeliais bėga ašaros, bet nieko nesakau. Man vos treji, bet jau moku, kai reikia, tylėti.

— Šaunuolė. Pažiūrėk, kaip bus gražu!

Pasilenkiu prie mamos ir užsimerkiu, kad tik nebematyčiau tos adatos. Dar kurį laiką badys, bet mane apkabino mama, ji manimi patenkinta. Anokia čia bėda, kad skauda.

Galiausiai jis baigtas — tas voras. Ji prideda ranką, prie manosios, ir pamatau, kad delnai panašūs kaip du vandens lašai.

Taip, aš tave mylėjau. Leidausi pančiojama. Pradingo šviesa. Bet tu visada bijojai, kad dar negana. Vis audei ir kimšai man į burną tuos šešėlių tinklus. Ar tu mane myli? Ar myli mamytę, brangute? Ničnieko negalėdavau pasakyti, bet ir nereikėdavo.

Pakakdavo linktelėti.

Nupaišei man ant delno vorą. Dabar tu Šešėlių audėja kaip ir mamytė, tiesa? Visai ne. Ne dėl to mokėjau vaikyti šešėlius ir stabdyti šešėliams širdis.

Pati buvau ne šešėlis, o šviesa. Kaip Seleną uždainuoja vandenį, taip aš — Saulę.

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio.

Ana Klara, Saulės uždainuotoja.

Man iš gerklės išsiveržė balsas — pro daugybę šešėlių audeklo sluoksnių — kiek tik jų atsiminiau. Nebegalėjau jo sulaikyti. Daugiau ji jo nebeužgniauš. Nebepririš manęs. Melodija sklido tolyn į tamsą, kuri tuoj išsisklaidys. Aukštyn, virš šešėlių, kurie manęs jau nebesmaugs.

Balsas nebuvo gražus. Šaižus, šiurkštus ir be galo pavojingas. Tai Saulė — o saulė juk ne švelni liepsnelė. Ji skrodžia tamsą ir net žmones, jei tik šie pasitaiko jos kelyje.