Ясмина Хадра - Kerštas

Iš prancūzų kalbos vertė

Asta Uosytė

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

Išnašos

Neprisimenu, kad būčiau girdėjęs sprogimą. Gal tik garsą lyg plėšomo audinio drykstelėjimą, bet ir tuo nebuvau tikras. Visą dėmesį buvau sutelkęs į dievinamą asmenį, apie kurį tarytum avių banda stumdydamiesi grumdėsi žmonės, o asmens sargybiniai kaip įmanydami stengėsi praskinti kelią iki automobilio. „Leiskite praeiti. Pasitraukite.“ Tikintieji dirbo alkūnėmis norėdami iš arčiau pamatyti šeichą ar bent paliesti jo drabužio kraštelį. Eidamas garbusis senolis pasisukdavo tai vienon, tai kiton pusėn, pasveikindavo pažįstamą, dėkingai linktelėdavo mokiniui. Asketiškame veide švytėjo aštrus tarsi kalavijo ašmenys žvilgsnis. Iš visų pusių mane spaudė transo apimti kūnai. Kaip įmanydamas stengiausi išsivaduoti, bet veltui. Šeichas įsėdo į šarvuotą automobilį ir pamojo ranka. Du asmens sargybiniai įsitaisė jam iš abiejų šonų... Sakytum, viskas ir baigėsi. Tik staiga kažkoks dryžis pralėkė dangumi ir lyg žaibas tvykstelėjo viršum gatvės. Smarki smūgio bangos jėga išblaškė karštligišką minią, kurios nelaisvėn buvau įkliuvęs. Per sekundės dalelę susimaišė dangus ir žemė, o visa, kas gatvėje, kurią akimirksniu užvaldė panika, apvirto aukštyn kojom. Nuo sukrėtimo panirau į svaigulį, lyg tamsus šešėlis pralėkė pro akis vyro, o gal berniuko, kūnas. Kas čia darosi?..

Dulkių ir ugnies gūsis pastvėręs išmetė mane į orą, bloškė per lekiančias skeveldras. Jaučiausi draskomas į gabalus, nykstantis sprogimo švilpesyje... Už kelių metrų, galbūt net už tūkstančio šviesmylių, liepsnojo šeicho automobilis. Jį godžiai rijo liepsnų liežuviai, skleisdami aplinkui aitrų degėsių kvapą. Turėjo siaubingai ūžti, tačiau nieko negirdėjau. Ūmai apėmęs kurtumas atskyrė mane nuo pasaulio garsų. Nieko negirdėjau, nieko nejaučiau, tik sukausi ir sukausi ore. Regis, visa amžinybė praėjo, kol nukritau ant žemės. Išplėstomis akimis nuo netikėtai užklupusio siaubo, kontūzytas ir sudarkytas, tačiau stebėtinai aiškaus proto. Tą akimirką, kai atsitrenkiau į grindinį, viskas aplinkui sustingo: liepsnos, ryjančios aplamdytą automobilį, sprogimo skeveldros, dūmai, chaosas, kvapai — laikas sustojo... Tik dangiškas balsas aukštai virš šiurpios mirtinos tylos giedojo mes dar grįšim į savo namus. Tai ne balsas, veikiau numanomas virpėjimas... Į kažką atsitrenkusi atšoko mano galva... „Mama“ – šaukia vaikas. Balsas tylus, tačiau aiškus ir tyras. Jis atsklinda iš tolybių, iš ramybės persmelkto kitur... Sustingusios, automobilį niokojančios liepsnos nė trupučio nesujuda, sprogimo skeveldros kybo ore nenukrisdamos... Mano ranka slysta griuvėsių nuolaužomis. Jaučiu, kad esu sužeistas. Mėginu pajudinti kojas, pakelti galvą — neklauso nė vienas raumuo... „Mama“ — šaukia vaikas... „Aš čia , Aminai “... Mama čia, ji išnyra pro dūmų šydą. Eina pro ore kybančias skeveldras, judesyje sustingusias žmonių figūras su siaubo pražiodytomis burnomis. Apsigobusi baltu tviskančiu šalių, akyse nebyli kančia. Akimirką pamaniau, kad ji Šventoji Mergelė. Mano motina visada buvo tokia: švytinti ir liūdna lyg deganti žvakė. Kai ant karščiuojančios kaktos uždėdavo delną, sugerdavo visą karštį ir nerimą... Ji buvo čia. Jos žavesys nė kiek nenublanko. Visą mano kūną nuo galvos iki kojų nukrečia drebulys ir pasaulis atgyja, košmaras prasideda...

