Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Stephen King

TAMSUSIS BOKŠTAS

PIRMA KNYGA

Romanai

Iš anglų kalbos vertė JURGITA JĖRINAITĖ

Kaunas 2000

Edui Fermanui,

kuris išbandė šitas istorijas, vieną po kitos

Šaulys

1

Vyras juodais drabužiais bėgo per dykumą, šaulys sekė jam įkandin.

Ta dykuma buvo visų dykumų apoteozė, milžiniška, besidriekianti, rodos, ištisus parsekus visomis kryptimis iki horizonto. Balta, akinanti, be vandens, tuščia, išskyrus horizonte mėlynuojančią kalnų grandinę ir nelabojo žoles, kurios nešė saldžius sapnus, košmarus, mirtį. Kelią žymėjo kur ne kur riogsantys antkapiniai akmenys, nes kadaise per šitą druskožemį vingiavo plentas, kuriuo riedėjo karietos. Pasaulis pasikeitė. Pasaulis ištuštėjo.

Šaulys žengė palengva, neskubėjo, bet ir kojų nevilko. Ant juosmens it išpurtusi dešra kabojo vandens maišas. Jis buvo beveik pilnas. Per daugelį metų šaulys toli pažengė khef srityje ir dabar buvo pasiekęs penktąjį lygį. Septintajame ar aštuntajame jis nebejaustų troškulio; stebėtų, kaip jo kūnas išskiria skysčius medicininiu tikslumu, sudrėkindamas plyšelius ir tamsias ertmes tik tada, kai tai daryti pataria logika. Tačiau septintojo ar aštuntojo lygio jis dar nepasiekė. Tik penktąjį. Todėl dabar jautėsi ištroškęs, nors nenumaldomas poreikis gerti nekankino. Savaip tai buvo netgi malonu. Romantiška.

Po vandens maišu kabojo gerai jo rankai pritaikyti ginklai. Ties tarpšakiu kryžiavosi du diržai. Alyva įmirkusių revolverio dėklų neįstengė išdeginti net ši stoiška saulė. Pistoletų rankenos buvo geltono, nagingai raižyto sandalmedžio. Užmauti ant žaliaminio diržo, pistoletai sunkiai kabojo ant jo klubų. Žalvario plokštelėmis puoštos šovinių movos tviskėjo saulėje. Oda tyliai girgždėjo. Patys ginklai tylėjo it žemė. Jie laistė kraują. Dykumos sterilume nebuvo jokio reikalo kelti triukšmą.

Nuo lietaus bei dulkių šaulio apranga prarado spalvą.

Jis ėjo atsilapojęs marškinius, žaliaminės odos dirželis karojo iš ranka pradurtų skylučių. Kelnės buvo siūtos iš šiurkščios medžiagos.

Pasiekęs nežymią kopą (tik ne smėlio; ši dykuma — kieta kaip akmuo, net vakare pabundantis vėjas pakeldavo tik dulkes) keleivis jos užuovėjoje pamatė išsklaidytas lauželio liekanas. Nusileidus saulei tenai pirmiausia kris šešėlis. Tokie ženklai, dar sykį patvirtinantys, jog vyras juodais drabužiais yra žmonių padermės, visuomet pakeldavo jam nuotaiką. Nusvilusiame apsilaupiusiame veide pasirodė šypsena. Jis pritūpė.

Žinoma, deginta nelabojo žolė. Tai vienintelis daiktas, kuris čia dega. Ta žolė dega lėtai, nestipria liepsna. Pakraščio gyventojai pasakojo, kad demonai išlieka net liepsnose, todėl degindami ją niekuomet nežiūri į liepsną. Anot jų, demonai užhipnotizuoja, kviečia, kol galiausiai įtraukia žiūrėjusįjį ugnin. Kartais kvailys, išdrįsęs pažvelgti į liepsną, gali išvysti tave.

Išdegusi žolė buvo sudėliota jau pažįstamu ideografiniu ženklu ir sutrupėjo nespėjus paliesti ranka. Laužavietėje neliko nieko be apdegusio kiaulienos kąsnelio, kurį šaulys godžiai suvalgė. Ir taip visuomet. Jis seka vyrą juodais drabužiais per dykumą jau du mėnesius, vejasi begaliniais, klaikiai monotoniškais atpirkimo tyrais ir nerado nieko be higieniškai sterilių persekiojamojo žmogaus laužo ideogramų. Neaptiko jokios skardinės, butelio ar vandens gertuvės (šaulys savo kelyje numetė jau keturis gyvatės išnaras primenančius maišus).

Galbūt laužai yra pranešimas, rašomas po vieną raidę. Paimk parako. Arba: Galas arti. Gal net Pavalgyk pas Džo. Nesvarbu. Jis nesupranta tų ideogramų, jeigu tai ideogramos. O nuodėguliai šalti, kaip ir anksčiau. Šaulys jautė priartėjęs prie žmogaus, kurį seka, tik nežinojo kiek. Bet ir tai neturi reikšmės. Jis atsistojo ir nusipurtė dulkes.

