Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Grįžai namo, tvirtai pasakiau sau mintyse. Šešėliai — viso labo šešėliai, ir nėra čia ko gąsdintis. Ajanas teisus. Čia ničnieko nėra.

Tačiau vis tiek nebuvo paprasta nusikratyti nuojautos, kad kažkas — gyvas ar negyvas — mus stebi. Prasiskynėme kelią per kambarį tarp išvartytų baldų ir sulaužytų stalčių. Niekas nieko nebuvo sutvarkęs. Atrodė, niekas nė pirštu nieko nepalietė nuo tada, kai čia buvau pastarąjį kartą.

— Čia juk viso labo namas, — sumurmėjo Ajanas, ir aš puikiai supratau, kad ir jam šiame tamsiame, apleistame kambaryje nejauku.

Tikras palengvėjimas išsigauti iš namo į gaivų nakties orą. Ramu buvo ir sodelyje. Vėjas gainiojo sudžiūvusius lapus, žemė padengta šalna. Šiltnamis stovėjo ir švietė kaip švyturys tamsoje — sudegtos visos šviesos, tik tėtės niekur nebuvo matyti.

Pravėriau stiklines duris — štai, pagaliau pasijusiu saugiai, pagaliau vėl namie, kur viskas sava ir pažįstama. Bet tik... kažkodėl ne taip jau sava pasirodė.

— Velniava, — tyliai pasakė Ajanas.

Mamos portretas stovėjo ant vieno iš tėvo molbertų. Visas suraižytas gabalais, lyg jį kas būtų su virtuviniu peiliu užpuolęs. Vieną atraižą paliečiau. Užsidegiau pykčiu. Kas taip padarė? Kas galėjo pasigriebti peilį ir supjaustyti tokį paveikslą?

Išgirdau silpną dejonę. Ant grindų už kušetės gulėjo susirietusi žmogysta. Akimirką man pasirodė, kad ten tėvas. Bet gulėjo ne jis. Sara Vingė.

Pritūpiau šalia jos ir atsargiai paliečiau pečius. Ji vėl tylutėliai sudejavo ir dar labiau susirietė.

— Atsargiai! — staiga sušuko Ajanas ir smarkiai mane pastūmė. Tą akimirką smarkiai trinktelėjęs išdužo vienas langas, ir ant mūsų pažiro šukių lietus. Pasilenkiau užsidengusi galvą rankomis, nes tai dar ne pabaiga — dar vienas trenksmas, dar vienas šukių lietus, tada dar vienas...

Kai vėl pažvelgiau, pamačiau, kad sugriauta ištisa šiltnamio siena — sudaužyta visiškai. Stiklo šukių viduryje su beisbolo lazda rankose stovėjo Ivanas. Jo veidas buvo toks kraupus, kad man net širdis į kulnus nusirito.

Jo akių spalva buvo kaip sauso ledo. Jos visada buvo blyškios, bet dabar — beveik visai baltos. Ant vieno skruosto buvo randas, panašus į voratinklį, bet iš tiesų tai ne voratinklis. Jis dar sykį pakėlė beisbolo lazdą, bet šįkart norėjo daužti ne stiklą.

Pakilau ant kojų ir mečiausi į šoną. Beisbolo lazda rėžėsi į nediduką staliuką šalia kušetės ir jį ištaškė. Ajanas iš už nugaros suėmė Ivaną ir pamėgino jį laikyti, bet Ivanas smogė atbula ranka ir pataikė Ajanui į galvą ar į petį — tiksliai nepastebėjau. Ajanas atšoko ir užgriuvo ant Saros Vingės. Jis nukrito, o kartu su juo nuvirto ir molbertas su mamos portreto likučiais. Apgraibomis kažko griebiausi — bet ko, kuo būtų galima apsiginti. Ranka užkliuvo už vienos virtuvinės kėdutės. Paskutinę akimirką ją pakėliau, kad lazda daužtų ne man į galvą, o į ją.

Ajanas jau buvo pakilęs ant kojų, nors atrodė apsvaigęs. Pagriebęs terpentino buteliuką, stovėjusį ant lentynėlės virš kriauklės, sudavė juo Ivanui per galvą. Bet Ivanui — nė motais. Jis vėl pakėlė ranką. Lazda tik sušvilpė ore ir šįkart tėškė į kėdės atlošą, — dabar rankose laikiau nebe kėdę, o tik pusę jos. Ajanas jam čiupo už kaklo, bet Ivanas griuvo atbulas, tad juodu su Ajanu visu svoriu užvirto ant virtuvės stalo. Pasigirdo dusli Ajano skausmo dejonė, ir jam teko paleisti grobį.

— Ana, dėl Dievo! — suriko jis. — Kodėl tu nedainuoji ?!

Ivanas vėl puolė Ajaną su lazda ir pataikė jam į pakeltą ranką. Pasigirdo bjaurus trekštelėjimas. Ajanas sušnypštė ir susirietė iš skausmo, susiėmęs ranką taip, tarsi bijotų, kad ji gali nukristi. Ivanas atsisuko į mane.

Dainuok. Aha, gerai, bet čia juk ne Nakties karalystė. Mečiau sudaužytąją kėdę ir sugriebiau karalystės raktą. Ar ir čia tai veikia? Ivanas pažvelgė į mane blyškiomis sauso ledo spalvos akimis. Per visą antpuolį jis nepratarė nė žodžio. Net tada, kai Ajanas jam į galvą sudaužė butelį.

