Ясмина Хадра - Kerštas

Laiptų apačioje stovi galinga mašina su neišjungtu varikliu. Prie vairo sėdi Navedas Ronenas. Jis iškelia vieną koją ant grindinio, alkūne atsiremia į dureles ir laukia, kol prieisiu. Iškart susiprantu, kad jis žinojo apie mano paleidimą.

Kai prieinu artėliau, jis suraukia antakius. Tai dėl sutinusios akies.

— Mušė?

— Paslydau.

Jis netiki.

— Nemeluoju, — patikinu.

Daugiau neklausinėja.

— Ar nuvežti tave namo?

— Nežinau.

— Atrodai apgailėtinai. Reikėtų išsimaudyti, persirengti ir pavalgyti.

— Ar teroristai atsiuntė kasetę?

— Kokią kasetę?

— Įrašą apie teroro aktą. Ar paaiškėjo, kas savižudis?

— Aminai...

Atsitraukiu norėdamas išsisukti nuo jo draugiškos rankos. Negaliu pakęsti, kai mane liečia. Netgi tada, kai nori padrąsinti.

Žvilgsniu priremiu policijos pareigūną ir neleidžiu nusukti akių.

— Jeigu mane paleido, vadinasi, išsiaiškino, kad mano žmona nekalta.

— Parvešiu tave namo, Aminai. Turi atsigauti. Pirmiausia turi atgauti jėgas.

— Jeigu mane paleido, Navedai, sakyk... jeigu mane paleido, vadinasi... Ką išsiaiškinot, Navedai?

— Kad tu niekuo dėtas, Aminai.

— Tik aš?..

— Tik tu.

— O Sihem?

— Prieš pasiimdamas kūną, turi sumokėti knasą.

— Baudą? Nuo kada įsigaliojo tokios taisyklės?

— Nuo tada, kai savižudžiai...

Piršto dūriu nutraukiu jo kalbą.

— Sihem ne savižudė, Navedai. Pamėgink ją prisiminti. Niekas pasaulyje manęs neperkalbės. Mano žmona ne vaikų žudikė... Ar gerai mane supratai?

Palikau jį kaip įbestą, o pats nudrožiau, kur kojos neša, kur akys veda. Nenoriu, kad jis vežtų mane namo, negeidžiu, kad uždėtų ranką ant peties, nieko nenoriu matyti — nei draugų, nei priešų.

Naktis užklumpa mane pajūryje ant akmeninės plokštės. Neturiu nė menkiausio supratimo, ką veikiau ištisą dieną. Tikriausiai buvau kur užsnūdęs. Trys paros nelaisvės iščiulpė visas jėgas. Nebeturiu švarko. Turbūt pamiršau kur nors ant suoliuko, o gal kas nors nudžiovė. Kelnės purvinos, marškiniai išterlioti vėmalų dėmėmis. Lyg pro rūką atsimenu, kad vėmiau po lieptu. Kaip atsidūriau pajūryje ant šitos akmeninės plokštės? Nežinau.

Platybėse mirguliuoja garlaivio žiburiai.

Kiek artėliau į uolas beprotiškai daužosi bangos. Jų plakimas aidi galvoje tarsi kūjo dunksėjimas.

Brizas mažumėlę atgaivina. Apkabinu sulenktas kojas, įspraudžiu smakrą tarp kelių ir klausausi jūros ošimo. Pamažėl akys pritvinsta ašarų, rauda gniaužia gerklę, galugerkly įstrigęs verksmas krečia visą kūną. Susiimu rankomis veidą, iš krūtinės išsiveržia dejonė: viena, paskui kita, galiausiai pradedu staugti nesavu balsu kaip pamišęs į kurtinančią bangų mūšą.

5

Ant namo vartų kažkas priklijavo plakatą. Tai ne palaktas, veikiau didelio tiražo dienraščio iškarpa. Per visą lapą didžiulė kruvinojo teroristų išpuolio prie restorano nuotrauka ir prierašas didelėmis raidėmis: NELABOJI PABAISA GYVENA TARP MŪSŲ. Pavadinimas užrašytas per tris skiltis.

