Ясмина Хадра - Kerštas

— Nestovėkite čia, — įsako nežinia iš kur išdygęs policininkas.

Jis apšviečia mašiną prožektoriumi, pirmiausia apžiūri mašinos numerius, paskui šviesą nukreipia man į veidą. Instinktyviai paliečia ranka ant diržo kabantį pistoletą.

— Nedaryt staigių judesių, — perspėja. — Rankas padėkite ant vairo taip, kad matyčiau. Ką veikiate šiame rajone? Ar nematote, kad važiuoti draudžiama?

— Važiuoju namo.

Jam į pagalbą atskuba kitas policininkas.

— Kaip jis čia pateko?

— Iš kur man žinoti, — atšauna pirmasis.

Antrasis prikiša prie veido prožektorių ir įtartinai nužvelgia mane grėsmingu žvilgsniu.

— Dokumentus!

Ištiesiu. Patikrinęs jis vėl prikiša prožektorių prie veido. Ramybės neduoda mano arabiškas vardas. Po teroristinio išpuolio visada šitaip. Policininkų nervai įtempti, todėl bet koks įtartinas snukis sukelia dar didesnę įtampą.

— Išlipkite, — įsako pirmasis policininkas, — Atsistokite prie mašinos.

Įvykdau. Jis grubiai paguldo mane ant variklio dangčio, spyriu pražargdina kojas ir kruopščiai apieško.

Antrasis policininkas tikrina mašinos bagažinę.

— Iš kur važiuojate?

— Iš ligoninės. Aš gydytojas Aminas Džafaris, dirbu chirurgu Ichilovo ligoninėje. Aš ką tik iš operacinės. Esu pavargęs, noriu kuo greičiau grįžti namo.

— Viskas gerai, — praneša antrasis policininkas, užtrenkdamas bagažinės dangtį. — Bagažinėje nieko nėra.

Kitas policininkas nenori manęs taip lengvai paleisti. Paėjėjęs į šalį jis diktuoja dispečerinei mano vardą, vairuotojo pažymėjimo ir darbo kortelės duomenis. „Arabas, turintis Izraelio pilietybę. Sako, kad važiuoja tiesiai iš ligoninės... sakosi esąs chirurgas... Džafaris, taip su dviem a ... Patikrink Ichilovo ligoninėje...“ Po penkių minučių grįžta, grąžina dokumentus, griežtai įsako apsisukti ir nesigręžiojant dingti.

Namo parsirandu apie vienuoliktą. Apkvaitęs iš nuovargio ir apmaudo. Pakeliui į namus patruliai stabdė keturis kartus ir iškratė iki paskutinio siūlelio. Rodyk nerodęs dokumentus, sakyk nesakęs, kur dirbi — kaip į sieną. Policininkai mato tik mano marmūzę. Kai ėmiau reikšti nepasitenkinimą, vienas jaunutis policininkas nesusivaldė, atstatė į mane šautuvą ir pagrasino ištaškyti smegenis, jei neužsičiaupsiu. Karštagalvį karininkui teko numaldyti jėga.

Atsikvėpiau lengviau, kai sveikas ir gyvas privažiavau namus.

Sihem durų neatidarė. Ji negrįžo iš Kafr Kanos. Namų tvarkytoja taip pat užmiršo ateiti. Lova neklota — tokia, kokią palikau rytą. Patikrinu telefoną. Atsakiklyje nė vienos žinutės. Po tokios varginančios dienos, kokią išgyvenau šiandien, per daug nesijaudinau, kad nėra žmonos. Jai dažnai šauna į galvą ilgiau pasilikti pas močiutę. Sihem mėgsta būti ūkyje, vakaroti ant kalvelės iki vėlumos, kol pateka mėnulis ir visa aplinkui nušviečia švelnia šviesa.

Nueinu į miegamąjį persirengti. Stabteliu ties Sihem nuotrauka, padėta ant naktinio stalelio. Sihem veide tarsi vaivorykštė spinduliuoja šypsena, tačiau žvilgsnis liūdnas. Gyvenimas nebuvo jai maloningas. Aštuoniolikos neteko motinos — ji mirė nuo vėžio. Kiek vėliau automobilio avarijoje žuvo tėvas. Visą amžinybę ji delsė, kol pasiryžo tekėti už manęs. Baiminosi, kad negailestingas likimas gali dar kartą išplėšti laimę. Prabėgo daugiau nei dešimt metų. Nors myliu ją iš visos širdies, ji tebesibaimina dėl savo laimės, įsitikinusi, kad bet koks menkniekis gali ją sugriauti. Tačiau laimė mums dosniai dalija gėrybes, jos liejasi kaip iš gausybės rago. Kai vedžiau Sihem, visas mano turtas tebuvo sukriošęs automobilis, gesdavęs prie kiekvieno gatvės kampo. Įsikūrėme darbininkų kvartale, kur butai prilygo triušių narveliams. Baldai buvo iš klijuotos faneros, langai be užuolaidų. Dabar gyvename puikiuose namuose prabangiame Tel Avivo rajone, o mūsų banko sąskaitoje solidi pinigų suma. Kiekvieną vasarą skrendame į pasakiškus kraštus. Aplankėme Paryžių, Frankfurtą, Barseloną, Amsterdamą, Majamį ir Karibus. Turime galybę draugų, jie mus myli, ir mes juos mylime. Namuose dažnai priimame svečius ir esame kviečiami į aukštuomenės pobūvius. Mieste susikūriau nepriekaištingą reputaciją, nes daugelį kartų esu apdovanotas už mokslinius darbus ir įvertintas už atliktas operacijas. Tarp artimų ir patikimų mūsų su Sihem draugų yra žymūs miesto žmonės, aukšti valdžios ir kariuomenės pareigūnai, kelios pramogų verslo garsenybės.

