Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Be kukurūzų ir pupų nieko neturiu, — tarė jis. — Kukurūzai už dyką, bet už pupas turėsi ką nors pametėti. Jų retkarčiais atgabena vienas žmogus. Ilgai čia neužsibūna. — Raudonplaukis nusijuokė. — Bijo dvasių.

— Tikriausiai mano, kad tu esi vienas iš jų.

— Ko gero.

Jie valandėlę tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Šeimininkas ištiesė ranką:

— Mano vardas Braunas.

Šaulys paspaudė ją. Tada ant velėna dengto stogo kraigo sukrankė varnas. Gyventojas mostelėjo ranka jo link:

— Ten Zoltanas.

Išgirdęs savo vardą varnas vėl sukrankė ir atplasnojo pas Brauną. Nutūpęs ant jo galvos suleido nagus į gaurus.

— Ištratinsiu tave ir arklį, kuriuo atjojai, — žvaliai sukranksėjo paukštis.

Šaulys draugiškai linktelėjo.

— Pupos pupelės — mano dūdelės, — pagautas įkvėpimo padeklamavo varnas. — Kremti daugiau, puti ilgiau!

— Tu to išmokei?

— Atrodo, nieko daugiau mokytis jis nelinkęs, — atsakė Braunas. — Bandžiau išmokyti jį „Tėve mūsų”. — Jo žvilgsnis nukrypo už trobelės, į smėlėtą plynę. — Tikriausiai čia ne „Tėve mūsų” kraštas. Tu — šaulys. Tiesa?

— Taip. — Jis pasilenkęs nuėmė savo daiktus. Zoltanas pakilo nuo Brauno galvos ir nutūpė ant šaulio peties.

— Vejiesi tą kitą, a?

— Taip. — Lūpos ištarė neišvengiamą klausimą: — Ar seniai jis praėjo?

Braunas patraukė pečiais.

— Nežinau. Laikas čia krečia kvailystes. Prieš daugiau nei dvi savaites. Mažiau nei du mėnesius. Po jo buvo pora kartų atvažiavęs žmogus su pupelėmis. Sakyčiau, prieš šešias savaites. O gal ir klystu.

— Kremti daugiau, puti ilgiau, — pakartojo Zoltanas.

— Ar jis užsuko? — paklausė šaulys. Braunas linktelėjo:

— Jis liko vakarienės, tikriausiai ir tu liksi. Prastūmėm vakarą.

Šaulys atsistojo, paukštis kranksėdamas nulėkė ant stogo.

— Apie ką jis kalbėjo?

Brauno antakiai pakilo.

— Nieko tokio. Klausė, ar čia kada nors lyja, kada čia atsikėliau ir ar palaidojau savo žmoną. Daugiausia kalbėjau aš, o tai man nebūdinga. — Atsiskyrėlis nutilo, liko tik vėjo ošimas. — Jis raganius, ar ne?

— Taip.

Braunas iš lėto linktelėjo.

— Taip ir maniau. O tu?

— Aš paprastas žmogus.

— Tu jo niekad nepagausi.

— Pagausiu.

Jie pažvelgė vienas į kitą, pajutę vienas kitam draugiškumą; paribio gyventojas žvelgė į perdžiūvusį lauką, šaulys — į plynę, toliau virstančią dykuma. Jis siektelėjo savo skeltuvo.

— Štai. — Braunas išsitraukė degtuką sieros galvute ir brūkštelėjo į purviną nagą. Šaulys prikišo cigaretės galiuką prie ugnies ir patraukė.

— Ačiū.

— Norėsi pripildyti savo odas, — susigriebė šeimininkas sukdamasis. — Šaltinis po pastoge už namo. Einu ruošti pietų.

Šaulys atsargiai peržengė kukurūzų eiles, pasuko už trobelės. Šaltinis tryško rankomis iškasto ir akmenimis sutvirtinto šulinio dugne. Priėjęs prie netvirtų kopėtėlių šaulys suprato, jog tai mažiausiai dvejų metų darbas: iškasti žemes, suvilkti akmenis, iškloti jais netvirtas sienas. Vanduo buvo skaidrus, tik sunkėsi lėtai, todėl ilgai užtruko pripildyti gertuves. Kai antra buvo artipilnė, ant šulinio rentinio nutūpė Zoltanas.

— Ištratinsiu tave ir arklį, kuriuo atjojai, — pasisiūlė jis.

Šaulys sunerimęs pakėlė galvą. Šulinys maždaug penkiolikos pėdų gylio: Braunas lengvai galėjo suknežinti akmeniu galvą ir pavogti viską, ką jis turi. Pamišėlis ar raupsuotasis to nedarytų, bet Braunas ne iš jų. Tačiau šio šulinio savininkas jam patiko, todėl nuvijęs nerimą jis ėmė semti toliau. Kas bus, tas.

