Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Buvo naktis. Žvaigždės užgeso. Šildė tik tie Edžio nupirkti sukeptiniai. Alkio jis nejuto, bet vis tiek valgys. Tačiau prieš tai...

Rolandas pažvelgė į rutuliukus ant delno. Astinas, sakė Edis. Ne, ne visai taip, bet Rolandas negalėjo prisiminti tikslaus kalinio žodžio. Bet kokiu atveju čia turėtų būti vaistai. Vaistai iš kito pasaulio.

Jeigu kas iš tavo pasaulio gali man padėti, kaliny, liūdnai pagalvojo Rolandas, tai veikiau tavo panacėja nei sukeptiniai.

Tačiau jis ryžosi pamėginti. Šitos piliulės jo neišgydys, tik numuš karštį.

Trys dabar, trys vėliau. Jeigu bus „vėliau.”

Šaulys įsimetė tris piliules į burną, tada nutraukė popierinio indelio dangtelį — kuris buvo keistos medžiagos: nei popierius, nei stiklas, nors turėjo abiejų savybių, — ir nuplovė jas gėrimu.

Pirmas gurkšnis jį taip nustebino, kad valandėlę liko tysoti parimęs į akmenį išplėstomis akimis. Praeivis tikrai būtų palaikęs jį negyvėliu. Po to Rolandas ėmė godžiai maukti pepsikolą, laikydamas abiem rankomis, pamiršęs skaudančius pirštus.

Saldu! Viešpatie, koks saldumas! Koks saldumas! Koks...

Vienas plokščias ledukas įstrigo gerklėje. Rolandas užsikosėjo, padaužė sau į krūtinę ir atrijo. Galvoje atsirado naujas skausmas. Sidabrinis maudimas per greitai prisigėrus ko nors šalta.

Šaulys ramiai gulėjo, jausdamas krūtinėje pukšinčią it variklis pilna eiga širdį, šviežias jėgas, besiveržiančias į kūną taip sparčiai, jog tas, atrodė, sprogs. Negalvodamas, ką daro, jis nuplėšė dar vieną skiautę nuo marškinių (netrukus iš jų liks tik apdriskusi apykaklė) ir pasitiesė ant kojos. Kai viską išgers, supils ledo kubelius ant skudurėlio ir pasidarys kompresą sužeistai savo rankai. Bet mintys klejojo kitur.

Saldu! — nepaliovė stebėtis jis, stengdamasis suvokti prasmę, įsitikinti, kad yra kažkokia prasmė, kaip Edis stengėsi įtikinti save, jog tas kitas yra tikra esybė, o ne įsivažiavusios vaizduotės vaisius. Saldu! Saldu! Saldu!

Tame gėrime cukraus daugiau negu Martenas — kuris, nepaisant asketiškos išvaizdos, buvo apsirijėlis, — dėdavosi į rytinę kavą.

Cukrus... balti... milteliai...

Šaulio žvilgsnis nukrypo į paketus, vos įžiūrimus po žolės kuokštais, ir pasvarstė, ar juose nėra tų pačių saldžių miltelių. Jis žinojo, kad Edis puikiai supranta jį savo pasaulyje, kur jie yra dvi atskiros fizinės būtybės; jis spėjo, kad perėjęs (o tai įmanoma, instinktyviai jautė jis... nors jeigu užsitrenks durys tenai, jis ir liks Edžio pasaulyje amžinai, kaip Edis čia) į Edžio pasaulį savo kūnu suprastų jo kalbą tobulai. Būdamas Edžio sąmonėje šaulys suprato, jog dviejų pasaulių kalbos yra panašios. Panašios, bet ne vienodos. Čia sumuštinis vadinamas sukeptiniu. Ten medžioti reiškia ieškoti ko nors užkąsti. Tai gal vaistai, kuriuos Edis vadina kokainu, šaulio pasaulyje yra cukrus?

Bet geriau pasvarstęs nutarė, jog toks sutapimas mažai tikėtinas. Edis pirko šį gėrimą atvirai, žinodamas, jog yra stebimas žmonių, tarnaujančių Muitinės kunigams. Be to, jautė Rolandas, vaikinas sumokėjo palyginus mažai. Netgi mažiau už tuos sukeptinius su mėsa. Ne, cukrus ne kokainas, tik kokių galų reikalingas kokainas ar kokie kiti draudžiami vaistai, jeigu Edžio pasaulyje yra tokios galingos medžiagos, kaip cukrus, be to, jo daug ir pigaus.

Jis pažvelgė į maistą ir pajuto bundantį alkį... o tada nustebęs suvokė, kad jaučiasi geriau.

Gėrimas? Čia nuo jo? Dėl cukraus jame?

Gali būti... tik tai ne svarbiausia priežastis. Cukrus atgaivina jėgas, jeigu pavargai. Tai šaulys žinojo nuo vaikystės. Bet jis neslopina skausmo ir nenumuša karščio įsisukus į kūną infekcijai. O tai įvyko... ir tebevyksta kaip tik dabar.