Makabriškai šėlsta atgijusios liepsnos, lekia skeveldros, apima nežmoniška baimė... Vyras, su telikusiais iš drabužių skuteliais, suodinomis rankomis ir veidu bando prieiti prie degančio automobilio. Jis sunkiai sužeistas, tačiau, vedamas nesuvokiamo atkaklumo, nori žūtbūt išgelbėti šeichą. Tik prilietęs mašinos dureles jis kaskart atšoka nutvilkytas ugnies šuorų. Automobilyje dega įkalinti žmonės. Dvi krauju paplūdusios žmogystos prisiartina iš kitos pusės ir bando išstumti galines mašinos dureles. Matau, kaip jie rėkia iš skausmo, o gal tam, kad sutelktų jėgas, bet jų balso negirdžiu. Greta seniokas, kraupiai sužalotu veidu, žiūri į mane įsmeigęs buką žvilgsnį. Regis, nė nesuvokia, kad jo viduriai išvirtę lauk, o kraujas plūsta upeliais į provėžą. Kitas sužeistasis repečkoja liepsnojančia nugara. Prašliaužia čia pat pro mane vaitodamas, apimtas siaubo. Šliauždamas jis išleis paskutinę dvasią, akys bus didelės iš nuostabos, jis negalės patikėti, kad jam, būtent jam, v isa tai atsitiko. Pagaliau dvi žmogystos išmuša priekinį langą ir puola į automobilio vidų. Likę gyvi atbėga į pagalbą. Plikomis rankomis išnarsto degantį automobilį, išmuša langus, išrauna dureles ir ištraukia šeicho kūną. Daugybė rankų neša jį kuo toliau nuo ugnies ir paguldo ant šaligatvio, kitos rankos iš visų jėgų stengiasi užgesinti degančius drabužius. Tūkstančiai adatų smaigsto mano klubus. Kelnių veik nebematyti, tik kur ne kur keli apdegę skutai dengia mano kūną. Komiška ir bjauri pašonėje guli mano blauzda, kurią prie šlaunies telaiko menka odos atplaiša. Staiga mane palieka jėgos. Jaučiu, tarsi atsiskiria raumenys ir kūnas pradeda irti... Ūmai klausą pasiekia greitosios pagalbos sirenų kauksmas. Pamažėl pradedu girdėti garsus, jie plūsta iš visų pusių erzindami ausis. Kažkas pasilenkia prie manęs, paklauso širdies ritmo ir nueina. Matau, kaip jis pasilenkia prie sumaitoto apanglėjusio kūno, čiuopia pulsą ir pamoja sanitarams. Kitas vyras paima mano riešą, kiek palaikęs paleidžia... „Šitas gatavas. Niekuo nebepagelbėsim...“ Trokštu jį sulaikyti, priversti dar kartą patikrinti pulsą, tačiau negaliu pajudinti rankos. „Mama“ — vėl sušunka vaikas... Chaose akimis ieškau motinos... bet regiu tik sodus, jie plyti kiek akys užmato... senelio sodus... patriarcho... apelsinmedžių kraštą, kur vasara niekada nesibaigia... ir apelsinmedžio viršūnėje svajojantį berniuką. Dangus vaiskiai žydras. Tankiai susodinti eilėmis į dangų stiepiasi apelsinmedžiai. Berniukui dvylika, jo širdis tyra it krištolas. Tokiame amžiuje mylima paprasčiausiai iš didžiulio pasitikėjimo, tokio pat didelio kaip ir džiaugsmas. Vaikui atrodo, kad ir mėnulį lyg prinokusį vaisių galėtų skanauti, jis tiki, kad tereikia ištiesti ranką ir nuraškysi visą pasaulio laimę.. Nepaisant to, kad čia, prieš mano akis, vyksta tragedija, kuri temdo anų vaikystės dienų reginį, nepaisant, kad ant grindinio agonijoje blaškosi žmonės, o ugnies liepsnos baigia praryti šeicho automobilį, berniukas pašoka ir išskėstomis rankomis lyg paukščio sparnais pasileidžia tekinas laukais, kur kiekvienas medis yra stebuklas... Mano skruostais srūva ašaros... „Tas, kuris sako, kad vyrui nedera verkti, tas nežino, kas yra vyras“, — tarė tėvas, užklupęs mane apsipylusį ašaromis kambaryje, kur buvo pašarvotas senolis. „Verkti negėda, sūnau. Ašaros yra tai, ką mes turime kilniausia.“ Kadangi nepaleidau senelio rankos, tėvas pasilenkė ir apkabino mane. „Neverta čia likti. Mirusieji yra mirę, jų nebėra, jie baigė savo vargus žemėje. Gyvieji tėra laikini Dievo kūriniai, laukiantys savo valandos...“ Du sanitarai užkelia mane ant neštuvų. Atlapotomis durimis atbula privažiuoja greitosios pagalbos mašina. Rankos įtraukia mane į vidų ir meta į lavonų vidurį. Atsitrenkęs išgirdau savo verksmą... „Dieve, jei čia baisus košmaras, leisk man tučtuojau atsibusti...“