Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Edis persibraukė rankomis plaukus, sukryžiavo rankas, kad vienu metu galėtų pasikasyti abi, ir tarė:

— Taip, nes atsidūrėm aklavietėje.

— Gerai, — pritarė Andolinis. — Niekas nieko nesakė, niekas ant nieko neširsta. — Ir nepasukęs galvos, nekeisdamas tono pridūrė: — Lipk į mašiną, mulki.

Kolas Vincentas, atsargiai išsirangęs pro Andolinio paliktas duris, grįžo vidun taip mikliai, kad kaukštelėjo kaktą. Pasislinko savo vieton, trindamas makaulę.

— Turi suprasti, kad sandėris pasikeitė, kai tave prispaudė muitinės pareigūnai, — logiškai dėstė Džekas. — Balazaras — didelis žmogus. Jis turi interesų, kuriuos reikia ginti. Žmonių, kuriuos reikia saugoti. Taip jau atsitiko, kad vienas iš jų yra tavo brolis Henris. Manai, kad aušinu burną? Jeigu taip, prisimink, kokia dabar Henrio būklė.

— Su juo viskas gerai, — atsakė Edis, nors žinojo, kad ne taip, ir negalėjo to nuslėpti. Džekas Andolinis tą irgi pajuto. Henris pastaruoju metu atrodė nuolat užsikabinęs. Jo marškiniuose švietė cigarete pradegintos skylės. Jis siaubingai susipjaustė ranką elektriniu skardinių atidarytuvu, kai bandė pašerti Putsį, jų katiną. Edžiui buvo sunku suvokti, kaip galima susipjaustyti tuo įrankiu, bet Henriui pavyko. Kartais virtuvės stalas būdavo apdulkėjęs Henrio milteliais, o vonios kriauklėje mėtydavosi kažkokie angliukai.

Henri, sakydavo jis, Henri, susiimk, tai turi baigtis, tu pats prašaisi bėdą.

Nežliumbk, broliuk, atsakydavo Henris, neprakaituok, aš viską kontroliuoju, tačiau kartais žvelgdamas į papilkėjusį brolio veidą ir užgesusias akis Edis suprasdavo, jog Henris daugiau nieko nebegali kontroliuoti.

Iš tikrųjų jis norėjo broliui pasakyti visai ką kita, ne tai, kad juos gali prikirpti. Jis troško pasakyti: Henri, man regis, tu ieškai vietos numirti. Man taip atrodo, ir noriu, kad liautumeisi, po perkūnais. Nes jeigu tu mirsi, dėl ko man gyventi?

— Su Henriu ne visai gerai, — atsakė Džekas Andolinis. — Jam reikia priežiūros. Jam reikia... kaip ten dainuojama? Tilto per neramius vandenis. Štai, ko jam reikia. Tilto per neramius vandenis. Il Roshe [*Il Roshe — (ital.) uola.]ir yra tas tiltas.

Il Roshe yra tiltas į pragarą, pagalvojo Edis. O garsiai paklausė:

— Tai Henris ten? Pas Balazarą?

— Taip.

— Aš atiduodu Balazarui jo prekę, jis grąžina man Henrį?

— Ir jūsų prekę, — pataisė Andolinis, — nepamiršk.

— Kitaip tariant, viskas grįžta į savo vietą.

— Taip.

— Dabar pasakyk man, kad taip ir bus iš tikrųjų. Nagi, Džekai. Noriu įsitikinti tavo ramiu veidu. O jeigu negali atvirai pažvelgti, pasižiūrėsim, ar labai ištįs tavo nosis.

— Nesuprantu tavęs, Edi.

— Aišku, kad supranti. Balazaras mano, kad turiu jo prekę? Jeigu jis taip galvoja — yra kvailas per visą pilvą, o aš puikiai žinau, kad jis ne avigalvis.

— Nežinau, ką jis mano, — rimtai atsakė Andolinis. — Tai ne mano reikalas. Jis žino, kad iš salų išvykai su jo preke, žino, kad tave prigriebė muitininkai ir paleido, žino, kad esi čia, o ne keliauji į kalėjimą, žino, kad jo prekė turi kažkur būti.

— Ir taip pat žino, kad muitinė prilipo man kaip vantos lapas prie strėngalio, nes tu pats pasiuntei jam koduotą pranešimą furgono racija. Kažkas panašaus į „Dvigubą sūrio, pridėti ančiuvių”, ar ne, Džekai?

Džekas Andolinis nieko neatsakė.

— Tik nieko nauja tu jam nepranešei. Čia kaip sujungti taškus piešinėlyje, kuris ir taip matyti.

Andolinis stovėjo rausvėjančioje saulėlydžio šviesoje rimtu veidu ir nieko neatsakė.

— Balazaras mano, kad mane užverbavo. Mano, kad esu pakankamai bukas, jog užkibčiau. Nekaltinu jo. Tai yra, kodėl ne? Minkštagalvis gali ryžtis bet kam. Gal nori patikrinti, ar nesinešioju mikrofono?

— Žinau, kad nesinešioji, — atsakė Andolinis. — Turiu kai ką furgone. Prietaisėlis, gaudantis trumpąsias bangas. Todėl esu tikras, jog nesitempi su savimi federalų.

— O?

— Taip. Tai lipsime į mašiną ir važiuosime į miestą, ar ką?

— Ar turiu pasirinkimą?

