Ясмина Хадра - Kerštas

1

Ligoninės direktorius Ezra Benhaimas po operacijos užsuka į mano kabinetą. Nors neseniai stuktelėjo šešiasdešimt ir pastaruoju metu kiek aptuko, jis tebėra žvalus ir energingas vyras. Dėl pernelyg kariškos drausmės ir nevykusių sąmojų, ligoninėje jį pravardžiavome seržantu. Tačiau, nepaisant visko, sunkią valandą jis pirmas šokdavo į pagalbą ir paskutinis išeidavo iš ligoninės.

Jis daug man padėjo tada, kai aš, jaunas, Izraelio pilietybės neturintis chirurgas, trūks plyš stengiausi gauti nuolatinį darbą ligoninėje. Tąsyk jis ėjo kuklias skyriaus viršininko pareigas, bet pasinaudojęs kad ir nedidele savo įtaka, stengėsi apginti mane nuo nepatenkintų šmeižikų. Tuomet man, beduino sūnui, buvo neįmanomas dalykas nesukeliant priešiškumo susirasti vietą tarp elito. Visi mano laidos universiteto draugai buvo prašmatnus žydų jaunimėlis, kuris puošėsi auksinėmis grandinėmis ir puikavosi prabangiomis atkelstogėmis mašinomis. Į mane jie žiūrėjo iš aukšto, o kiekviena mano sėkmė sukeldavo pavydą. Jie įžvelgdavo konkurenciją ir pavojų savo gerovei. Kai kuris nors išvesdavo mane iš kantrybės, Ezra nemėgindavo sužinoti, kuris iš mūsų kaltas, visąlaik stodavo mano pusėn.

Nepasibeldęs jis praveria duris ir nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Lūpų kampučiuose žaidžia šypsena. Šitaip jis reiškia savo pasitenkinimą. Atsisuku. Jis nusiima akinius, nusivalo į marškinius ir sako:

— Regis, iš ano pasaulio sugrąžinai žmogų.

— Neperdėk.

Užsideda akinius ant storašnervės nosies, palinguoja galvą. Akimirką užsisvajoja, bet netrukus veidas atgauna įprastą griežtumą.

— Eisi šįvakar į klubą?

— Negaliu, žmona grįžta.

— O revanšas?

— Koks revanšas? Tu tik vieną partiją prieš mane laimėjai.

— Taip negarbinga, Aminai. Tu pasinaudoji prasta mano savijauta, kad pelnytum taškus. O šiandien, kai jaučiuosi puikiai, tu parodai padus.

Atsilošiu kėdėje taip, kad geriau matyčiau jo veidą.

— Žinai, ką aš tau pasakysiu, brangusis nelaimėli Erza? Tu nebeturi tiek smarvės kaip kitados, todėl nenorėčiau piktnaudžiauti.

— Nelaidok manęs prieš laiką. Dar pamatysi, gausi per snapą taip, kad ilgai atsiminsi.

— Šitai galima padaryti ir be raketės. Smūgis koja ir baigtas kriukis.

Jis pažada apgalvoti pasiūlymą, atsisveikindamas kariškai pakelia pirštus prie smilkinio ir išskuba į koridorių duoti seselėms nurodymų.

Likęs vienas mėginu prisiminti, ką ketinau daryti prieš pokalbį su Ezra ir atsiminiau, kad rengiausi paskambinti žmonai. Prisitraukiu telefoną, surenku numerį ir, palaukęs, kol nuskambės septintas šaukimo signalas, padedu ragelį. Laikrodis rodo trylika valandų ir dvylika minučių. Jeigu Sihem išvyko devintos valandos autobusu, ji jau senokai turėjo būti namuose.

— Nesikrimsk! — netikėtai suskamba įsiveržusios į mano tvirtovę daktarės Kim Jehudos balsas.

Ji skubiai priduria:

— Beldžiau prieš įeidama. Sėdėjai svajose paskendęs...

— Atleisk, negirdėjau, kaip įėjai.

Išdidžiu rankos mostu ji nutildo atsiprašinėjimus, nužvelgia surauktus mano antakius ir klausia:

— Skambinai namo?

— Nuo tavęs nieko nepaslėpsi.

— Sihem, žinoma, dar negrįžo.

Negaliu pakęsti, kad ji pažįsta mane kaip nuluptą, bet seniai su tuo susitaikiau. Pažįstu Kim nuo universiteto laikų. Mes ne vienos laidos, aš trejais kursais vyresnis, tačiau nuo pirmosios pažinties mudu jautėme vienas kitam prielankumą. Ji netrypčiojo vietoje kaip kitos studentės, kurios ilgai vartydavo burnoje liežuvį, kol paprašydavo arabo, nesvarbu, kad išvaizdaus ir gabaus vaikino, pridegti. Kim buvo graži, kvatoklė ir atlapaširdė. Mūsų meilinimasis vienas kitam buvo naivus. Iškenčiau pragaro kančias, kai ją nuviliojo atvykėlis, jaunas, neseniai palikęs komjaunimo gretas rusų dievaitis. Jis buvo toks gražuolis, kad aš dėl jos nekovojau. Vėliau vedžiau Sihem, o rusas, išgirdęs, kad žlugo Rusijos imperija, nieko nesakęs susikrovė daiktus ir iškūrė namo. Mudu su Kim likome puikūs bičiuliai, o darbas vienoje klinikoje mus suartino dar labiau.

