Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Jūs rūpinotės juo, — abejingai ištarė nepažįstamasis.

— Tiesa?

— Kuo? Nortu? — Ji nusijuokė. Sutrikimą pakeitė nerimas. — Manau, jums geriau...

— Jūs minkštaširdė ir truputį baili, — tęsė vyras, — o jis šlamštė žolę, žvelgdamas pro užpakalines pragaro duris. Dabar jis čia, durys užtrenktos, o jūs tikite, kad jos neatsivers anksčiau, nei ateis metas žengti pro jas pačiai, ar ne?

— Kas jums, pasigėrėte?

— Misteris Nortonas negyvas, — sarkastiškai užtraukė vyras juodais drabužiais. — Miręs kaip bet kuris. Miręs kaip jūs ar kuris kitas.

— Nešdinkitės iš mano smuklės. — Sukilo neapykanta, nors iš papilvės dar sklido karštis.

— Viskas tvarkoj, — tyliai nuramino jis. — Viskas tvarkoj. Palaukite. Tiktai palaukite.

Jo akys, pasirodo, mėlynos. Netikėtai Alisai palengvėjo kaip išgėrus narkotikų.

— Matote? — paklausė nepažįstamasis jos. — Ar matote?

Ji vangiai linktelėjo, o vyras garsiai nusikvatojo. Skardus, stiprus, nevaržomas juokas privertė atsigręžti galvas. Vyras juoda sutana apsisuko ir nepaaiškinamų burtų galia tapo visų dėmesio centru. Tetulė Mil karktelėjusi nuščiuvo, palikusi aukštą natą kraujuoti ore. Šebas kliudė disonansinius klavišus ir sustingo. Visi baugščiai žvelgė į nepažįstamąjį. Į namo sieną žiro smėlis.

Tyla, pakibusi ore, pūtėsi. Alisai užspaudė gerklę, pažvelgusi žemyn ji pamatė prie pilvo prispaustas rankas. Visi baro lankytojai žiūrėjo į vyrą, vyras žvelgė į juos. Po to vėl nuskardeno sodrus, stiprus, nenuneigiamas juokas. Tik niekas nenorėjo prie jo prisijungti.

— Aš parodysiu jums stebuklą! — sušuko vyras juoda sutana. Tačiau žmonės tik sekė jį it paklusnūs vaikai fokusininką, kurio burtais tikėti jau buvo per daug gudrūs.

Vyras juodu apdaru šoko į priekį, tetulė Mil atšlijo nuo jo. Žiauriai išsišiepęs jis plojo per storą jos pilvą. Moteris nevalingai sukudakavo, nepažįstamasis atlošė galvą.

— Geriau, ar ne?

Tetulė Mil vėl sukudakavo, staiga pravirko ir išlėkė nežiūrėdama kelio pro duris. Kiti tylėdami nulydėjo ją akimis. Prasidėjo audra. Šešėliai slinko per baltą dangaus cikloramą. Vyras prie pianino su pamirštu alumi rankoje kažką sukrankė.

Vyras juodais drabužiais atsistojo šalia Norto ir nusišypsojo jam. Vėjas kaukė, klykė, čirpė. Kažkas masyvaus dunkstelėjo į pastato sieną ir atšoko. Vienas iš baro lankytojų pašoko ir groteskiškais šuoliais nėrė lauk. Sausai pokšėjo perkūnija.

— Gerai, — tarė sutanotasis. — Gerai, pereikim prie reikalo.

Jis ėmė spjaudyti ant Nortono veido, kruopščiai taikydamasis. Seilės tviskėjo ant negyvėlio kaktos, ritosi nosies snapu.

Po baru Alisos rankos ėmė judėti greičiau.

Šebas suklykė kaip naras ir pasilenkė. Atkrenkštė lipnų skreplių gumulą ir spjovė. Vyras juodais drabužiais pritariamai šūktelėjo ir paplojo jam per nugarą. Šebas išsišiepė, blykstelėjo auksiniu dantimi.

Kai kurie baro lankytojai išsinešdino. Likusieji susibūrė ratu aplink Nortą. Jo veidas ir pagurklis blizgėjo nuo skysčio — skysčio, nepaprastai brangaus šiame sausame krašte. Ir staiga visi liovėsi it gavę ženklą. Girdėjosi tik trūkčiojantis šnopavimas.

Vyras juoda sutana staiga šoko per kūną, išsinešdamas grakščiu puslankiu. Judesys buvo gražus it vandens blyksnis. Nepažįstamasis atsistojo ant rankų, nuleido kojas ant žemės ir šypsodamasis peršoko atgal. Vienas užsimiršęs baro lankytojas ėmė ploti, po to atsitraukė aptemusiomis iš siaubo akimis. Užsiėmęs ranka burną jis puolė prie durų.

Nortas krustelėjo, kai vyras juoda sutana peršoko jį trečią kartą.