Mėšlungiškas drebulys liovėsi. Ant kaktos džiūvo prakaitas. Nyko gerklės peršulys. Ir tai ne vaizduotės ir ne svajonės padarinys (tiesą sakant, šaulys neleido sau tokio malonumo jau daugybę metų). Sužalotoji ranka tebeskaudėjo, bet ir tas skausmas kiek atbuko.

Rolandas nuleido galvą, užsimerkė ir padėkojo Dievui.

Dievui ir Edžiui Dynui.

Nepadaryk klaidos, atiduodamas savo širdį į jo rankas, Rolandai, pasigirdo balsas iš sąmonės gelmių. Ne tas nervingas, spigus vyro juodais drabužiais balsas; Korto, kuris šauliui buvo kaip tėvas. Žinai, jog tau jis padėjo tik dėl asmeninės naudos; jam pačiam tai paranku ir reikalinga. Kaip žinai ir tai, jog tie vyrai, inkvizitoriai, yra iš dalies teisūs dėl jo. Edis ištižėlis, ir sulaikytas jis buvo ne be priežasties. Taip, jame yra plieno, neneigiu to. Bet yra ir silpnų vietų. Jis kaip Haksas, virėjas. Haksas nuodijo nenoriai... bet nenoras nesumažino mirštančiųjų riksmų, kai pleišėjo jų viduriai. Yra ir dar viena priežastis pasisaugoti...

Rolandui nereikėjo to aiškinti. Jis matė ją Džeiko akyse, kai tas pagaliau suprato savo paskirtį.

Nepadaryk klaidos prie jo prisirišdamas.

Geras patarimas. Kenki sau, jeigu jauti užuojautą tiems, kuriems turi pakenkti.

Atmink savo pareigą, Rolandai.

— Aš niekad jos nepamiršau, — sukuždėjo jis negailestingai spiginant žvaigždėms, bangoms laižant krantą, ant kurio vėžiagyviai vapaliojo idiotiškus savo klausimus. — Aš prakeiktas atlikti savo pareigą. O jeigu jau prakeiktas, kam trauktis?

Jis neskubėdamas ėmė valgyti sukeptinius, kuriuos Edis vadino „dešrainiais”.

Rolandas buvo nieko prieš sukirsti dešrą, bet šitie pailgi daiktai labiau priminė išmatas. Tik ar turi jis teisę skųstis po to nuostabaus gėrimo? Neturi. Kita vertus, per toli nueita, kad kreiptum dėmesį į tokias smulkmenas.

Jis suvalgė viską ir grįžo pas Edį, kuris dabar pasiutišku greičiu lėkė kažkokia stebuklinga karieta tarp kitų tokių pat... tuzinų, šimtų, ir nė vienos, traukiamos arklio.

7

Edis stovėjo pasirengęs viskam, kai picų furgonėlis privažiavo ir sustojo. Rolandas pasiruošęs stovėjo jo sąmonėje.

Dar viena Dianos sapno versija, toptelėjo Rolandui. Kas toje dėžėje? Aukso dubuo ar nuodinga gyvatė? Vos tik ji pasuka raktą ir uždeda rankas ant dangčio, pasigirsta motinos balsas: „Pabusk, Diana! Metas melžti!”

Gerai, mąstė Edis. Kas iškris? Dama ar tigras?

Pro furgonėlio keleivio langą išlindo baltas, spuoguotas veidas stambiais dirbtiniais dantimis. Tas veidas Edžiui buvo matytas.

— Sveikas, Kolai, — be didelio džiaugsmo šūktelėjo Edis. Už Kolo Vincento, prie vairo sėdėjo Džekas Andolinis, kurį Henris pravardžiavo Senu Baidykle.

Tik Henris nebūtų išdrįsęs pasakyti jam to į akis, pagalvojo Edis. Žinoma, ne. Tai būtų lengviausias būdas pasirašyti sau mirties nuosprendį. Džekas buvo stambus vyras atsikišusia urvinio žmogaus kakta ir atitinkamu žandikauliu. Kažkoks Enriko Balazaro giminaitis... sūnėnas, pusbrolis ar dar velniažin kas. Gigantiškos jo letenos laikėsi už vairo it beždžionė ant šakos. Iš ausų kyšojo plaukų kuokštai. Edis dabar matė tik vieną, nes Džekas Andolinis nesiteikė į jį pasisukti.

Senas Baidyklė. Bet netgi Henris (kuris, teko Edžiui pripažinti, buvo ne pats išmintingiausias vaikinas pasaulyje) turėjo pakankamai įžvalgumo, kad nevadintų jo Senu Mulkiu. Kolinas Vincentas tebuvo patikimas pasiuntinukas. O Džekas po neardentaliečio kakta turėjo pakankamai smegenų, kad taptų pirmuoju Balazaro leitenantu. Edžiui nelabai patiko tas faktas, kad Balazaras pasiuntė tokį reikšmingą žmogų. Labai nepatiko.