— Šiandien visi grįžta iš atostogų, — priminė. — Keliuose spūstys. Ar skambinai močiutei?

— Ten nėra telefono.

— Paskambink į mobilųjį.

— Pamiršo namuose.

Ji skėsteli rankomis rodydama, kad nieko nepaveiksi.

— Nesiseka.

— Kam?

Ji kilsteli nuostabųjį antakį ir atkiša pirštą:

— Geri norai kartais ir lieka gerais norais, nes jiems išpildyti neatsiranda mąstančių ir įsipareigojančių drąsuolių.

— Išmušė drąsuolių valanda, — tariau stodamasis nuo kėdės. — Operacija išsunkė paskutines jėgas, todėl metas pasistiprinti...

Paėmęs už alkūnės švelniai stumteliu ją į priekį:

— Eik pirma manęs, puikioji. Noriu pamatyti visas grožybes, regimas tik iš nugaros.

— Ar išdrįstum šitai pakartoti prie Sihem?

— Tik kvailys įsikandęs laikosi vienos nuomonės.

Koridoriumi nuaidi skambus Kim juokas ir mirštančiųjų prieglaudoje tarytum užsižiebia šventinė girlianda.

Kai jau baigiame pietauti, prie stalo prisėda Ilanas Rosas. Su valgių pilnu padėklu jis dribteli man iš dešinės priešais Kim ir įsitaiso taip, kad galėtų į ją žiūrėti. Pro neužsegtą chalatą virsta tuklus pilvas, pūpso raudona pažandė. Nusivalęs burną popierine servetėle, vienu atsikvėpimu suryja tris gabalus šaltos mėsos.

— Ar tebeieškai vasarnamio? — kreipiasi į mane godžiai žiaumodamas.

— Žiūrint kokio.

— Atrodo, kažką suradau. Netoli Aškelono. Vila nedidukė, bet yra viskas, ko reikia maloniai pailsėti.

Beveik visus metus mudu su žmona ieškome nedidelio namelio ant jūros kranto. Sihem dievina jūrą. Kas antrą savaitgalį, kai man laisvos dienos, šokame į mašiną ir važiuojame į paplūdimį. Ilgai vaikštome smėlėtu krantu, užkopiame ant kopos keteros ir iki vėlaus vakaro žiūrime į jūros tolius. Saulėlydžiai kelia Sihem begalinį susižavėjimą, kurio taip ir neperpratau.

— Kažin, ar ta vila man pagal kišenę? — paklausiau.

Ilanas Rosas sukrizena, nuo juoko kreta išraudusi, riebi tarytum drebučiai pažandė.

— Aminai, pastaruoju metu nesi išlaidus, manau, sukaupei tiek šlamančių, kad bet kokią svajonę galėtum paversti tikrove...

Staiga nuaidėjęs griausmas taip sudrebina valgyklos sienas, kad net stiklai suvirpa. Sutrikę žiūrime vieni į kitus. Sėdintys arčiausiai langų šoka prie stiklo pasižiūrėti. Mudu su Kim taip pat nuskubame prie lango. Ligoninės kieme dirbę žmonės suakmenėję žiūri šiaurės pusėn. Viską užstoja priešais stūksantis statinys.

— Tikriausiai teroristinis išpuolis, — prataria kažkas.

Mudu su Kim išpuolame į koridorių. Iš rūsio atkopia būrys seselių ir tekinos bėga vestibiulio link. Sprendžiant iš sprogimo bangos, įvykio vieta turėtų būti kažkur netoliese. Apsaugininkas įjungęs radijo siųstuvą stengiasi išsiaiškinti padėtį. Kitame laido gale praneša, kad taip pat nieko nežino. Būriu puolame prie liftų. Pakilę aukštyn skubame į terasą viršum pietinio pastato sparno. Keletas smalsuolių jau čia, žvalgosi prisidengę ranka nuo saulės. Stebi dūmų debesį, kylantį už kelių eilių namų nuo ligoninės.

— Dūmai sklinda nuo Hakirijos pusės, — raportuoja apsaugininkas į radijo siųstuvą. — Bomba arba savižudis. Gal užminuota mašina. Neturiu jokios informacijos. Matau tik iš įvykio vietos kylančius dūmus...

— Lipkim žemyn, — sako Kim.

— Teisingai sakai. Reikia pasiruošti priimti sužeistuosius.

Po dešimties minučių iš gandų nuotrupų paaiškėja, kad įvyko tikros skerdynės. Vieni tvirtina, kad užpuolė autobusą, kiti sako, kad susprogdino restoraną. Priimamojo telefonas įkaitęs iki raudonumo. Nuskamba aliarmo signalas. Paskelbiama ypatingoji padėtis.