— Tu šypsaisi kaip laimė, brangioji, — tariau žiūrėdamas į nuotrauką. — Būtų geriau, jei bent retkarčiais užmerktum akis.

Pabučiavęs pirštą priglaudžiu prie Sihem lūpų ir nukėblinu į vonią. Gal dvidešimt minučių stoviu po karštu dušu, paskui įsisupu į chalatą ir einu į virtuvę suvalgyti sumuštinio. Išsivalęs dantis einu į miegamąjį, įlendu į lovą ir išgeriu migdomųjų, kad geriau išsimiegočiau...

Tarsi pneumatinis grąžtas nuaidi čaižus telefono skambutis ir lyg elektrošokas nukrato mane nuo galvos iki kojų. Nesuvokdamas, kur yra telefonas, apdujęs apgraibomis mėginu jį surasti. Nesiliaujantis čirškimas dirgina visą mano esybę. Praplėšęs akį pamatau, kad žadintuvas rodo tris valandas dvidešimt minučių nakties. Dar kartą tamsoje mėginu sugraibyti telefoną, nesumodamas, ką turėčiau pirmiau padaryti — nukelti ragelį, ar uždegti šviesą.

Kažką nuverčiu nuo naktinio stalelio, iš kažkurio karto sugriebiu telefono ragelį.

Ragelyje tvyranti tyla mane greit išblaivo.

— Alio?..

— Čia Navedas Ronenas, — prataria balsas kitame laido gale. Praėjo kelios sekundės, kol atpažinau trūkčiojantį Navedo Roneno, aukšto policijos pareigūno, balsą. Išgerti migdomieji drumstė protą. Atrodo, tarsi kybočiau ore ir lėtai plaukiočiau sustingęs ir mieguistas. Ką tik regėtas sapnas išsisklaido sapnų raizgalynėje juokingai iškreipdamas Navedo Roneno balsą, kuris sklinda tarytum iš gilaus šulinio.

— Taip, Navedai...

— Skambinu iš ligoninės. Reikia, kad atvyktum.

Kambario prieblandoje sukasi švytinčios žadintuvo rodyklės, palikdamos žalsvos šviesos šliūžę.

Sunkus lyg kūjis telefono ragelis svarina ranką.

— Navedai, aš ką tik atsiguliau. Kiaurą dieną plušėjau operacinėje, esu mirtinai nusikamavęs. Mane pavaduoja daktaras Ilanas Rosas. Jis puikus chirurgas...

— Apgailestauju, bet reikia tavęs. Jei prastai jautiesi, atsiųsiu ką nors tave paimti.

— Manau, apsieisiu, — tariu ranka taršydamas plaukus.

Girdžiu, kaip Navedas atsikrenkščia ir sunkiai alsuoja į ragelį.

Pamažu atgaunu nuovoką ir šviesesnėmis akimis apsidairau aplinkui.

Pro langą regiu mėnulį, užtrauktą debesies dryksnio. Aukštai danguje lyg jonvabaliai mirga spiečiai žvaigždžių. Mirtina tyla. Galėtum pamanyti, kad man miegant evakavosi visas miestas.

— Aminai?..

— Klausau, Navedai...

— Nelėk visu greičiu. Laiko turime į valias.

— Jei neskubus atvejis, tai kodėl...

— Nustok, — nukerta. — Aš tavęs laukiu.

— Gerai, — sutinku nesistengdamas suprasti. — Ar galėtum padaryti paslaugą?

— Žiūrint kokią...

— Pranešk policijos užkardoms ir patruliams, kad mane praleistų. Kai važiavau namo, tavo vyrukai atrodė labai sudirgę.

— Ar tebevairuoji baltą fordą?

— Taip.

— Gerai, pasakysiu porą žodžių.

Padedu ragelį. Mane nustebino keistas skambutis ir nesuprantamas Navedo tonas. Minutėlę sėdžiu žiūrėdamas į telefoną, paskui įsispiriu į šlepetes ir einu į vonią nusiprausti.