Ясмина Хадра - Kerštas

Išgirstu kieme pokštelint uždaromas mašinos dureles. Netrukus nuaidi žingsniai, lydimi neaiškaus murmėjimo ir šnaresio. Pro durų langelį regiu skubančias atlaisvinti kelią dvi seseles su nematomais neštuvais. Aukšte pasigirsta batų kaukšėjimas. Jis artėja užpildydamas visą koridorių. Į kabinetą sugarma vyrai atšiauriais veidais. Vienas jų, pliktelėjęs trumpakojis, atsiskiria nuo grupės. Tai tas pats storžieviškos išvaizdos vyras, kuris pranešė apie neatpažintą lavoną ir pageidavo, kad jį atpažinčiau.

— Aš kapitonas Mošė.

Už dviejų žingsnių mindžikuoja Navedas Ronenas. Kokia apgailėtina mano bičiulio Navedo išraiška. Atrodo priblokštas ir pažemintas. Nors jo rangas aukštesnis, nūnai jis atsidūrė eilinio vietoje.

Kapitonas sumosavo kažkokiu popieriumi.

— Mes turime kratos orderį, pone Džafari.

— Kratos?

— Teisingai išgirdote. Prašom važiuoti drauge į jūsų namus.

Navedo akyse stengiuosi įžvelgti kokį nors paaiškinimą. Mano bičiulis nudelbęs žvilgsnį į grindis. Atsisuku į kapitoną.

— Kodėl į mano namus?

Kapitonas keturgubai sulanksto popierių ir įsikiša į vidinę švarko kišenę.

— Pagal preliminarius tyrimo duomenis, jūsų žmonos kūno sužalojimai yra būdingi savižudžiams.

Gerai girdžiu pareigūno žodžius, tačiau jų nesuprantu. Tarytum kas užtraukė smegenis, lyg gresiant pavojui būtų užsivėręs kiaušas.

Navedas man paaiškina:

— Kalbama ne apie padėtą bombą, o apie savižudžio susisprogdinimą. Visi duomenys verčia manyti, Aminai, kad restorane susisprogdino tavo žmona.

Po kojomis susiūbuoja žemė. Tačiau išsilaikau neparkritęs. Mane sulaiko didžiulis sielvartas. O gal atbukimas. Nenoriu daugiau girdėti nė žodžio. Pasaulis, kuriame gyvenau, ūmai neatpažįstamai pasikeitė.

Ankstyvėliai skuba į stotis ir autobusų stoteles. Atkaklus kaip niekad bunda Tel Avivas. Kad ir kokia, didelė ar maža, būtų žala, jokia katastrofa nesustabdys gyvenimo tėkmės.

Įspraustas tarp dviejų gorilų ant užpakalinės policijos mašinos sėdynės žiūriu, kaip iš abiejų gatvės pusių slenka gyvenamieji namai, matau šviečiančius langus su kur ne kur šmėsčiojančiais žmonių šešėliais. Gatve nuaidi kurtinantis sunkvežimio griausmas. Jis panašus į įniršusios iš miegų pažadintos chimeros riaumojimą. Vėl stoja bežadė auštančios darbo dienos tyla. Vidury skvero skeryčiojasi girtuoklis, matyt, stengiasi nuvaikyti utėles, kurios baigia jį gyvą suėsti. Sustojusius prie raudonos šviesos, mus akylai stebi du policininkai: skersakiuoja lyg chameleonai — viena akis į dešinę, kita į kairę. Mašinoje tyla. Vairuotojas tarsi suaugęs su vairu. Pečiai platūs, kaklas trumpas, sakytum, jog kas iš viršaus jį bukino. Tik kartelį veidrodėlyje susitiko mūsų akys, tačiau pakako vienintelio žvilgsnio, kad nugara pagaugais nueitų... „Pagal preliminarius tyrimo duomenis, jūsų žmonos patirti kūno sužalojimai yra būdingi savižudžiams.“ Man atrodo, kad šitas pareiškimas persekios mane iki paskutinės gyvenimo dienos. Žodžiai iš pradžių skamba tyliai, paskui vis smarkyn ir smarkyn, tarytum nuo atgarsio jie didėja ir dauginasi ir staiga puola mane iš visų pusių. Pareigūno balsas nepaliauja kalti galvoje. Jis stiprus ir aiškus, žinantis, kokia didžiulė žodžių svarba: „Moteris susisprogdino... savižudė... toji moteris jūsų žmona... Stiprėjantis balsas verčia vemti. Jis pakyla tarsi tamsi banga, užlieja mintis, sudaužo į šipulius norą netikėti ir ūmai nuslūgsta, nusinešdamas su savimi dalelę mano esybės. Neleisdama atitokti, šniokščianti ir putojanti banga vėl pakyla iš gelmių ir nirtulingai, tarsi paakinta mano sumišimo, it nesuvaldoma pamišėlė puola mane ketindama narstyti mano esybę po ląstelę tol, kol visai palūšiu...

Kairėje sėdintis policininkas atidaro langą. Į veidą plūsteli šviežio oro gūsis. Šleikštus jūros kvapas primena supuvusio kiaušinio dvoką.