Kai jis nulipo laipteliais į bakūžę (ji buvo įrengta beveik po žeme, kad išlaikytų kuo daugiau nakties vėsos), Braunas mentele vartė burbuoles mažame židinyje. Dvi aptrupėjusios lėkštės buvo padėtos žemės spalvos staltiesės galuose. Virš ugnies kabančiame katilėlyje užkunkuliavo vanduo pupelėms.

— Ir už vandenį sumokėsiu.

Braunas nepakėlė akių.

— Vanduo — Dievo dovana. O pupelių atgabena papa Dokas.

Šaulys nusijuokęs atsisėdo nugara į grubiai drėbtą sieną, sunėrė ant krūtinės rankas ir užsimerkė. Netrukus nosį pakuteno skrundančių kukurūzų kvapas. Subarškėjo į vandenį beriamos pupelės. Retsykiais ant stogo pasigirsdavo nekantrus Zoltano tak-tak-tak. Jis jautėsi pavargęs. Iš Tulo, paskutinio kaimo, jis ėjo kasdien po šešiolika ar net aštuoniolika valandų. O pastarąsias dvylika dienų mynė pėsčias; mulo valandos buvo suskaičiuotos.

Tak-tak-tak.

Prieš dvi savaites, sakė Braunas, o gal prieš šešias. Nesvarbu. Tule buvo kalendorių, o vyrą juodais drabužiais žmonės prisiminė todėl, kad tas išgydė senį. Eilinį senį, mirštantį nuo žolės. Trisdešimt penkerių metų senį. Jeigu Braunas neklysta, nuo to laiko apie vyrą juodais drabužiais niekas negirdėjo. Toliau laukia dykuma. Ten — tikrų tikriausias pragaras.

Tak-tak-tak.

...Paskolink man savo sparnus, paukšti. Aš ištiesiu juos ir nusklęsiu oro srovėmis. Jis užmigo.

3

Braunas pažadino šaulį po penkių valandų. Buvo tamsu. Tik dulsvai švietė židinio žarijos.

— Tavo mulas nugaišo, — pranešė Braunas. — Pietūs paruošti.

— Kaip?

Braunas patraukė pečiais.

— Kepti ir virti, kaip dar? Išrankus?

— Ne, klausiu apie mulą.

— Tiesiog patiesė kojas. Atrodo, senas buvo gyvulys. — Ir nė kiek neapgailestaudamas pridūrė: — Zoltanas išlesė jam akis.

— O. — To ir reikėjo tikėtis. — Gerai.

Susėdus ant paklodės, kuri atstojo stalą, Braunas vėl jį nustebino sukalbėdamas maldelę: Lietaus, sveikatos, dvasios erdvės.

— Ar tiki pomirtiniu gyvenimu? — parūpo šauliui, kai šeimininkas įrito tris keptas kukurūzų burbuoles į jo lėkštę.

Braunas linktelėjo:

— Manau, jog čia ir yra pomirtinis gyvenimas.

4

Pupelės priminė kulkas, kukurūzai galėjo dantis atšipinti. Lauke žemose pakraigėse ūkavo stiprėjantis vėjas. Vyras valgė spėriai, godžiai, užgerdamas keturiais kaušais vandens. Per vidurį pietų į duris sutratėjo automatas, Braunas pakilo įleisti Zoltano. Paukštis perskrido kambarį ir niūrus įsibruko į kampą.

— Mano dūdelės, — burbtelėjo jis. Po pietų šaulys pasiūlė tabako... Dabar. Dabar atėjo eilė klausimams.

Bet Braunas nieko neklausinėjo. Tik rūkė ir stebėjo gęstančias žarijas. Trobelėje pasidarė kur kas vėsiau.

— Neleisk mūsų gundyti, — apokalipsiškai ištarė Zoltanas.

Šaulys pašoko it pašautas. Staiga jį apėmė tikrumas, jog visa tai tik iliuzija (ne sapnas, ne, — apžavai), kad vyras juodais drabužiais užleido kerus ir nori kažką pranešti jam beprotiškai buku, simbolišku būdu.

— Ar kada lankeisi Tule? — staiga paklausė jis. Braunas linktelėjo.

— Prieš atvykdamas čia. Dar kartą keliavau parduoti ten kukurūzus. Tais metais lijo. Kokias penkiolika minučių. Žemė tarsi prasivėrė ir viską prarijo. Po valandos bolavo perdžiūvusi kaip visada. Bet augalai — Viešpatie! Galėjai pamatyti, kaip jie auga. Tai ne blogiausia. Blogiau, jog galėjai girdėti, lyg lietus juos nugirdė. Garsas nelinksmas. Jie tarytum dūsavo ir aimanavo iš žemės. — Braunas nutilo. — Man tiek nereikėjo, todėl dalį pardaviau. Papa Dokas siūlėsi man juos parduoti, bet būtų apmovęs. Todėl keliavau pats.

— Tau nepatiko tas miestelis?

— Ne.

— Manęs ten vos nenužudė, — nelauktai pasakė šaulys.