Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Jį buvo sunku atpažinti. Jis buvo panašus... ne, net nežinau, kaip pavadinti. Supratau tik tiek, kad jis mane baugina. Prieš save jis laikė ginklą — kažką pailgą, tamsų ir spjaudantį liepsnomis. Iš jo sklido metro ilgio šnypščiančios kaskados, mėlynai gelsvomis šviesomis apšviesdamos jo veidą ir kūną šiurpia ir nemalonia šviesa. Jo akys atrodė visai svetimos. Šaltos ir nuožmios, kokių nebuvau mačiusi. Jis ir pats buvo šaltas ir nuožmus. Ne šiaip negailestingas. Kitoks. Apsėstas. Tėvą buvau įpratusi matyti kaip nekrentantį į akis, gal mažumėlę keistoką žmogelį, nemiegodavusį naktimis — bijojusi, kad nenutiktų kažkas kitiems nesuvokiama. O dabar galiausiai ir nutiko — tai, ko jis laukė ir baiminosi daugiau negu septynerius metus. Gal taip ir yra. Gal jis nebenori laukti, gal jam pabodo bijoti. Blogiausia jau įvyko — į jo gyvenimą sugrįžo Nėra.

Kaip harpūno strėlė Nerai iš tarpupirščių šovė šešėlių tinklų gijos. Dar sykį pasigirdo tas šnypštimas vvvvvvvvvvviššššššššššššš, ir mėlyni ugnies liežuviai nudegino tinklus, jiems nė nepasiekus tikslo. Tik tada man toptelėjo, kad tėtis ginkluotas ne stebuklingu ugnies kalaviju. Čia juk piktžolių degintuvas. Bent jau kadaise buvo.

Dėl to jis jį ir nusipirko, dingtelėjo man. Prieš tiek... dienų, savaičių, ar kiek ten to laiko. Jis žinojo, kad jam prireiks įnagio, kuriuo galima nudeginti šešėlių tinklus. Todėl jis jį ir dilino, perdarė ir visaip eksperimentavo — jam reikėjo ginklo. Ugnies kalavijo.

— Kur ji? — paklausė jis visai svetimu balsu. Tyliu, šnypščiančiu ir baisiu. Jo veidas buvo akmeninis, o akys šaltai žibėjo. — Kur Ana?

Staiga kai ką supratau. Jis bijo ne Neros. Jos niekada nebijojo. Labiausiai baiminosi, kad neteks manęs. Pakėlęs degintuvą jis paleido liepsnos pliūpsnį į baliustradą, į vieną iš tinklų, kuriuo prie jos buvo prisitvirtinusi Nėra. Baliustrados lakas suburbuliavo, mano nosį pasiekė rūgštus degėsių tvaikas.

— Kur ji? — pakartojo jis.

Nė vienas iš jų manęs nepastebėjo. Bet man dar nespėjus nieko padaryti ar pamėginti pasakyti, Nėra jam atsakė.

— Ji negyva, — pagiežingai atrėžė ji. — Abi nebegyvos.

Tada tėvas išleido garsą — be jokių žodžių — tiesiog skausmo raudą. Vėl pliūptelėjo ilgos melsvai gelsvos liepsnos. Tėvas jas nukreipė į Nerą ir nudegino ją saistančias gijas.

Ji krito kaip akmuo. Nežinau, ar dar bandė išsigelbėti, ar ne. Nė nesušuko — nukrito lyg kometa su žaižaruojančia liepsnų uodega.

Ji tėkštelėjo ant akmeninių grindų kaip išmestas kiaušinis. Užsiliepsnojo raudonasis jos apsiaustas. Ji pati užsiliepsnojo. Tik per greitai. Taip greitai žmogus neužsidega, pamaniau visai ramiai, be jokio jausmo. Gal viskas vyko taip staigiai, kad nespėjau nė pajusti. Atrodė, kad ji visa sudaryta iš tų degių šešėlių tinklų, — nei raumenų, nei kraujo, nei nieko žmogiško joje nebuvo likę.

Per kelias akimirkas ji virto pelenais. Pelenais ir juoda dėme.

Jos nebėra. Akmeninė pelėda ant grindų nebe balta, o pelenų pilkumo — kaip toji namelyje anapus. Atrodė, kad jos čia išvis nė nebuvo.

— Velniava, — pasakė Ajanas man už nugaros.

Tėtis pastebėjo mane. Akimirką jis stovėjo ir spoksojo. Ugnies spjaudyklė išslydo jam iš rankų, nugarmėjo laiptais ir nukrito kaip tik ant suodinos krūvelės, kuri dar visai neseniai buvo Nėra.

— Ana... — sušnabždėjo jis.

To svetimumo jo veide akimirksniu neliko. Jis puolė prie laiptų, o aš pasileidau jo link. Jis apglėbė mane, kad pajutau, kaip iš po kojų slysta žemė, — ir taip suspaudė, kad suskaudo neseniai sumušti šonkauliai. Jis atsidavė dujomis ir nesveiku prakaitu, bet man tai nė motais. Čia jis, aš jau namie.

— Ana. Ji sakė, kad tu nebegyva.

— Gyva, tėveli, — šnopuodama atsakiau aš.