Ne, atsakė Rolandas jo galvoje.

— Ne, — atsakė Andolinis.

Edis grįžo prie furgono. Vaikas su krepšinio kamuoliu tebestovėjo aikštelėje, jo šešėlis išaugo iki milžino dydžio.

— Dink iš čia, vaike, — šūktelėjo Edis. — Tavęs čia nebuvo, tu nieko nematei. Dink.

Vaikas nubėgo. Kolas laukė išsišiepęs.

— Pasislink, seni, — tarė Edis.

— Tau teks sėstis į vidurį, Edi.

— Slinkis, — dar kartą paragino Edis. Kolas dėbtelėjo į jį, pasižiūrėjo į Andolinį, kuris uždarė vairuotojo dureles ir spoksojo į priekį kaip Buda per išeigines, leisdamas jiems patiems išsiaiškinti. Kolas vėl grįžtelėjo į Edį ir nutarė pasislinkti.

Jie pajudėjo į Niujorko centrą, ir nors šaulys to nežinojo (jam beliko tik stebėtis dar aukštesniais ir grakštesniais bokštais, tiltais, apraizgiusiais plačią upę it plieno voratinklis, ir ratuotais vežimais, kurie burzgė it žmogaus pagaminti vabalai), furgonas keliavo Bokšto link.

9

Kaip ir Andolinis, Enrikas Balazaras netikėjo, kad Edis Dynas dirba FTB; kaip ir Andolinis, jis buvo tuo įsitikinęs.

Baras stovėjo tuščias. Užrašas ant durų skelbė: UŽDARYTAS TIK ŠĮVAKAR. Balazaras sėdėjo savo kabinete, laukė, kol Andolinis ir Kolas Vincentas grįš su tuo Dynu. Jam kompaniją sudarė du asmens sargybiniai: Klaudijas Andolinis, Džeko brolis, ir Čimis Dretas. Jie sėdėjo ant sofos Balazaro kairėje ir susižavėję stebėjo, kaip auga statinys ant jo stalo. Durys buvo praviros. Už jų trumpas koridorius vedė už baro ir nedidukės virtuvėlės, garsėjančios paprastais makaronų patiekalais. Kairėje buvo buhalterio kambarėlis ir sandėlis. Tame kambarėlyje kiti trys Balazaro „džentelmenai” — taip jie buvo vadinami, — žaidė su Henriu Dynu „Klausimus-atsakymus”.

— Gerai, — kalbėjo Džordžas Biondis, — dabar lengvas, Henri. Henri? Tu čia, Henri? Žemė Henriui: Žemės žmonėms tavęs reikia. Nagi, Henri! Kartoju, tu...

— Aš čia, čia, — atsakė Henris. Kalbėjo vangiai, neaiškiai, kaip vyras, kuris per miegus tvirtina žmonai, jog pabudo, kad toji bent penkias minutes paliktų jį ramybėje.

— Gerai. „Menų ir pramogų skyrius”. Klausimas... Henri? Nedrįsk man knapsėti, kai kalbu, asile!

— Aš neknapsiu! — piktai suriko Henris.

— Gerai. Klausimas toks: „Kokiame nepaprastai populiariame Viljano Piterio Blečio romane, kurio veiksmas vyksta Vašingtono priemiestyje Džordžtaune, jauną merginą užvaldo demonas?”

— „Džonis Kešas,” — atsakė Henris.

— Jėzau Kristau! — suriko Triksas Postinas. — Tu atsakai taip į visus klausimus! Į visus — Džonis Kešas, po galais!

— Džonis Kešas yra viskas, — niūriai atšovė Henris, ir nuostaba visiems atėmė žadą... Staiga nugriaudėjo juokas, tik ne buhalterio kambarėlyje; kvatojosi kiti du „džentelmenai”, sėdintys sandėlyje.

— Norite, kad uždaryčiau duris, misteri Balazarai? — pusbalsiu pasiteiravo Čimis.

— Ne, nereikia, — atsakė Balazaras. Antros kartos sicilietis, kurio kalboje akcento nebuvo likę nė ženklo. Be to, jis kalbėjo visai ne kaip žmogus, kurio vienintelė mokykla — gatvė. Kaip dauguma jo verslo kolegų, Balazaras baigė aukštąją mokyklą. Ir net daugiau: dvejus metus mokėsi verslo Niujorko universitete. Jo balsas, kaip ir verslo metodai, buvo tylus, kultūringas, amerikietiškas, toks pat apgaulingas, kaip ir Džeko Andolinio išvaizda. Žmonės, išgirdę aiškų, be akcento jo balsą, pirmą kartą nustėrdavo, lyg prieš save pamatę labai gabų pilvakalbį. Balazaras priminė ūkininką, viešbutėlio savininką ar smulkų mafijozą, kuriam sekasi sugebėjimo atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, o ne smegenų dėka. Ankstesnės kartos pokštininkai tokius vadino „dėdulėmis Pitais”. Storulis kaimietiškai rūbais. Tą vakarą jis vilkėjo baltus medvilninius marškinius prasegta apykakle (po pažastimis plėtėsi prakaito dėmės) ir paprastas pilkas kelnes. Ant storų basų pėdų buvo užsimaukšlinęs rudus įsispiriamus batus, taip nuavėtus, jog greičiau priminė šlepetes. Blauzdos buvo apraizgytos išsišovusių mėlynų ir violetinių venų.