Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Staiga Edis vėl pasijuto penkerių, kaip tada, kai bijojo pereiti gatvę, neįsitvėręs į ranką Henriui.

Nesirūpink, nuramino Rolandas. Ir dėl maisto nesijaudink. Esu valgęs vabalus, kuriems dar užteko gyvasties patiems nuropoti mano gerkle.

Taip, atsakė Edis. Bet čia juk Niujorkas.

Jis nusinešė dešrainius ir gėrimą į tolimąjį baro galą ir atsisuko nugara į pagrindinę salę. Tada dirstelėjo į kairį kampą. Išgaubtas veidrodis atspindėjo seklius, bet visi buvo per toli, kad įžiūrėtų maistą ir pepsikolos stiklinę. Tai gerai, nes Edis neįsivaizdavo, kaip viskas vyks.

Padėk ąsotį ant maisto. Paimk viską į rankas.

Aspirinas.

Gerai. Vadink tai, kaip nori, ka... Edi. Tik greičiau.

Jis išsitraukė anacino buteliuką iš maišelio, jau ketino uždėti ant vieno dešrainio, bet susiprato, kad Rolandui bus sunku jį sugrabalioti, juo labiau atsukti.

Jis pats atsuko buteliuką, iškratė tris piliules ant servetėlės, po to pridėjo dar tris.

Trys dabar, trys vėliau, tarė jis mintyse. Jeigu bus „vėliau”.

Gerai. Dėkui.

Kas toliau?

Paimk viską.

Edis vėl patikrino išgaubtą veidrodį. Du iš agentų ramiai artėjo prie užkandinės. Galbūt jiems nepatiko Edžio nugara, galbūt užuodė kažką negero ir norėjo pasižiūrėti iš arčiau. Jeigu kas turi įvykti, tegu vyksta greičiau.

Jis suėmė pirštais viską, jausdamas šiltas dešreles minkštose bandelėse, ledinę pepsikolą. Tą akimirką jis panėšėjo į tėtušį, ketinantį nešti pavalgyti savo vaikams... ir staiga viskas ėmė tirpti.

Edis išvertė akis, kad jos mažne krito iš akiduobių. Jis matė dešreles pro popierių, gėrimą pro puodelį, pamažu nykstantį viduje. Dar po sekundės išvydo raudoną „Formica” stalviršį pro ilgas bandeles ir baltą sieną pro pepsikolą. Jo delnai artėjo vienas prie kito, kol pamažu visai susiglaudė. Maistas... servetėlės... pepsikola... šešios anacino piliulės... viskas, ką laikė rankose, dingo.

Iššoko Jėzus ir užgrojo smuikeliu, nerišliai pagalvojo Edis. Jis metė žvilgsnį į veidrodį.

Durų neliko... kaip ir Rolando jo sąmonėje.

Skanaus, bičiuli, pagalvojo Edis... tik ar ta keista esybė, vadinanti save Rolandu, jo draugas? Juk tai anaiptol neįrodyta? Jis išgelbėjo Edžio kailį, tas tiesa, bet tai dar nereiškia, kad jis — geras berniukas skautas.

Tačiau Rolandas jam vis tiek patiko. Kėlė baimę... ir podraug patiko.

Jis įtarė, jog laikui bėgant pamils jį kaip Henrį.

Į sveikatą, nepažįstamasis, pagalvojo jis. Valgyk, stokis ant kojų... ir sugrįžk.

Netoliese kažkuris pusryčiautojas buvo palikęs kelias garstyčiomis išteptas popierines servetėles. Edis sumaigė jas, nušveitė gumuliuką į šiukšliadėžę ir apsimetė kramtąs paskutinį kąsnį. Praeidamas pro juoduką netgi sugebėjo atsiriaugėti.

— Nesuradote tinkamų marškinėlių? — paklausė Edis.

— Atsiprašau? — Vyrukas pasuko galvą nuo Amerikos oro linijų išskridimo grafiko, kurį apsimetė studijuojąs.

— Manau, kad jums tiktų su užrašu: „PRAŠAU, PAŠERKITE MANE, AŠ — JAV VYRIAUSYBĖS DARBUOTOJAS”, — tarė Edis ir nuėjo.

Pasukęs laiptų link jis pamatė, kaip rankinę naršiusi moteris paskubomis užsisegė ją ir pašoko nuo suolo.

Jergutėliau, darosi panašu į Meisio Padėkos dienos paradą.

Dienelė buvo pasiutiškai įdomi, ir tikrai dar nesibaigė.

5

Pamatęs, kad jūros padarai vėl ropoja į krantą (potvynis čia niekuo dėtas, juos sušaukia tamsa), Rolandas paliko Edį Dyną, kad patrauktų save, kur tos bjaurybės nepasieks.