Jis suakmenėjo. Šiek tiek atleido rankas, kad galėtų į mane žvilgtelėti. Ne, gal ne tik žvilgtelėti. Išgirsti. Juk lig šiol dar niekada negirdėjo.

— Tu... — pradėjo jis, bet kaipmat pristigo žodžių. Tad žodį teko perimti man.

Nusišypsojau.

— Sveikas, tėti.

Namie. Mane užplūdo jaukus laimingos pabaigos pojūtis, bet neilgam. Galiausiai pergalės jausmą užgožė degėsių tvaikas ir tamsi dėmė ant grindų. Jei Nėra nebegyva...

— Minutėlę, — pasakiau. Išnirau iš jo glėbio, užlėkiau laiptais aukštyn į kambarį su židiniu. Belėkdama vos neparvirtau ant apverstos kėdės. Jei Nėra nebegyva... Negirdėjau nei tėvo šauksmo, nei sunerimusio Ajano klausimo. Nusitraukusi padėjau raktą į vietą.

Jei Nėra nebegyva...

Pilve pajutau pykinantį trūktelėjimą. Pranyko sienos, lubos, baldai, o aš atsidūriau tamsoje po stebuklingai švytinčia žydinčia vyšnia. Sode buvo tuščia. Name degė viena vienintelė lempa. Ar tai geras ženklas, ar blogas? Nuėjau prie laiptų į balkoną, bet nežinojau, ar verta lįsti į vidų.

Tada pradėjo loti Snukius su Stačioku, antrame aukšte prasivėrė durys.

Ant laiptų išėjo mama — basa — tik su baltais naktiniais, ant pečių užsimetusi šalį.

— Ana! Ačiū Dievui...

Keturiais dideliais žingsniais ji nužengė laiptais ir apkabino mane. Bet tame apkabinime jaučiau palengvėjimą. Nelabai supratau, kodėl.

Bet man vis vien. Man pačiai taip palengvėjo, kad vos ant kojų pastovėjau.

— Pastebėjau, kad kažkas atsitiko, aš taip išsigandau... — ji paleido mane, kad galėtų matyti mano veidą. — Bet tau juk nieko baisaus nenutiko, ką?

Papurčiau galvą.

— Nėra nebegyva, — pasakiau. — Turbūt tai ir pajutai.

Ji stovėjo ir tylėjo.

— Bet aš juk gyva, — stebėdamasi pasakė ji. — Kaipgi taip?

Laiptais atlėkė Snukius ir vizgindamas uodegą pradėjo apie mus linksmai sukti ratus, bet mes mažai kreipėme dėmesio į jį.

— Kaip visa tai veikia, nesuprantu, — pasakiau aš. — Gal dėl to, kad ji mirė mano pasaulyje, o ne čia. Pas mus ten viskas daug paprasčiau, nėra jokių stebuklų.

— Gal, — pasakė ji. — Gal. — Bet iš jos tono buvo galima spręsti, kad ji vis dar nesuvokia, kodėl nekrenta negyva. — Ana, pameni, ką tau pasakojau, — kaip mudvi atsiradome?

Linktelėjau.

— Buvai vieniša. Tad iš savo šešėlio susikūrei Nerą.

— Ne. Ne, Ana, viskas buvo ne taip. Pirmiausia buvo Nėra. Tai ji iš savo šešėlio nusivijo mane. Ji mane sukūrė. Nesuprantu, kaip aš gyvenu, kai ji mirusi.

— Na, aš juk irgi gyvenu, — pasakiau. — Juk tėvams mirus, vaikai nedingsta kartu su jais.

Ji pažvelgė į savo rankas, tarsi bet kurią akimirką jos turėtų pradėti irti. Bet jokių aiškinimų man nereikėjo. Man svarbiausia, kad ji čia.

— Ar negalėtum grįžti su manimi? — paklausiau. — Bent akimirkai. Kad tėtis pamatytų.

— Ana, mieloji. Taip. Žinoma.

Tada ji nužvelgė save.

— Gal prieš tai reikėtų ką nors apsivilkti.

— Jam tas pats, — pasakiau. — Svarbu, kad tu ateitum.

Bet atsistojusi į apskritimą ji išsigando.

— Pala... — pasakė ji. — Luktelk.

Aš laukiau. Pamačiau, kaip ji ir vėl išblyško.

Tada papurtė galvą. Akys buvo tuščios.

— Ana, aš nedrįstu.

— Kodėl?

— Toks jausmas... jausmas, kad aš pradingsiu. Bijau, kad saulės šalyje nebeišgyvensiu.

— Bet juk anksčiau gyvenai.

— Taip. Puikiai žinau. Bet bijau, kad nebeišgyvenčiau. Dabar, kai likau... viena.

Be Neros, turėjo galvoje ji. Ji vis dar dvejojo, ar sugebės išgyventi be savo šešėlių sesers.

Mane apėmė nusivylimas. Šeimą visada įsivaizdavau kaip tėčio, mamos ir vaiko sąjungą. Aš, mama ir tėtis — taip ir gyventume laimingai savo name iki dienų galo, ar bent jau kol išsikraustyčiau iš tėvų namų. Bet žvelgdama į mamos veidą supratau, kad taip nebus. Ji liks čia, Nakties karalystėje, kaip sapnas, kurį galima aplankyti. Ji nebus viena iš tų mamų, kurios sutepa tau sumuštinių į mokyklą.