Gatvė tuščia. Blyškus gatvės žibintas skleidžia silpną šviesą, mesdamas blankų šviesos ratilą po lempos gaubtu. Kaimynai priešais užsitraukė užuolaidas. Dar tik dešimta vakaro, tačiau languose tamsu.

Kapitono Mošės vandalų padirbėta iš peties. Darbo kambarys apverstas aukštyn kojom. Tokia pat netvarka ir miegamajame: čiužiniai išvartyti, paklodės ant grindų, naktinis staliukas ir komoda iškuisti, stalčių turinys išverstas ant kilimo. Mano žmonos apatiniai mėtosi kartu su batais ir kosmetika. Net paveikslus nukabino nuo sienų, tikrino, ar kas už jų slepiama. Sumindžiota voliojasi sena šeimos nuotrauka.

Neturiu nei jėgų, nei drąsos pažiūrėti, kokių eibių pridarė kituose kambariuose.

Spintos veidrodyje pamatau savo atspindį. Nepažinau. Plaukai sutaršyti, žvilgsnis paklaikęs, skruostai apšepę, bruožai aštrūs lyg išskaptuoti. Galėtum pamanyti, jog prieš mane pamišėlis.

Nusirengiu, vonioje paleidžiu vandenį. Šaldytuve randu maisto. Puolu prie jo kaip išbadėjęs žvėris. Valgau stačias, purvinom rankom. Ryju nekramtęs, springdamas dideliais gabalais, kuriuos godžiai abiem rankom kemšu į burną. Ištuštinau vaisių pintinę, dvi lėkštes šaltos mėsos, vienu atsikvėpimu išmaukiau du butelius alaus ir nučiulpiau visus padažuotus pirštus — pirštelį po pirštelio.

Tik eidamas pro veidrodį pastebėjau, kad esu visiškai nuogas. Nepamenu, kad po vedybų būčiau vaikštinėjęs po namus su Adomo kostiumu. Sihem griežtai laikėsi tam tikrų principų.

Sihem...

Kaip visa tai neįtikėtinai toli!

Įlendu į vonią, leidžiu šilumai persmelkti visą esybę, užmerkiu akis ir atsipalaiduoju. Lėtai tirpstu deginančiame liūdesyje, kuris vis stipriau mane užvaldo...

— O Dieve!

Išplėstomis iš nuostabos akimis vonioje stovi Kim Jahuda. Apsidairo aplinkui, pliaukšteli rankomis (lyg negalėtų patikėti savo akimis), paskubomis puola prie sieninės spintelės ir pasiraususi ištraukia rankšluostį.

— Tu visą naktį mirkai vonioje? — pasibaisėjusi sušunka apmaudžiai. — O varge, kur tavo protas? Galėjai prigerti.

Negaliu atmerkti akių. Tikriausiai dėl dienos šviesos. Suvokiu, kad visą naktį pramiegojau vonioje. Vanduo atšalo, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų — jos sustingo lyg medinės, o šlaunys ir dilbiai pamėlynavo. Dar nesusigaudžiau, kad tirtu iš šalčio ir kalenu dantimis.

— Aminai, kodėl šitaip save kankini? Stokis, tučtuojau lipk lauk. Gausiu slogą vien į tave žiūrėdama.

Ji padeda man išlipti, susupa į chalatą ir nuo galvos iki kojų energingai trina kūną.

— Negaliu patikėti, — nesiliauja kartoti. — Kaip tu galėjai užmigti iki kaklo gulėdamas vandenyje?... Tu tik pagalvok!... Nuo pat ryto kamavo bloga nuojauta. Vidinis balsas pakuždėjo, kad prieš darbą būtinai reikia užsukti... Navedas pranešė, kad tave paleido. Vakar net tris kartus buvau atvažiavusi, bet tavęs nebuvo namie. Maniau, nuėjai pas gimines ar draugą.

