Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Ir nenusikratysi.

Žinoma, taip pat neįmanoma pabėgti iš kalėjimų, apiplėšti kai kuriuos bankus, sutrumpinti terminus. Bet žmonės padaro tai. Haris Houdinis išsivaduodavo iš tramdomųjų marškinių, užrakintų skrynių, sumautų banko seifų. Tik Edis Dynas ne Houdinis.

O gal?

Balazaras galėjo pribaigti Henrį jų bute, nukepti Edį magistralėje arba, dar geriau, tame pačiame bute, kad farai pagalvotų: pora narkomanų pasiekė tokią stadiją, jog pamiršę kraujo ryšius nugalabijo vienas kitą. Bet tuomet liktų daug neatsakytų klausimų.

Jis išsiaiškins juos čia, pasirengs ateičiai ar tiesiog patenkins savo smalsumą, priklausomai nuo to, ką kalbės Edis. O tuomet abu nužudys.

Dar keli atsakymai, ir dviem narkomanais mažiau. Truputis naudos, nieko neprarandant.

Kitame kambaryje žaidimas tęsėsi. „Gerai, Henri, — tarė Džordžas Biondis. — Pasisaugok, šitas klausimas suktas. Iš geografijos. Klausimas: Koks kontinentas yra kengūrų gimtinė?”

Tyla.

— Džonis Kešas, — atsakė Henris, ir vėl pasigirdo

griausmingas juokas. Sudrebėjo sienos.

Čimis įsitempė laukdamas, kada Balazaro kortų namelis (kuris taps bokštu tik Dievui ar akloms jėgoms, kurios jo vardu valdo pasaulį, panorėjus) sugrius.

Kortos virptelėjo. Nukris viena — subyrės viskas.

Bet taip neatsitiko.

Balazaras pakėlė akis ir nusišypsojo Čimiui.

— Paisan, — pasakė jis. — Il Dio est bono; U Dio est malo; temps est poco-poco; tu est une grande peeparollo [ * Sicilietiškai: Kraštieti. Dievas yra geras; Dievas yra blogas; laiko yra labai mažai; tu esi didelis pirdžius ] .

Čimis nusišypsojo:

— Ši, senor. Io grande peeparollo; Io va fanculo por tu [ * Sicilietiškai: Taip, senjore. Aš esu didelis pirdžius; aš einu iš proto dėl tavęs] .

– None va fanculo, catzarro, — atsakė Balazaras. — Eddie Dean va fanculo [ * Sicilietiškai: Neik iš proto, po velnių. Edis Dynas eina iš proto] .

Ir maloniai nusišypsojęs pradėjo antrąjį savo kortų bokšto aukštą.

11

Kai furgonas sustojo prie Balazaro įstaigos, Kolas Vincentas kaip tik žiūrėjo į Edį. Ir pamatė kažką neįtikima. Norėjo prasižioti, bet nepajėgė. Liežuvis prilipo prie gomurio, jam pavyko tik pratisai sumykti.

Vincentas matė, kaip rudos Edžio akys virsta žydromis.

12

Tą kartą Rolandas nesąmoningai pasiryžo išeiti į priekį. Šoko nemąstęs, automatiškai, kaip nusirita nuo kėdės prie savo ginklų įsiveržus kam nors į kambarį.

Bokštas! — nuplikė mintis. Čia Bokštas, o Dieve, Bokštas danguje, Bokštas! Matau Bokštą, nubrėžtą raudonos liepsnos linijomis! Ketbertai! Alenai! Desmondai! Bokštas! Bo...

Bet staiga pajuto pasipriešinimą iš Edžio pusės; nukreiptą ne prieš jį: tiesiog kalinys kažką norėjo jam skubiai pasakyti.

Šaulys suklusęs atsitraukė, ir su nerimu girdėjo, kaip neįsivaizduojamai tolimoje erdvėje ir laike ant paplūdimio trūkčioja ir dreba sąmonės netekęs jo kūnas, lyg žmogus, sapnuojąs nepaprastai gražų arba baisų sapną.

Čia ženklas! — šaukė Edis mintyse... tai kitai galvai.

Čia tik ženklas, neoninis ženklas, nežinau, apie kokį bokštą tu galvoji, bet čia yra tik baras, Balazaro smuklė, „Pasviręs bokštas”. Jis pavadino barą pasvirusio Pizos bokšto garbei! Tai to suknisto griūvančio Pizos bokšto atvaizdas! Liaukis! Nori, kad žūtume nė nepabandę juos prikirpti?

Piza? — abejodamas pasitikslino šaulys ir pasižiūrėjo dar kartą.

Ženklas. Taip, tikrai, dabar matyti: ne, tai ne Bokštas, o iškaba. Pakrypęs į vieną šoną, gražus ir tiek. Šaulys įsižiūrėjo, kad bokštas sukonstruotas iš vamzdelių, į kuriuos kažkaip prileido pelkių dujų. Vietomis dujų buvo mažiau, kitur vamzdeliai pulsavo ugnimi.

Po to jis pastebėjo žemiau bokšto išraitytas raides. Visos didžiosios. „BOKŠTAS”, perskaitė jis. Ir tikrai — „PASVIRĘS”.

Dabar matai, kad čia tik iškaba? Ne daugiau!

Matau, atsakė šaulys spėliodamas, ar kalinys išties tiki tuo, ką sako, ar tik nenori apsunkinti situacijos. Ar Edis supranta, kas tas Bokštas, nupieštas raudonomis švytinčiomis linijomis, ar jam tai tiesiog eilinis daiktas.

Tada raminkis! Girdi mane? Raminkis!

Būti šaltakraujišku! — paklausė Rolandas ir Edis pajuto šyptelint šaulį sąmonėje.

Būk šaltakraujišku, teisingai. Leisk man tvarkytis. Gerai. Jis leis Edžiui tvarkytis. Kol kas.

14

Kolas Vincentas pagaliau atplėšė liežuvį nuo gomurio. „Džekai”, — ištarė jis it iš po kilimo.

Andolinis išjungė variklį ir suirzęs pažvelgė į bendrą.

— Jo akys.

— Kas jo akims?

— Tikrai, kas? — paantrino Edis. Kolas pažvelgė į jo veidą.

Saulė nusileido, liko vien išblėsę dienos pelenai, bet šviesos užteko įžiūrėti, jog Edžio rainelės vėl rudos.

Lyg apskritai nebūtų pakeitusios spalvos.

Tu tikrai matei, tvirtino sąmonės dalis. Argi? Kolui buvo dvidešimt ketveri, ir paskutiniuosius dvidešimt vienerius niekas nelaikė jo patikimu. Naudingu, kartais. Paklusniu — dažniausiai... jeigu tik pavadis ne per ilgas. Patikimu? Ne. Kolas ir pats tuo abejojo.

— Nieko, — burbtelėjo jis.

— Tada einam, — tarė Andolinis.

Jie išlipo iš picerijos furgonėlio. Lydimas Andolinio iš kairės, Vincento — iš dešinės, Edis su šauliu įžengė į „Pasvirusį bokštą.”