Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Užgesink lempas ir užsirakink. Jis neapvogs?

— Ne, — sukuždėjo ji.

— Tuomet išjunk šviesas.

Ji neatitraukė rankų nuo veido, kol neužėjo už jo nugaros, tada vieną po kitos užgesino lempas. Po to tamsoje moteris paėmė jį už rankos ir nusivedė jį į viršų. Čia nebuvo šviesos, nuo kurios reikėtų slėpti jų aktą.

6

Tamsoje jis susuko dvi cigaretes, pridegė jas ir padavė vieną jai. Kambaryje tvyrojo moters aromatas: šviežių alyvų, patetiškas. Jį užgožė dykumos kvapas. Primenantis jūrą. Šaulys suprato, jog bijo priekyje laukiančios dykumos.

— Jo vardas Nortas, — ištarė ji. Balsas kaip visad buvo šiurkštus. — Tiesiog Nortas. Jis mirė.

Šaulys laukė nepraverdamas lūpų.

— Jis buvo paliestas Dievo.

Šaulys prabilo:

— Nesu Jo matęs.

— Jis čia buvo, kiek pamenu... Kalbu apie Nortą, ne Dievą, — grubiai nusikvatojo ji. — Anksčiau jis vežiojo medų. Pradėjo gerti. Uostyti žolę. Po to rūkyti. Vaikai ėmė sekioti paskui ir laidyti liežuvį. Mūvėjo senas žalias dvokiančias kelnes. Supranti?

— Taip.

— Vėliau jis ėmė žolę kramtyti. Galiausiai įjunko sėdėti čia nieko nevalgydamas. Tikriausiai įsivaizdavo esąs karalius. Vaikigaliai galėjo būti jo juokdariai, o šunys — princai.

— Taip.

— Jis mirė tiesiog priešais šitą smuklę, — pasakojo ji toliau. — Šlumpsėjo šaligatviu (batai nesudilo, stiprūs auliniai), vaikai su šunimis sekė iš paskos. Atrodė kaip sulankstytas ir susuktas iš vielos. Akyse švietė pragaro ugnys, bet jis šypsojosi kaip moliūgas per Visus Šventus. Dvokė purvu, puvėsiais ir žole. Sultys tekėjo iš lūpų kampų it žalias kraujas. Maniau, kad nori užeiti pasiklausyti Šebo grojimo. Tiesiai priešais duris jis sustojo, pakreipė galvą. Pamačiusi jį pagalvojau, jog tikriausiai išgirdo atidardant ekipažą, nors šiam dar buvo ne laikas. Tada jis apsivėmė. Vėmalai juodi, su krauju. Pliūptelėjo pro iššieptus dantis it kanalizacijos vanduo pro groteles. Smarvė galėjo išvesti iš proto. Po to Nortas pakėlė rankas ir sudribo. Viskas. Mirė išsišiepęs, savo paties vėmaluose.

Moteris virpėjo šalia šaulio. Be poilsio ūkavo vėjas, kažkur kaip sapne taukšėjo durys. Sienomis šmirinėjo pelės. Šauliui toptelėjo, jog čia, ko gero, vienintelė vieta miestelyje, kur gali pramisti pelės. Jis uždėjo ranką jai ant pilvo, moteris sudrebėjo ir nurimo.

— Vyras juodais drabužiais, — priminė jis.

— Tau reikia žinoti, ar ne?

— Taip.

— Gerai. Aš papasakosiu. — Ir sugriebusi abiem rankom jo plaštaką ėmė porinti.

7

Jis pasirodė tos dienos, kai mirė Nortas, pavakare. Kilo vėjas, plėšė palaidą velėną, šuorais žėrė smėlį, vartė gubas. Kenerlis užrakino arklides, keli kiti prekybininkai užvėrė langines ir užrėmė lentomis. Per geltoną it senas sūris dangų skubėjo debesys, tarsi persigandę to, ką išvydo dykumoje, kur ką tik lankėsi.

Jis atvyko palaikiu kinkiniu, virš kurio pasostės buvo pririštas brezento gabalas. Miestelėnai stebėjo jį, o senis Kenerlis, gulėdamas prie lango su buteliu ir glebia antrosios savo dukters krūtimi rankoje, nutarė neatverti durų, jeigu atvykėlis belstųsi.

Bet vyras juodais drabužiais nesustabdė savo bėrio, traukiančio vežimą, iš po kurio ratų vėjas godžiai siurbė dulkes. Atvykėlis galėjo būti kunigas arba vienuolis: vilkėjo juodą apdulkėjusią sutaną, veidą slėpė laisvas gobtuvas. Drabužiai plazdeno vėjyje. Po sutana matėsi auliniai batai su sunkiomis sagtimis ir kvadratinėmis pakulnėmis.

Jis sustojo priešais Šebo smuklę, pririšo arklį, tas nunarino galvą ir suprunkštė. Iš kinkinio galo ištraukė balnakrepšį ir persimetęs per petį žengė pro suveriamas duris.