Karalystės raktą suspaudžiau taip, kad net pirštai pabalo. Tada užsimerkiau ir uždainavau.

Bent jau pamėginau. Iš pradžių neišėjo nė garsas.

Turbūt nebemoku, pagalvojau ir pastebėjau, kaip mane pradeda smaugti panika. Grįžome namo, ir čia aš lygiai tokia pat nebylė, kaip buvau iki šiol.

Tačiau kažkas vis dėlto įvyko. Spaudžiamas delne rakto metalas sušilo. Ivanas man dar nevožė. Atmerkiau akis. Man pro tarpupirščius sunkėsi kažkokia rausva šviesa, o ore kybojo tylutėlis garsas, tarsi sklindantis iš kažkur toli toli.

Ivanas sustojo. Jis pažvelgė į raktą, tada į mano šviečiančią ranką. Jo veidas staiga pasikeitė.

— Kas?.. — prabilo jis, visiškai priblokštas. — Kas čia buvo? — Tada pažvelgė į mane, tarsi pirmąkart matytų.

— Tylenė? — išsiviepė jis. — Ak, tu maža šlykštyne! Per tave mane išmetė iš mokyklos! — Jis dar kartą pakėlė beisbolo lazdą, bet nespėjo nieko su ja padaryti. Ajanas jam taip trenkė į sprandą, kad net galva atsilošė. Ivanas išleido keistą garsą ir susmuko ant šiltnamio grindų.

Stovėjome su Ajanu šnopuodami ir pažvelgėme vienas į kitą.

— Tas šunsnukis sulaužė man ranką, — perpykęs sušvokštė Ajanas. — Kas jam dabar? Galima pamanyti, kad narkotikų prisiuostęs.

Papurčiau galvą ir uždėjau du pirštus Ivanui ant skruosto, kur dar kybojo voratinklio likučiai. Man prisilietus jie tik sušvito kaip duonos trupinėliai, prisilietę prie senos skrudintuvės kaitinimo siūlo, ir kaipmat apanglėjo.

— Nėra! — sušuko Ajanas. — Čia?

Aš linktelėjau.

Sara Vingė atsisėdo. Taip staiga, tarsi būtų kažką prisiminusi. Tik jos žvilgsnis buvo apsiblausęs, ji visa atrodė sutrikusi.

— K-k-k-kur ji? — paklausė. — Kur Adamas?

Ir aš norėčiau žinoti.

— Kas čia nutiko? — paklausė Ajanas.

— Atėjo... atėjo kažkokie berniukai. Šūkavo, mėtė į-į-į-į-į namą akmenis, — kalbėjo ji mikčiodama. Buvo keista girdėti, nes šiaip ji visada beria žodžius kaip žirnius į sieną, nė trupučio neužsikirsdama. — A-Adamas išėjo jų nuvyti. Tada atėjo j-ji.

Sara pažvelgė į mane.

— Č-čia t-t-tu kalta, — pasakė ji. — Kai pradingai, j-j-j-jis visai p-p-proto neteko. N-n-ničnieko nenorėjo. Nebenorėjo kraustytis. Ir p-p-p-portreto parduoti nenorėjo, nors b-b-buvau suradusi p-p-pirkėją. Šeši nuliai, k-k-k-kaip ir buvau žadėjusi. Bet nepanoro. Tada pasirodė j-ji. Ir subjaurojo.

Ji pažvelgė į paveikslą ir gailiai suvaitojo. Tada prišliaužė prie nuniokoto portreto, nekreipdama dėmesio į ant grindų pažirusius stiklus. Nusivylusi perbraukė pirštais per sudraskytą drobę lyg tikėdamasi, kad kaip nors ją sutvarkys.

— Še-šedevras, — dejavo ji tyliai. — O ji subjaurojo. — Jos balse buvo tiek liūdesio, kad dar truputį, ir aš būčiau ją pamėgusi.

Tuo pat metu pasigirdo ausį veriantis klyksmas. Neros balsą buvau girdėjusi taip gerai, kad pažinčiau bet kur ir bet kada.

— Sklinda iš namo, — pasakė Ajanas.

Duris užstojo septyni ar aštuoni stori pilki šešėlių tinklai. Instinktyviai sugriebiau karalystės raktą ant auksinės grandinėlės, kabančios man ant kaklo, bet geriau patausosiu jėgas Nerai. Priguliau ant pilvo ir atsargiai prašliaužiau po žemiausia gija, bet, kai jau norėjau stotis, viena koja įsipainiojo į lipnų audinį.

Vvvvvvvvvviššššššššššš . Kažkoks šnypštimas privertė mane sužiurti.

Kambario vidury šėlo Nėra. Vieną sekundės dalį pasirodė, kad ji sklendžia. Prireikė šiek tiek laiko, kol smegenys suvokė, ką mato akys, — tada viskas tapo šiek tiek aiškiau. Iš tikrųjų ji nesklendė, tik kabėjo ant vieno iš savo tinklų, tabaluodama ant baliustrados aukštutinėje laiptų aikštelėje. Ten stovėjo ir tėtis.