Per stebėtojų lūpas nuošė dejonė, paskui visi nutilo. Vyras juodais drabužiais užvertė galvą ir sustaugė. Krūtinė traukiant orą ritmingai kilnojosi. Jis ėmė raičiotis per Norto kūną vis greičiau, srūti virš Norto kūno it vanduo, pilstomas iš vienos stiklinės į kitą. Vienintelis garsas bare buvo tik švokščiantis jo alsavimas ir įsismarkaujantis audros ošimas.

Nortas giliai įkvėpė. Jo pirštai neramiai pagraibė stalą. Šebas suklykęs išbėgo lauk. Kažkuri moteris nuskubėjo įkandin.

Nepažįstamasis dar kartą, antrą, trečią peršliaužė Nortą. Visas pastarojo kūnas dabar virpėjo, drebėjo, trukčiojo. Kilo dusinančios puvėsių ir išmatų tvaiko bangos. Negyvėlio akys atsivėrė.

Alisa pajuto, kad nelaiko kojos. Ji atsitrenkė į veidrodį, sudrebindama jį, pajuto kūną kaustančią paniką. Moteris pasibaidė lyg jautukas.

— Aš atiduodu jį tau, — kreipėsi į ją sutanotasis. — Dabar gali miegoti ramiai. Nes tai neatšaukiama. Nors... taip... velniškai... juokingai — Ir vėl pratrūko juoku. Alisai bėgant laiptais garsas tilo, tačiau juoko nebesigirdėjo tik užtrenkus trejas duris.

Tada ji ėmė kikenti, suklupusi ant kelių prie durų. Vėliau juokas virto rauda, pritariančia vėjui.

Apačioje Nortas abejingai patraukė į audrą pasirauti nelabojo žolių. Vyras juodais drabužiais, likęs baro šeimininku, išlydėjo jį su šypsena.

Kai tą vakarą Alisa prisivertė nulipti žemyn, nešdamasi lempą ir sunkią pliauską, nepažįstamasis buvo dingęs su visu vežimu. Bet Nortas sėdėjo prie durų lyg niekad nebūtų išėjęs. Nuo jo trenkė žole, bet ne taip smarkiai, kaip ji tikėjosi.

Jis pakėlė akis ir nedrąsiai šyptelėjo:

— Sveika, Ale.

— Sveikas, Nortai. — Ji padėjo pliauską ir neatgręždama į jį nugaros ėmė degioti lempas.

— Mane palytėjo Dievas, — ramiai paaiškino Nortas. — Aš daugiau nemirsiu. Jis taip sakė. Tai pažadas.

— Kaip tau gerai, Nortai. — Skala iškrito iš drebančių jos pirštų, Alisa pasilenkė ją pakelti.

— Norėčiau liautis kramtyti žolę, — pareiškė jis. — Man ji daugiau nepatinka. Negerai Dievo paliestam žmogui žiaumoti žolę.

— Tai kodėl nesiliauji?

Pyktis vėl privertė pažvelgti į Nortą kaip į žmogų, o ne pragaro stebuklą. Ji išvydo liūdną, susigėdusį, apdujusį žmogelį, primenantį primuštą šunį. Daugiau Alė jo nebebijos.

— Aš drebu, — tęsė jis. — Ir gerai. Aš negaliu liautis. Ale, tu man visuomet buvai gera... — Nortas pravirko. — Aš net negaliu liautis šlapinęs į kelnes.

Ji priėjo prie stalo ir neryžtingai sustojo.

— Jis galėjo padaryti, kad nebenorėčiau, — vapėjo senis pro ašaras. — Galėjo, jeigu mokėjo mane atgaivinti. Aš nesiskundžiu... nenoriu skųstis... — Bailiai apsidairęs Nortas sušnibždėjo: — Jis gali mane nutrenkti vietoje, jeigu skųsiuos.

— Gal jis pajuokavo. Atrodo, kad jis turėjo neblogą humoro jausmą.

Nortas išsitraukė maišelį iš už marškinių ir pasėmė saują žolės. Nespėjusi pagalvoti Alisa išmušė ją iš rankos ir nusigandusi atsitraukė.

— Nieko negaliu padaryti, Alisa... — Jis nerangiai puolė rinkti žolės. Moteris galėjo jį sulaikyti, bet nė nebandė. Tiesiog nuėjo uždegti lempų, jausdamasi mirtinai nuvargusi, nors vakaras dar tik prasidėjo. Tą dieną bare pasirodė tik Kenerlis, viską pražiopsojęs. Neatrodė, jog jis labai nustebo išvydęs Nortą. Užsisakė alaus, pasiteiravo, kur Šebas, grybštelėjo ją. Kitą dieną viskas buvo kaip įprastai, tik vaikai nebesekiojo Norto. O po dienos vėl nušvilpinėjo, bėgdami iš paskos. Gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Audros išrauti kukurūzai buvo surankioti ir praėjus savaitei po Norto prisikėlimo sudeginti gatvės viduryje. Laužas skaisčiai užsiliepsnojo, laukan į jį paspoksoti išropojo visos baro kandys. Jie atrodė kaip primatai. Veidai plaukia tarp liepsnų. Stebint juos Alę apėmė noras bėgti. Pasaulis pabiro. Nėra klijų jam sulipdyti. Ji taip ir nepamatė vandenyno. Ir niekad neišvys.