Ясмина Хадра - Kerštas

Ligoninės kieme prie priimamojo blyksėdamos besisukančiais švyturėliais stovi greitosios pagalbos ir dvi policijos mašinos. Po dienos sąmyšio ligoninėje tvyro nejauki tyla. Šen ten stoviniuoja uniformuoti pareigūnai, kai kurie nervingai rūko, kiti — rakinėdami nagus sėdi mašinose. Pastačiau mašiną aikštelėje ir nuskubėjau į priimamąjį. Naktį karštis atlėgo, gūsiais plūsteli lengvas brizas, atnešdamas nuo jūros salsvoką kvapą. Atpažįstu ant laiptų apykreivę Navedo Roneno figūrą. Vienas petys aiškiai nusviręs, nes dešinė koja trumpesnė keturiais centimetrais. Tai prieš dešimt metų greitkelyje įvykusios avarijos pasekmė. Tąsyk pasisakiau prieš kojos amputaciją. Buvau šviežiai iškeptas gydytojas, kuris be didelio vargo po kelių sėkmingų operacijų gavo pasikausčiusio chirurgo vardą. Navedas Ronenas buvo vienas iš maloniausių mano pacientų. Geležinės valios, pasižymintis dviprasmišku, bet atkakliu humoro jausmu. Tai iš jo lūpų išgirdau pirmuosius anekdotus apie policininkus. Vėliau operavau jo motiną, ir tai mus dar labiau suartino. Nuo to laiko, jei reikia guldyti ant operacinės stalo bendradarbį ar kokio pažįstamo tėvus, jis patiki juos man.

Už jo atsišliejęs į laukujų durų staktą stovi daktaras Ilanas Rosas. Vestibiulio šviesa paryškina nemalonų jo veido profilį. Rankos chalato kišenėse, iki kelių nudribęs pilvas ir tuščias, į grindis nudelbtas žvilgsnis.

Pasitikdamas mane Navedas nulipa laiptu žemiau. Jo rankos taip pat kišenėse. Žvilgsnis vengia mano akių. Iš elgesio spėju, kad manęs laukia ilga naktis.

— Ką gi, — tariu paskubomis, kad nuvyčiau apėmusią blogą nuojautą. — Einu persirengti.

— Nėra reikalo, — dusliai prataria Navedas.

Ne kartą mačiau, kaip jis susikrimtęs atlydi į operacinę neštuvuose gulintį draugą, tačiau šitokios jo veido išraiškos dar neregėjau.

Nugara perbėgęs drebulys vogčiomis įsibrauna į krūtinę.

— Mirė ligonis? — prispiriamai klausiu.

Navedas pagaliau pakelia akis. Retai jį mačiau tokį prislėgtą.

— Ligonio nėra, Aminai.

— Jei operuoti nereikia, tai kuriam galui naktį išvertei mane iš lovos?

Navedas, regis, neišmano, nuo ko pradėti. Jo sutrikimas persiduoda ir daktarui Rosui, jis ima nepatenkintas muistytis. Įsmeigęs akis tyrinėju abudu, vis smarkiau niršdamas, kad jų slegiantis ir nejaukus tylėjimas dar labiau didina įtampą.

— Ar kas nors paaiškins, kas čia dedasi? — paklausiu.

Daktaras Rosas atšlydamas nuo staktos pliaukšteli per strėnas ir nulinguoja į registratūrą, kur dvi pabaidytos seselės, nuduodamos, kad dirba, subeda nosis į kompiuterio ekraną.

Navedas, sutelkęs visą drąsą, paklausia:

— Ar Sihem namuose?

Jaučiu, kaip linksta keliai, tačiau greit susivaldau.

— Kodėl klausi?

— Aminai, ar Sihem namie?

Jo balsas skamba primygtinai, tačiau akys bėgioja iš susijaudinimo.

Lediniai gniaužtai suspaudžia paširdžius. Gerklėje įstringa Adomo obuolys, negaliu nuryti seilių.

— Ji dar negrįžo iš viešnagės pas močiutę, — pratariau. — Išvyko prieš tris dienas į Kafr Kaną prie Nazareto giminių aplankyti... Ką visa tai reiškia? Ką nori pasakyti?

Navedas žengia žingsnį artyn. Aštrus prakaito kvapas trenkia į smegenis, sukeldamas dar didesnį nerimą. Mano senas draugas nebeišmano, kur dėti rankas: ar apglėbti mane, ar palikti bejėgiškai karoti.

— O varge, kas atsitiko? Ruoši mane blogiausiam, ar kas? Ar autobusas, kuriuo važiavo Sihem, patyrė į avariją? Jis apvirto, tiesa? Nedelsk, sakyk?

— Neapvirto joks autobusas, Aminai.

— Tada kas?

— Atgabeno lavoną, reikia jį atpažinti, — iš nugaros priėjęs tarė kresnas, storžieviškos išvaizdos vyras.

Žaibiškai atsisuku į Navedą.

— Atrodo, tavo žmona, Aminai, — pagaliau ryžtasi. — Tačiau reikia tavo patvirtinimo.