Naktis užleidžia savo pozicijas aušrai, nekantraujančiai prie miesto vartų. Tarp pastatų matyti dangus, jo horizontą aižėja balzganos properšos. Traukiasi suvedžiota, priblokšta ir nugalėta naktis, pritvinkusi slogių sapnų ir netikrumo. Dangus tuščias, nebėra jame svajingos romantikos, joks debesėlis nesušvelnina ledinio auštančios dienos vaiskumo. Net jei švistų Apreiškimo šviesa, ji nepaguostų mano širdies.

Saitai pasitinka mano kvartalas. Prie namo stovi kalėjimo mašina. Iš abiejų vartų pusių stoviniuoja policininkai. Pusiau ant šaligatvio pastatyta policijos mašina mirga įjungtais mėlynai raudonais švyturėliais. Sutemose švysčioja ugniniai cigarečių žiburiukai — tarytum ugnikalnio lavos akutės.

Mane išlaipina iš mašinos.

Pastumiu kiemo vartus, pereinu sodą, užlipu priebučio laiptais. Esu sąmoningas, tačiau nepaliauju laukti, kada pabusiu iš košmaro.

Tiksliai žinodami, ką privalo daryti, policininkai sugarma į vestibiulį ir pasklinda po kambarius atlikti kratos.

Kapitonas Mošė parodo ranka į svetainėje stovinčią sofą.

— Ar galėtume kiek pasišnekėti. Akis į akį. Tik jūs ir aš?

Mandagiu, tačiau įsakmiu mostu, pakviečia mane atsisėsti. Jis labai susirūpinęs dėl munduro garbės, stengiasi nepriekaištingai atlikti pareigą, tačiau jo mandagumas apsimestinis. Tai manevrai grobuonies, įsitikinusio taktikos veiksnumu, kai grobis jau užspeistas. Jis kaip katinas — kiek pažaidžia su pele prieš ją suėsdamas.

— Sėskitės.

Išsipeša cigaretę iš pakelio, pasprigtuoja filtrą ir įsikiša į burnos kamputį. Prisidega žiebtuvėliu ir išpučia dūmus mano pusėn.

— Tikiuosi, neprieštaraujate, kad rūkau?

Užsitraukia dar kelis dūmus ir stebi besirangančius kamuolius tol, kol jie pasklinda palubyje.

— Jūs didžiuojatės ja , ar ne?

— Prašau?

— Atleiskite, regis, jūs dar neatitokote po sukrėtimo.

Akimis apmeta kambarį, žvilgsnis nuslysta ant sienų kabančiais paveikslais, sunkiomis užuolaidomis. Įdėmiau nužvelgęs vieną kitą detalę, vėl įsistebeilija į mane.

— Kaip galima atsižadėti tokios prašmatnybės?

— Prašau?

— Nieko, garsiai mąsčiau, — sumosavo atsiprašomai, nepaleisdamas iš rankų cigaretės. — Stengiuosi suprasti, bet yra dalykų, kurių niekad nesuprasiu. Tai absurdiška ir baisiai kvaila... Jūsų nuomone, ar buvo įmanoma ją perkalbėti?.. Juk viską žinojote, tiesa?

— Nesuprantu, apie ką kalbate.

— Bet aš kalbu aiškiai... Nežiūrėkite į mane šitaip. Nejau imsite įtikinėti, kad nieko nežinojote.

— Apie ką jūs kalbate?

— Apie jūsų žmoną, daktare, apie tai, ką ji padarė.

— Ne ji tai padarė. Tai visiška nesąmonė.

— Kodėl ne ji?

Neatsakau į klausimą, tik suimu rankomis galvą, kad atgaučiau nuovoką. Jis nepalieka manęs ramybėje, laisva ranka kilsteli mano smakrą ir įsmeigia žvilgsnį tiesiai man į akis.

— Ar jūs praktikuojate religiją, pone?

— Ne.

— O jūsų žmona?

— Ne.

Jis suraukia antakius.

— Ne?

— Ji nesimeldė, jei taip suprantate religijos praktikavimą.

— Keista...

Atsisėda priešais ant fotelio turėklo, užsimeta koją ant kojos, pasiremia alkūne į šlaunį, pirštais grakščiai suima smakrą ir primerkęs vieną akį išpučia dūmus.

Jis įsmeigia į mane įtarų žvilgsnį.

— Ji nesimeldė?

— Ne.

— Ir Ramadano nesilaikė?

— Laikėsi.

— Ak, vis dėlto!

Nenuleisdamas nuo manęs skvarbaus žvilgsnio, pasiglosto nosies galiuką.

— Apibendrinant galima pasakyti — ji užsislaptinusi tikinčioji... Sumėto pėdas, kad galėtų niekieno netrukdoma ramiai sau veikti. Tikriausiai buvo kokios nors labdaringos ar panašios organizacijos narė. Bėdai ištikus tokia veikla galima sėkmingai prisidengti. Tačiau už tokios visuomeninės veiklos dažniausiai slepiasi didžiulis pelnas: žvangantys nubyra apsukriesiems, o pažadėto rojaus kampelis atitenka neišmanėliams. Žinau, apie ką kalbu, tokia mano profesija. Maniau, kad iki pašaknų pažįstų žmogiškąjį kvailumą, pasirodo, klydau, nes kaskart su juo susidūręs įsitikinu, kad plaukioju paviršiuje...