Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Kodėl gi?

— Aš užmušiau žmogų, paliestą Dievo, — paaiškino šaulys. — Tik ten buvo ne Dievas. Vyras juodais drabužiais.

— Jis paspendė tau spąstus.

— Taip.

Jie žvelgė vienas į kitą pro šešėlius... Dabar pasipils klausimai.

Bet Braunas neturėjo ką pasakyti. Surūkė cigaretę beveik iki galo, bet kai šaulys paplekšnojo per savo maišelį, šeimininkas papurtė galvą.

Zoltanas neramiai pasimuistė, regis norėdamas kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo.

— Ar nori, kad apie jį papasakočiau? — paklausė šaulys.

— Žinoma.

Šaulys ėmė galvoti, nuo ko pradėjus, bet tinkamo žodžio nerado.

— Turiu nusunkti bulves, — pareiškė jis. Braunas linktelėjo.

— Tai nuo vandens. Į kukurūzus, gerai?

— Aišku.

Jis užlipo laipteliais į tamsią naktį. Ištaškytos kaip pakliuvo danguje tviskėjo žvaigždės. Tolydžio pulsavo vėjas. Šlapimo srovė ištryško virš perdžiūvusio lauko. Vyras juodais drabužiais atvedė jį čia. Braunas net gali būti jis pats. Gali būti...

Jis pasistengė apie tai negalvoti. Vienintelė nenumatyta aplinkybė, su kuria jis nemokėjo susidoroti, tai jo paties beprotystė. Šaulys grįžo trobelėn.

— Jau nusprendei, ar aš esu kerų dalis? — linksmai paklausė Braunas.

Šaulys sutrikęs stabtelėjo ant laiptų. Paskui lėtai nulipo ir atsisėdo.

— Pradėjau pasakoti apie Tulą.

— Jis auga?

— Jis miręs, — atsakė šaulys, ir žodžiai pakibo ore. Braunas palingavo galva.

— Tai dykuma. Man atrodo, jog galiausiai ji viską uždusins. Ar žinai, jog kadaise per dykumą ėjo ekipažų kelias?

Šaulys užmerkė akis. Mintys vertėsi kulvirsčiais.

— Tu mane apsvaiginai, — kimiai ištarė jis.

— Ne. Aš nepadariau nieko.

Šaulys vangiai praplėšė akis.

— Nepasijusi geriau, kol aš nepaprašysiu, — tarė Braunas. — Todėl prašau. Ar papasakosi man apie Tulą?

Šaulys dvejodamas prasižiojo ir pats nustebo, kaip lengva kalbėti. Atskiros pasakojimo nuotrupos ėmė lietis monotoniška išpažintimi. Svaigulys išsisklaidė, jis pajuto neįprastą jaudulį. Kalbėjo iki gilios nakties. Raudonplaukis nepertraukinėjo. Paukštis taip pat klausėsi tylėdamas.

5

Mulą jis įsigijo Praistaune, o kai pasiekė Tulą, gyvulys dar žengė žvaliai. Saulė jau valanda kaip buvo nusileidusi, bet šaulys keliavo vadovaudamasis miesto žiburiais, vėliau — neįtikėtinai švariais džiazo maniera atliekamo „Hey Jude” garsais. Priemiesčius pasiekęs kelias išplatėjo.

Miškai seniai pasiliko užpakalyje. Juos pakeitė monotoniškos lygumos: bekraščiai motiejukais bei žemaūgiais krūmais apaugę laukai, lūšnos, apleisti namai, aptverti tinklo tvoromis, tamsūs rūmai, kuriuose šlaistosi pamėklės, iškrypusios trobos, iš kurių išsikėlė ar buvo iškraustyti žmonės, viena kita gyvenama pašiūrė, kurią tamsoje išdavė šviečiantis žibintas, o dieną — laukuose tyliai besikrapštantys žmogeliai. Pagrindinis maistas čia buvo kukurūzai, kai kur augo pupos ar žirneliai. Tai vienur, tai kitur tarp nudrožtų alksnio kuolų spoksojo perkarusi karvė. Keturis sykius jį pralenkė karietos: du kartus iš priekio, du — pasivijusios. Beveik tuščios, kai lenkdavo jį su mulu, pilnesnės, kai traukdavo šiaurės miškų pusėn.

Kraštas buvo bjaurus. Per tą laiką, kai jis paliko Praistauną, du kartus nulijo, tiesa, nenorom. Net motiejukai čia buvo išgeltę ir nelinksmi. Šlykštus kraštas. Jis nerado jokių vyro juodais drabužiais pėdsakų. Tikriausiai jis važiavo karieta.

Kelias darė linkį, prieš jį šaulys sustabdė mulą ir pažvelgė į Tulą. Miestelis įsikūrė apvalaus kaip dubuo klonio dugne, todėl priminė menkavertį akmenį pigiais aptaisais. Jame degė keli žibintai, daugiausiai netoli tos vietos, iš kur sklido muzika. Miestelis turėjo keturias gatves, trys iš jų kirto karietų kelią, svarbiausią arteriją. Tikriausiai prie jos ras kokį restoraną. Vargu, bet gali būti. Jis paragino mulą.

