Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Ar mokykloj kas?

Papurčiau galvą. Juk nieko neatsitiko. Bent jau mokykloje.

Jis paėmė raudoną ir juodą užrašų knygutę nuo lovos stalelio ir padėjo man ant kelių.

— Parašyk, — paprašė. — Papasakok, kas negerai.

Žvilgtelėjau į knygą. Ant lakuoto viršelio nukrito didelė ašara, aš ją kaipmat nubraukiau. Tada paėmiau rašiklį ir didelėm grėsmingom raidėm per visą puslapį užrašiau: KUR MAMA?

Pastebėjau, kaip jis staiga sustingo.

— Nežinau, — atsakė.

Pažvelgiau į jį nebijodama, kad jis gali pamatyti mano ašaras. Tiesą sakant, aš net norėjau, kad jis jas pamatytų. Kad suvoktų, kaip man sunku.

MELUOJI, — parašiau.

Rašydama dar nebuvau tuo tikra. Bet pastebėjau, kaip pasikeitė jo veidas, kai jis tai perskaitė. Jis puikiai žino, kur mama.

Kodėl tada nesako man?

— Galvok, ką nori, — pasakė jis. — Aš tik stengiuosi tavimi rūpintis.

Arbatą gėrėme tylėdami. Aišku, aš niekada nekalbu, bet tėvas paprastai klausinėja, o aš linkčioju arba purtau galvą, tarp mūsų visada guli kuris nors iš nesuskaičiuojamų mano bloknotų, kad prireikus galėčiau brūkštelti paaiškinimą. Gestų kalbos niekada nesimokiau, nes daktarai ir psichologai visą laiką tvirtino, kad aš visai nesunkiai sugebėčiau prabilti, tereikia motyvacijos. Užtat rašiau. Rašto išmokau būdama ketverių. Kai tai yra vienintelis bendravimo būdas, išmoksti greitai.

Išgaravo visas ūpas rašyti. Tėvas irgi nieko nesakė. Jis pripylė du puodelius arbatos ir pastūmė man lėkštę su sumuštinukais. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad jis nebylys kaip ir aš.

Sėdėjau ir kuo toliau, tuo labiau norėjau jį papurtyti. Užrikti ant jo. Paleisti jam į galvą kokį daiktą. Galiausiai prisitraukiau bloknotą ir pamėginau dar kartą: KUR MAMA?

O jis tik papurtė galvą.

— Juk sakiau, aš nežinau.

„O aš sakiau, kad tu meluoji”, — pagalvojau, bet neparašiau. Staiga pastūmiau arbatos puodelį, arbata išsiliejo, ir ant stalo liko rudi ratilai. Tada pakilau.

— Kas tau? — paklausė jis.

Tuoj sužinos. Iš stiklainėlio su terpentinu nuo jo darbo stalo pagriebusi saują teptukų ant šaldytuvo durų storom raidėm dar sykį parašiau: KUR MAMA?

— Ana...

Visai neblogai atrodo. Ir jausmas geras. Tad rašiau toliau: KUR MAMA KUR MAMA KUR MAMA KUR MAMA. Ant stalo, ant stiklinių šiltnamio sienų, skersai raštelių ir telefonų numerių lentos. Tarsi būčiau staiga radusi būdą, kaip jį aprėkti. Lioviausi tik tada, kai sugriebęs už riešo jis privertė mane liautis.

— Ana, baik!

Aišku, sugriebė jis skaudamą riešą, ir aš nesusilaikiau nesuinkštusi.

— Kas tau? Kodėl tu šiandien tokia? — kaip tik tuo metu jis pastebėjo mėlynes ir pridžiūvusį kraują. — Kas atsitiko?

Viso pasaulio bloknotų nebūtų pakakę jam tai išaiškinti. Ištrūkusi iš jo rankų išlėkiau į lietų.

Bėgau šaligatviu, bandydama aplenkti didžiausias balas. Dabar jau pylė kaip iš kibiro, o aš buvau išlėkusi be striukės. Pribėgusi beveik iki pat autobusų stotelės pamačiau, kad po stogeliu ant suoliuko kažkas sėdi.

Ajanas.

Sustojau. Bandžiau sumesti, kiek jis čia sėdi. Šiaip ar taip, mažiausiai valandą.

Jis mane pamatė. Nebebuvo prasmės gręžtis atgal. Palindau po stogeliu ir prisėdau šalia jo. Jis metė į mane žvilgsnį, tik aš jo nesupratau. Vis dar įsižeidęs, pamaniau. Arba turi savų dingsčių sėdėti čia kaip visų užmirštas vaikas.

Išgirdau artėjančio autobuso burzgimą, perjungiamų bėgių garsą ir išvydau, kaip jis išsuko iš už kampo. Dvidešimt ketvirtas. Puiku. Išskyrus tai, kad iš namų išbėgau be striukės, be piniginės, be bilietų ir pinigų. Vairuotojas pristabdė, bet abu likome sėdėti ant suoliuko, tad jis ir nuvažiavo.

— Ar neketinai lipti? — paklausė Ajanas.