Kitokių pėdsakų nematyti; aštrus nelyginant skustuvas vėjas nupustė tuos, kurie galėjo likti. Jam dar nepavyko rasti savo persekiojamojo išmatų. Nieko. Tik tas atvėsusias laužavietes palei apleistą plentą ir negendantį tolimatį savo galvoje.

Jis atsisėdo ir leido sau gurkštelti iš gertuvės. Tada nužvelgė dykumą, dirstelėjo saulėn, krypstančion į tolimąjį dangaus kvadrantą. Atsistojęs užsimovė pirštines ir ėmė rauti nelabojo žoles savo laužui, kurį sukrovė ant pirmo laužo liekanų.

Tačiau skeltuvo ir titnago nepanaudojo, kol dieną priminė tik nuo žemės sklindantis karštis bei vakaruose nykstanti oranžinė linija. Jis kantriai žvelgė į pietus, kalnų pusėn, nesitikėdamas ir neturėdamas vilties įžiūrėti kylantį naujos laužavietės dūmų siūlą, tiesiog todėl, kad taip reikėjo. Nepastebėjo nieko. Jis arti, tačiau arti reliatyviai. Ne tiek, kad įžiūrėtų dūmus prietemoje.

Šaulys įskėlė žiežirbą sausoje žolėje ir palaikęs pavėjui leido vėjui įpūsti ugnį. Dykumoje tas pūtė be paliovos.

Virš galvos taip pat spingsojo nemirksinčios žvaigždės. Milijonai Saulių ir pasaulių. Stulbinantys žvaigždynai, šaltas pirmapradis švytėjimas. Jam bežiūrint violetinis dangus virto juodmedžiu. Nubrėžęs įspūdingą arką užgeso meteoras. Lėtai smilkstant žolei liepsna mėtė keistus šešėlius; ne ideogramas, bet tiesius kryžius, gąsdinančius savo tikrumu. Šaulys nekrovė laužo kaip nors ypatingai. Tas metodas bylojo apie juoda ir balta. Kalbėjo apie vyrą, kuris gali ištiesinti nevykusius paveikslus keistuose viešbučių kambariuose. Lėtai pleškėjo žolė, ir jos baltoje šerdyje šoko šmėklos. Šaulys jų nematė. Jis miegojo. Ugnis suvirino du laužo raštus — meną ir amatą. Vėjas dejavo. Retsykiais kaprizingas gūsis priversdavo dūmą apsisukti ir paliesti miegantįjį. Ta dūmų gija pažadindavo sapnus kaip maža smėlio kruopelė kad pagimdo austrėje perlą. Kartais šaulys sudejuodavo podraug su vėju. Žvaigždės klausėsi abejingai, kaip abejingai žvelgė į karus, nukryžiavimus, prisikėlimus. Tai šauliui buvo prie širdies.

Jis nusileido nuo paskutinės kalvos vedinas mulu, kurio nieko nereginčios akys buvo iššokusios nuo karščio. Paskutinį miestelį jis praėjo prieš tris savaites, nuo to laiko matė tik apleistą kelią bei pavienius dykumos pakraščio gyventojų kaimelius. Iš tų kaimų buvo belikusios tik apleistos pavienės sodybos, dažniausiai gyvenamos raupsuotųjų arba pamišėlių. Šauliui labiau patiko pamišėlių kompanija. Vienas padavė jam nerūdijančio plieno kompasą ir prigrasė perduoti jį Jėzui. Šaulys paėmė jį rūškanu veidu. Jeigu sutiktų Jį, kompasas supainiotų pasaulio puses. Nors maža vilties.

Paskutinę trobelę jis paliko prieš penkias dienas ir nebesitikėjo daugiau pamatyti, bet užlipęs ant erozijos išraustos kalvos pastebėjo įprastą nuožulnų velėnos stogą.

Pastarosios šeimininkas, stebėtinai jaunas vyras susivėlusia ir kone juosmenį siekiančia ugninių plaukų ševeliūra fanatiškai atsidėjęs ravėjo siaurą kukurūzų rėžį. Mulas suprunkštė, raudonplaukis akimirkai kilstelėjo žydras akis į šaulį. Po to pasveikino ranka ir vėl palinkęs prie lysvės metė per petį — kartu su netyčia išrautu kukurūzu. Plaukai plaikstėsi vėjyje, kuris, nieko neužstojamas, traukė tiesiai iš dykumos.

Šaulys iš lėto nusileido nuo kalnelio, vedinas vandens maišais apkrautu mulu. Stabtelėjo prie vargano laukelio, gurkštelėjo vandens burnai sudrėkinti ir nusispjovė į nederlingą dirvą.

— Teklesti tavo derlius.

— Klestėk ir tu, — atsakė atsiskyrėlis ir išsitiesė. Nugara sutraškėjo. Žmogus be baimės nužvelgė šaulį. Veido plotelis, neapaugęs plaukais, atrodė nepaliestas puvinio, o žvilgsnis, kad ir kiek laukinis, nebuvo bepročio.