Šalikelėje namų daugėjo, nors dauguma buvo apleisti. Šaulys prajojo mažutes kapinaites, kur antkapines plokštes slėgė vijoklių kupros, dusino nelabojo žolės. Už kokių penkių šimtų pėdų jis pamatė aptriušusį ženklą, kuris skelbė: TULAS.

Dažai taip išblukę, kad sunku perskaityti. Tolėliau stovėjo dar vienas, bet atvykėliui nepavyko jo perskaityti.

Kai šaulys įžengė į miestelį, kvailių choras apdujusiais balsais plėšė paskutinę „Hey Jude” eilutę: „Naa-naa-naa naa-naa-naa... hey, Jude...” Daina be gyvybės it vėjo ūkavimas drevėtame medyje. Tik proziškas pianino maigymas nuginė abejonę, ar tik nebus vyras juodais drabužiais apgyvendinęs šią vietą vaiduokliais. Šaulys šyptelėjo apie tai pagalvojęs.

Gatvėse sutiko žmonių, nors nedaug. Plačiomis juodomis kelnėmis ir tokios pat spalvos palaidinėmis vilkinčios trys moterys praėjo kitu šaligatviu, nevarstydamos jo smalsiais žvilgsniais. Jų veidai tartum plaukė virš beveik neregimų kūnų kaip balionai su akimis. Nuo parduotuvės užkaltais langais laiptų jį stebėjo liūdnas vyriškis, užsimaukšlinęs šiaudinę skrybėlę. Sustojo ir akimis nulydėjo liesas siuvėjas su vėlyvu savo klientu. Kad geriau įsižiūrėtų, pasišvietė lange lempa. Šaulys linktelėjo pasisveikindamas. Nei siuvėjas, nei jo klientas neatsakė. Jis jautė sunkius jų žvilgsnius ant savo pistoletų dėklų. Kitame kvartale gatvę kirto kokių trylikos metų vaikinukas su mergina, nežymiai stabtelėję. Jų batai kėlė dulkes. Mieste degė keli žibintai, tik jų stiklas buvo aprūkęs alyva. Kiti buvo išdaužyti. Netoliese šaulys rado geresnius laikus menančias arklides. Trys tylūs berniukai, susispietę aplinkui žaidimo marmuro rutuliukais žiedą, prie pražiotos daržinės burnos traukė cigaretes, susuktas į burbuolės apvalkalą. Kieme krito milžiniški jų šešėliai.

Šaulys nuvedė mulą pro juos ir apsižvalgė tamsioje daržinėje. Blausioje, šokinėjančioje lempos šviesoje ištįsęs senis su kombinezonu šakėmis krovė į kaugę motiejukų šieną.

— Sveiki! — pašaukė atvykėlis.

Šakės sustingo, šeimininkas bailiai grįžtelėjo.

— Sveikas pats!

— Atvedžiau mulą.

— Tau gerai.

Šaulys pametėjo sunkų, nelygų aukso gabaliuką į prietemą. Jis nusirito senomis grindimis ir žybtelėjo.

Prižiūrėtojas priėjo, pasilenkė ir pakėlęs jį išsišiepė šauliui. Jo žvilgsnis užkliuvo už diržų su ginklais. Rūškanai linktelėjęs paklausė:

— Kuriam laikui jį paliksite?

— Nakčiai. Gal dviems. Arba ilgiau.

— Neturiu kaip atiduoti grąžos už auksą.

— Man nereikia grąžos.

— Kruvini pinigai, — burbtelėjo šeimininkas.

— Ką?

— Nieko. — Senis paėmė mulą už pavadžio ir nusivedė vidun.

— Nutrink jį! — paprašė šaulys. Senis neatsigręžė. Atvykėlis priėjo prie žaidžiančių berniukų. Būrelis įdėmiai sekė visą sandėrį.

— Kaip sekasi? — draugiškai užklausė šaulys. Tyla.

— Jūs, vaikinai, vietiniai?

Tyla.

Vienas berniukas ištraukė iš burnos kreivą cigaretę, stvėrė „katės akies” rutuliuką ir paleido į ratą. Jis kliudė pagrindinį ir išmušė jį iš rato. Pakėlęs „katės akį” vaikis vėl prisitaikė mesti.

— Kur šio miestelio restoranas? — pasiteiravo šaulys. Vienas, jauniausias, vaikas pakėlė akis. Burnos kampe pūpsojo milžiniškas šašas, bet akys dar nebuvo praradusios nuoširdumo. Jis žvelgė su tokia paslėpta nuostaba, kad atvykėlį sujaudino ir išgąsdino.

— Mėsainį gausite pas Šebą.

— Kur groja pianinas?

Berniukas linktelėjo nepraverdamas lūpų. Jo draugų žvilgsniai pasidarė bjaurūs, priešiški. Šaulys palietė skrybėlės brylių.