Jaučiu, kaip smunku...

Kažkas sugriebęs už alkūnės prilaiko mane, kad nepargriūčiau. Akimirką pasirodė, kad žemė išslydo iš po kojų. Nesuvokiu, kur esu, žvelgiu į patalpas, kuriose dirbau ilgus metus, bet jų nebeatpažįstu... Suturėjusi ranka veda nykstančiu iš akių koridoriumi. Ryški balta šviesa gręžia smegenis. Einu lyg tiršto garo paklotu klimpdamas į grindis. Į lavoninę įžengiu tarsi nuteistasis myriop ant ešafoto. Prie stalo, lyg prie savotiško altoriaus, sustingęs stovi gydytojas... Galima numanyti, kad po baltu, kruvinu apklotu guli žmogaus palaikai...

Ūmai išsigąstu iš visų pusių į mane susmigusių žvilgsnių.

Lyg požeminis ūžesys manyje nuaidi malda.

Palaukęs, kol sutelksiu dėmesį, gydytojas ištiesia ranką prie apkloto ir vėl sustingsta laukdamas, kol anas, kresnas storžieviškos išvaizdos vyras, duos ženklą atidengti.

Policijos pareigūnas linkteli.

— O Dieve! — surinku.

Gyvenime mačiau ne vieną sudarkytą kūną, dešimtis jų atitaisiau. Kartais regėdavau neatpažįstamai sumaitotus kūnus, tačiau šitos, prieš mano akis ant stalo gulinčios kūno dalys, atrodė baisiau už viską. Tai klaikumas visa savo baisybe... Tik veidas ant sumaitoto kūno liekanų, vienintelis Sihem veidas, išliko nesudarkytas žaizdų, kurios subjaurojo visą kūną. Užmerktos akys, burna kiek pražiota, bruožai švelnūs tarsi išvaduoti iš kankinamo liūdesio... Galėtum pagalvoti, kad ji ramiai miega, staiga atmerks akis ir nusišypsos.

Keliai sulinksta, ir šįkart manęs nebesulaiko nei nepažįstamojo, nei Navedo ranka.

3

Po mano skalpeliu mirė daug ligonių. Kiekviena netektis skaudžiai paliečia gydytojo širdį. Bet išbandymas tuo nesibaigia, privalėdavau pranešti siaubingą žinią mirusiųjų artimiesiems, kurie sulaikę kvapą lūkuriuodavo laukiamajame. Iki gyvenimo pabaigos atsiminsiu nerimastingus žvilgsnius, kurie pasitikdavo išėjus iš operacinės. Tai įdėmus ir kartu tolimas žvilgsnis, kupinas vilties ir baimės, visada toks pat — gilus ir neaprėpiamas — kaip ir žvilgsnį lydinti tyla. Pažvelgęs į tas akis nustodavau drąsos. Bijojau savo žodžių, bijojau jų keliamo skausmo. Būgštavau, kaip tėvai priims netektį, apie ką jie pirmiausia pagalvos, kai suvoks, kad stebuklas neįvyko.

Dabar atėjo mano eilė priimti netektį. Maniau, žemė apsivers, kai nutrauks apklotą nuo Sihem palaikų. Tačiau keista — nė vienos minties.

Sėdėjau susmukęs fotelyje. Galvoje spengė tyla. Nė vienos minties. Nesusigaudžiau, kur esu: savo, ar kieno nors kito kabinete. Ant sienų mačiau įrėmintus diplomus, užtrauktas užuolaidas, iš koridoriaus sklindančius šešėlius, tačiau viskas vyko tarsi sapne, į kurį buvau šiurkščiai ir be jokio perspėjimo įmestas.

Jaučiausi sugniuždytas, klejojantis, išsekęs.

Buvau it begalinis sielvartas, prislėgtas švininės tylos, negebantis suvokti, kokia nelaimė užgriuvo, o gal ir visai pribaigė.

Seselė atnešusi stiklinę vandens ištykino ant pirštų galų. Ir Navedas ilgai neužsibuvo. Atėję vyrukai jį išsikvietė. Nukoręs galvą, tylus išsekė paskui juos. Ilanas Rosas grįžo prie darbo. Nė karto nepriėjo pareikšti užuojautos. Daug laiko praėjo, kol susivokiau esąs kabinete vienas. Ezra Benhaimas atėjo praėjus dešimčiai minučių po apsilankymo lavoninėje. Atrodė nesveikuojantis, svyrinėjo iš nuovargio. Apglėbęs ilgai spaudė mane prie krūtinės. Rydamas gerklėje įstrigusį gumulą, nežinojo, kokiais žodžiais mane paguosti. Netrukus prisistatė Rosas ir pasivedė jį už durų. Mačiau, kaip juodu kalbėjosi koridoriuje. Pasilenkęs Rosas šnibždėjo kažką į ausį, o Ezra su kiekvienu žodžiu stingo ir vis sunkiau linktelėdavo galva. Jis atsirėmė nugara į sieną, kad nesusmuktų, ir prapuolė man iš akių.