Skausmo jis tikėjosi ir pasiruošė jį sutikti. Skausmas toks senas jo palydovas, kad juodu beveik susibičiuliavo. Tačiau išsigando pamatęs, kaip spėriai plinta karštinė ir senka jėgos. Jeigu jis dar nemerdėjo, dabar jau tikrai atsisveikina su šiuo pasauliu. Ar tikrai kalinio pasaulyje yra priemonių, galinčių padėti to išvengti? Galbūt. Bet jeigu jis negaus vaistų per šešias ar aštuonias valandas, šaukštai po pietų. Nepadės nei medicina, nei magija.

Eiti neužteko jėgų. Jam teks šliaužti.

Jau ketino pradėti, kai akys užkliuvo už lipnia juosta apsukto nelabojo miltelių gumulo. Paliks čia — vėžiagyviai garantuotai sudraskys. Vėjas išpustys miltelius į visas keturias puses. Kur jiems ir vieta, niūriai pagalvojo šaulys, bet to negalima leisti. Atėjus laikui Edį Dyną užgrius bėdos, jeigu jis negalės atiduoti tų miltukų. Vargu ar įmanoma atsikratyti tokių žmonių, kaip tas Balazaras. Jis norės pamatyti, už ką moka pinigus, o kai pamatys, į Edį bus nutaikyta tiek vamzdžių, kiek turi nedidelė armija.

Šaulys užsinėrė girliandą ant kaklo ir pradėjo slinkti paplūdimiu.

Įveikė dvidešimt jardų — beveik tiek, kad jaustųsi saugus, — kai staiga paklaikęs suvokė, jog traukiasi nuo durų. Kaip, po šimts, jis ketina grįžti?

Rolandas atsigręžė ir pamatė duris ne ten, kur paliko, o už trijų pėdų nuo savęs. Valandėlę šaulys tik spoksojo, nors jeigu ne liga ir inkvizitoriai, be perstojo bubijantys savo klausimus Edžiui (kada, kaip, kodėl, kas, klausimus nepaprastai panašius į tų ropojančių pabaisų veblenimą), jis būtų išsyk tai supratęs.

Dabar tampysies jas su savimi, pagalvojo šaulys, kaip ir Edis. Dabar jos bus su mumis visur nelyginant prakeiksmas, kurio negalima atsikratyti.

Tai atrodė taip tikra, kad net nekilo klausimų... kaip ir dėl kito dalyko.

Jeigu durys tarp kada nors užsitrenks, jos užsitrenks amžiams.

O kai tai įvyks, nelinksmai toptelėjo Rolandui, Edis turės būti šitoje pusėje. Su manimi.

Dievaži, koks tu dorybės pavyzdys, šauly! — nusijuokė vyras juodais drabužiais. Jis, atrodo, visam laikui įsikūrė Rolando sąmonėje. Nužudei berniuką, kad galėtum sugauti mane ir, spėju, sutverti duris tarp pasaulių. Dabar tu ketini sutelkti savo trejetą, vieną po kito, ir pasmerkti juos visus kažkam, ko pats neturėsi patirti: gyvenimui svetimame pasaulyje, kur jie gali mirti taip pat lengvai, kaip zoologijos sodo gyvūnai, paleisti į laisvę.

Bokštas, susigriebė Rolandas. Kai tik pakliūsiu į Bokštą ir padarysiu tai, ką turiu, įvykdysiu man skirtąjį atkūrimo ar atpirkimo aktą, gal jie tada...

Tik spigus vyro juoda sutana balsas, vyro, kuris negyvas egzistavo kaip nešvari šaulio sąžinė, neleido jam tęsti tos minties.

Bet ir mintis apie išdavystę negalėjo išmušti jo iš pasirinko kelio.

Jis įveikė dar dešimt jardų, atsigręžė ir įsitikino, kad net didžiausias iš vėžiagyvių negali nuropoti daugiau kaip dvidešimt penkias pėdas nuo vandens. Jis atsiplėšė per tris kartus didesnį atstumą.

Ką gi, gerai.

Nieko gero, atšovė vyras juodais drabužiais, pats supranti.

Užsičiaupk, nutildė jį šaulys, ir pranašo balsas, jo nuostabai, nutilo.

Rolandas įgrūdo demono miltelių maišus į plyšį tarp dviejų akmenų, pridengė juos kuokštais šiurkščios žolės. Tada atsikvėpė tvinksinčia, it vandens pilna galva ir persirito į tą kitą pasaulį, palikęs už slenksčio mirtiną užkratą.

6

Kai Rolandas antrą kartą grįžo į save, pateko į nepaprastai giliai įmigusį kūną, kone komatozinėje būsenoje...

būsenoje, kur visos funkcijos taip sulėtėjusios, jog protarpiais atrodydavo, kad pati sąmonė slysta į tamsą.

Tačiau šaulys privertė kūną atsibusti, ištempė, išvilko iš tamsaus urvo, į kurį tas buvo nušliaužęs. Primygo širdį plakti sparčiau, prispaudė nervus priimti skausmą, kuris vėrė odą ir žadino kūną į kankinančią realybę.