Ji nuveda mane į miegamąjį, sudeda išmėtytus čiužinius ir paguldo į lovą. Drebu vis smarkiau ir smarkiau, atrodo, kad išbarškės visi dantys.

— Eisiu paruošiu karšto gėrimo, — taria užklodama mane antklode.

Girdžiu ją triūsiančią virtuvėje. Ji klausinėja, kur padėtas toks ar anoks indas. Krečia šaltis, dantis nepataiko ant danties, negaliu išlementi nė žodelio. Tikėdamasis bent kiek sušilti, susiriečiu po antklode į kamuoliuką.

Kim atneša didelį puodelį žolelių arbatos, pakelia mano galvą ir mėgina sugirdyti garuojantį pasaldintą gėrimą. Deginantis lyg lava skystis varva per krūtinę iki pilvo.

Kim niekaip nepavyksta suturėti drebančio mano kūno.

Padeda puodelį ant naktinio staliuko, pataiso pagalvę ir vėl mane paguldo.

— Kada parėjai? Vėlai naktį, o gal anksti rytą? Kai pamačiau atlapotus kiemo vartus ir praviras namo duris, pagalvojau, kad nutiko kas nors baisaus... Svetimas galėjo įeiti į namus.

Nežinau, ką atsakyti.

Ji sakosi prieš dvyliktą turinti operuoti ligonį. Kelis kartus mėgina prisiskambinti namų tvarkytojai, kad ši užeitų. Kiekvieną kartą įsijungia atsakiklis, galiausiai palieka žinutę. Ji nerimauja, kad reiks palikti mane be priežiūros, stengiasi ką nors sugalvoti, bet neranda išeities. Matuodama temperatūrą šiek tiek aprimsta, paruošia valgį ir išeina. Pažada kuo greičiau grįžti.

Nemačiau, kaip ji išėjo.

Tikriausiai buvau užsnūdęs.

Pabundu nuo vartelių girgždėjimo. Išlipęs iš lovos žvilgteliu pro langą. Po sodą šmižinėja du paaugliai, po pažastimi pasikišę popieriaus tūtas. Pievelėje mėtosi kelios iš laikraščių iškirptos nuotraukos. Priešais namą būriuojasi smalsuoliai. „Nešdinkitės lauk!“ — surinku. Negaliu atidaryti lango, todėl išbėgu į kiemą. Abu paaugliai sprunka tolyn. Basas, įpykęs išsiveju juos į gatvę... „Šlykštus teroristas! Niekšas! Arabas išdavikas!“ Nuo keiksmų pliūpsnio sustoju kaip įbestas. Trauktis per vėlu, atsidūriau vidury įsiaudrinusios minios. Į mane spjauna du barzdočiai su nucibusiomis plaukų sruogomis. Kažkieno rankos pastumia. „Tai šitaip, bjaurus arabe, pas jus atsidėkojama? Kandate į gelbstinčią ranką, kuri traukia jus iš atmatų duobės?...“ Glaudžiu ratu slinkdami iš visų pusių mane apsupa šešėliai, neleisdami atsitraukti. Spjūvis į veidą. Kažkas trūkteli už chalato apykaklės... „Pažiūrėk, kekšės išpera, kokiuose rūmuose gyveni. Ko dar jums reikia, kad išmoktumėte dėkingumo?“... Mane stumdo į visas puses. „Pirma reikia gerai iškaršti šitą arabą, o paskui jį ant laužo...“ Spyris nutvilko pilvą, smūgis iš nugaros priverčia atsilošti. Nosis suknežinta, lūpa prakirsta. Dviejų rankų per maža, kad įstengčiau apsiginti nuo kirčių. Žemė sujuda po kojomis, o pasipylusi smūgių kruša pargriauna mane ant grindinio...