Truktelėjau pečiais ir parodžiau į jį. Atseit, o pats kaip.

— Aš palauksiu kito.

Ir taip pralaukęs jau daugiau negu valandą? Grynų gryniausia nesąmonė.

Jis sėdėjo ir spoksojo, kaip lyja. Vogčiomis nužvelgiau jį tikėdamasi, kad jis nemato. Jis buvo labai tamsių plaukų — tokių juodų, kad jie net melsvai blizgėjo. Užtat oda buvo visiškai šviesi. Jis į mūsų klasę atėjo vos prieš mėnesį, tad nelabai ką apie jį žinojau. Pavyzdžiui, iš kur jis kilęs. Tiksliau, iš kur kilę jo tėvai. Nuo pat pradžių man pasirodė keista, kad jis susidėjo su tais puspročiais iš Ivano šutvės. Per pamokas pasakydavo nedaug, bet buvo aiškiai matyti, kad jis toli gražu ne kvailas.

— Jau nebekraujuoja?

Atsiraitojau rankovę ir pažvelgiau į riešą. Vaizdas ne iš maloniausių, bet bent jau nebekraujuoja.

— Labai skauda?

Truktelėjau pečiais.

— Ivanas tikras kvailys.

„Tai ko sekioji jam iš paskos?” — pagalvojau ir išsitraukiau iš kišenės rašiklį, bet ne tam, kad tai užrašyčiau.

„Man nesvarbu, ar tu gimęs Danijoj”, — parašiau ant geltono klijuojamo popierėlio, kurių visada turėdavau kišenėj.

Jis perskaitė suraukęs kaktą.

— Turbūt labai keista, kai negali kalbėti, — pasakė. — Ar tu nebylė nuo vaikystės?

Linktelėjau.

— Pripranti, žmogus.

Kurgi ne. Juk visi žmonės puikiausiai kalba, ir jiems taip keista, kad nekalbu aš.

Nežinau, iš kur šovė dar viena mintis. Gal, kad jis mane išgelbėjo iš katilinės. O gal dėl to, kad jis vis dar čia, nors per tą laiką nuvažiavo mažiausiai keturi autobusai. Na, bet ji vis dėlto šovė, — mintis, kad, jeigu jis eis kartu, aš tikrai išdrįsiu dar sykį leistis į namą.

Ar išdrįsiu? Taip. Na, galbūt. Ne, tikrai išdrįsiu. Ir jokios užsitrenkiančios durys manęs nebeišgąsdins. Bet... ar aš noriu, kad Ajanas pamatytų namą? Ką jis pasakys sužinojęs, kad mes jame nebegyvenam? Kad jau daugiau nei septynerius metus gyvenam šiltnamyje?

Išgirdau, kaip atvažiuoja dar vienas autobusas. Jei jis ir šiuo neišvažiuos, aš jo paklausiu.

Autobusas išniro iš už kampo. Ajanas nė nemanė stotis. Lauke taip pylė, kad autobuso stiklų valytuvai dirbo kaip pašėlę, bet, manau, vairuotojas mūsų nė nepastebėjo. Šiaip ar taip, autobusas pravažiavo nė nepristabdęs.

„Nori apžiūrėti namą?” — paklausiau.

Gal reikėjo parašyti daugiau. Gal reikėjo jį perspėti. Turbūt reikėjo. Bet neperspėjau.

Jis paskubom į mane pažvelgė, tarsi norėdamas įsitikinti, ar aš rimtai, ir linktelėjo.

— Noriu.

Bėgte įbėgome į namo kiemą. Buvome kiaurai permirkę ir labiau jau tikrai nebebūtume sušlapę, bet vis tiek bėgome. Aš dar pagalvojau, kad turbūt taip ir geriausia artintis prie namo. Atsidurti prie jo greitai, netikėtai, staiga. Be jokių sėlinimų, tykojimų ir abejojimų — visa tai tik prideda nejaukumo.

Jis žengė tiesiai ant pelėdos. Nė nesistengdamas atsargiai apeiti. Bet, manau, ne pelėda jį domino labiausiai.

— Tai bent! — šūktelėjo jis ir apsisuko. — Nieko sau trobelė.

Ir šūktelti buvo dėl ko. Dėl kupolo virš mūsų, dėl apvalaus vitražinio lango virš laukujų durų, dėl akmeninių grindų, dėl dviejų lenktų laiptinių į antrą aukštą, dėl paties namo dydžio — jis buvo pastatytas priimti šimtus prabangiai apsitaisiusių svečių, o ne du kiaurai permirkusius paauglius. Pažvelgusi į tai jo akimis, visai supratau tą „Tai bent”. Galbūt jis nepastebėjo nutįsusių voratinklių, gal neužuodė senos drėgmės dvoko, — bent iš pradžių.

Bet vėliau jis atkreipė dėmesį ir į tai. Jei ne anksčiau, tai terasoje išvydęs nudžiūvusius augalus.

— Čia juk niekas negyvena, — pasakė jis. — Tiesa?

Papurčiau galvą.