Alisa smalsiai jį nužvelgė, bet daugiau niekas atvykėlio nepastebėjo. Nes buvo prisiputę kaip kiaulės. Šebas barškino metodistų giesmes regtaimu, o pražilę sukčiai, kurie susirinko čia pralaukti audrą ir dalyvauti Norto šermenyse, prisiliuobė iki kaklo. Šebas, kone be sąmonės, apnuodytas ir suragėjęs nuo užsitęsusios savo paties egzistencijos, grojo kaip užsuktas, pirštai lakstė nelyginant šaudyklės.

Lankytojai staugė ir bliovė neprarėkdami vėjo, gal tik mesdami jam iššūkį. Kampe Zachrijus, užvertęs Emei Feldon sijonus ant galvos, tapė kelius zodiako ženklais. Kelios kitos moterys, susibūrusios į ratelį, tauškė apie šį bei tą. Jos visos buvo nutviekstos aistringos šviesos. Tačiau pro duris prasiskverbusi audrą pranašaujanti šviesa jas tik apgaudinėjo.

Nortas buvo paguldytas ant dviejų stalų užeigos centre. Auliniai rodė mistišką „V”. Burna šiurpiai viepėsi, nors akis kažkas pasirūpino jam užspausti. Ant krūtinės sunertos rankos laikė nelabojo žolės šluotelę. Nuo jo sklido nuodingas tvaikas.

Vyras juodais drabužiais nusismaukė gobtuvą ir įėjo į barą. Alisa sekė jį su jauduliu ir įprastu geiduliu. Jokio religinio simbolio nesimatė, nors tai, suprantama, nieko nereiškia.

— Viskio, — paprašė žmogus su gobtuvu. Balsas buvo švelnus ir malonus. — Gero viskio.

Ji ištraukė iš po baro „Žvaigždės” butelį. Galėjo pakišti vietinį gėralą kaip geriausią, bet to nepadarė. Vyras nenuleido nuo jos akių, kol ji pylė. O akys buvo didelės, tviskančios. Prieblanda neleido gerai įžiūrėti jų spalvą. Jos geidulys sustiprėjo. Už nugaros bliovimas nenutrūko. Šebas, niekam tikęs kastratas, grojo apie Kristaus kareivius, ir kažkas įtikino tetulę Mil praverti burną. Jos iškraipytas balsas perkirto rėkaliojimą nelyginant atšipęs kirvis veršiuko smegenis.

— Ei, Ale!

Ji nuėjo aptarnauti, pasipiktinusi nepažįstamojo tylėjimu, pasipiktinusi nenusakomos spalvos jo akimis ir nerimstančiu savo tarpkoju. Ją baugino jos geidulys. Nes buvo kaprizingas ir nevaldomas. Ar tai įspėjimas apie permainą, kuri, savo ruožtu, reiškia, kad ji ima senti? O senatvė Tule paprastai būna trumpa ir karti lyg žiemos saulėlydis.

Ji ištuštino alaus statinaitę, po to atrito kitą. Nė nemanė prašyti Šebo; tas kuilys mielai ateis, bet arba nusikapos pirštus, arba išlaistys visą alų. Nepažįstamasis sekė ją; Alė galėjo jausti įremtą jo žvilgsnį.

— Daug darbo, — pratarė jis, kai ji sugrįžo. Savo taurelės jis nepalietė, tik sukiojo delnuose šildydamas.

— Šermenys, — atšovė Alisa.

— Pastebėjau velionį.

— Jie visi kiaulės, — staiga piktai iškošė ji. — Visi.

— Jiems linksma. Jis miręs. Jie gyvi.

— Ir gyvas jis buvo jų pajuokų objektas. Negerai, kai šaiposi ir po mirties. Tai... — Ji nutilo, nepajėgdama išsakyti, kas ar kaip tai bjauru.

— Žoliaėdis?

— Taip! Kas jam beliko?

Moters tonas buvo priekaištingas, bet nepažįstamasis su sutana nenuleido akių, ir ji pajuto, kaip veidą užlieja raudonis.

— Atleiskite. Jūs kunigas? Tai turėtų jus piktinti.

— Nesu ir nepiktina. — Jis gražiai užsivertė taurelę ir išgėręs nesusiraukė. — Prašau dar vieną.

— Pirmiau norėčiau pamatyti jūsų pinigėlio spalvą. Atleiskite.

— Nėra dėl ko.

Jis padėjo ant prekystalio nelygų sidabrinį pinigą, o šeimininkė pasakė taip, kaip ir kitam baro lankytojui:

— Grąžos neturiu.

Jis papurtė galvą, jog nebūtina, ir žiūrėjo, kaip ji pildo stikliuką.

— Jūs važiuojate pro šalį? — pasiteiravo Alisa. Vyras ilgai neatsakė, o kai ji rengėsi pakartoti klausimą, nekantriai papurtė galvą.

— Nekalbėkite banalybių. Jūs čia su mirtimi. Moteris įskaudinta ir nustėrusi atšlijo, pirmiausia pagalvojusi, jog jis melavo apie save, kad ją patikrintų.