Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Jis permetė visus akimis.

— Jūs išnaršėt mano subinę, perkuitėt daiktus, pučiate dūmus man į veidą, o aš sėdžiu čia su trumpikėmis. Norite patikrinti kraują? Gerai. Atveskite ką nors, kas tai gali padaryti.

Muitininkai sumurmėjo, susižvalgė. Nustebę. Sunerimę.

— Bet jeigu norite tai padaryti be teismo orderio, — tęsė Edis, — tegu jis pasiima daugiau švirkštų ir kolbelių, nes vienas aš nemyšiu. Aš reikalauju, kad ateitų federalinis prokuroras, taip pat, kad jūs visi lig vieno atliktumėte tą patį testą, o tada surašytumėte savo pavardes ant kiekvienos kolbelės ir viską perduotumėte prokurorui. Jei tikrinsite mane dėl kokaino, heroino, opijaus, kristalų, — bet ko, — noriu, kad tokia pati analizė būtų atlikta ir su jūsų pavyzdžiais. O rezultatai perduoti mano advokatui.

— Tik pamanykit — MANO ADVOKATUI! — neišlaikė vienas. — Ar ne taip visuomet sako tokie smirdžiai, kaip tu, Edi? Susitiksite su MANO ADVOKATU! Dėjau aš ant TAVO ADVOKATO! Nuo šito mėšlo man jau bloga!

— Tiesą sakant, kol kas jo dar neturiu, — nuoširdžiai prisipažino Edis. — Nesitikėjau, kad reikės. Bet jūs privertėte mane apsigalvoti. Jūs nieko neišpešėte, nes aš nieko neturiu, bet plokštelė toliau sukasi, tiesa? Tai norite, kad pašokčiau? Puiku. Pašoksiu. Bet šoksiu ne vienas. Jums, vaikinai, teks patrypčioti kartu.

Stojo ilga, įtempta tyla.

— Norėčiau, kad nusimautumėte savo kelnaites, misteri Dynai, — paprašė vienas. Jis buvo vyresnis už kitus. Ir atrodė pats svarbiausias. Edžiui toptelėjo, kad tas senis pagaliau galėjo suvokti, kur ieškoti šviežių pėdsakų. Kol kas tarpvietės jie netikrino. Rankas, pečius, kojas apžiūrėjo... ten dar ne. Jie buvo ir taip įsitikinę, kad jis įklius.

— Aš visą laiką tik nusirenginėju ir lankstausi, — atšovė Edis. — Kvieskite savo žmogų atlikti krūvą kraujo testų, ir aš keliauju. Ko pageidausite?

Vėl tyla. O kai muitininkai ėmė žvalgytis, jis suprato laimėjęs.

Mes laimėjome, pasitaisė jis. Kuo tu vardu, bičiuli? Rolandas. O tu Edis. Edis Dynas. Gerai girdi. Klausausi ir stebiu.

— Atiduokite jam drabužius, — iškošė pro dantis vyresnysis. Pasisukęs į Edį tarė: — Nežinau, ką tu vežeisi ir kaip atsikratei, bet įsidėmėk, kad mes tai išsiaiškinsime.

Jis nužvelgė Edį.

— Štai, sėdi. Sėdi išsišiepęs. Mane verčia vemti ne tai, ką tu sakai, o tu pats.

— Aš verčiu tave vemti?

— Būtent.

— O-lia-lia, — išdainavo Edis. — Man tai patinka. Aš sėdžiu mažame kambarėlyje vienomis trumpikėmis, aplinkui stovi septyni vyrai su ginklais pašonėje, ir aš verčiu juos vemti? Žmogau, tau ne visai gerai.

Edis žengė žingsnį į priekį. Muitinės apsauginis valandėlę pastovėjo vietoje, po to kažkas Edžio akyse — keistos spalvos akyse, nei tai rudose, nei mėlynose, — privertė jį prisiploti prie sienos.

— AŠ NIEKO NEVEŽU! — suriaumojo Edis. — UŽTEKS! BAIKITE! PALIKITE MANE RAMYBĖJE!

Vėl ta tyla. Muitinės viršininkas apsisuko ir suriko kažkam:

— Tu ką, negirdėjai? Atnešk jo drabužius!

Ir viskas baigėsi.

2

—Manai, turim uodegą? — pasiteiravo taksistas. Kalbėjo linksmai.

Edis atsisuko į priekį.

— Kodėl taip sakote?

— Vis žiūri pro galinį langą.

— Net nepagalvojau, kad mane gali sekti, — atsakė Edis. Ir tai buvo gryna tiesa. Jis pastebėjo uodegas jau atsisukęs pirmą kartą. Uodegas, ne uodegą. Nebuvo būtina žvalgytis, kad jas jaustum. Gal vien tiktai psichiškai atsilikusiųjų sanatorijos pacientai būtų paleidę iš akių Edžio taksi tą vėlyvą gegužės popietę; mašinų greitkelyje buvo nedaug. — Tiesiog studijuoju transporto judėjimą.

— A, — numykė vairuotojas. Kitur toks atsakymas būtų sukėlęs naują klausimų laviną, bet Niujorko taksistai retai klausinėja. Veikiau ima pūstis. Paprastai visos pompastiškos frazės pradedamos žodžiais „Šitas miestas!” Bet taksistas tarė: — Jeigu kartais pamanei, jog mus seka, gali būti tikras, kad ne. Aš pastebėčiau. Šitas miestas! Jėzau! Savo laiku teko sekti daugybę žmonių. Nepatikėsite, kaip dažnai žmonės šoka į mano taksi ir sako: „Sekite tą automobilį.” Žinau, kad skamba kaip iš kino filmų. Teisingai. Bet, kaip sakoma, menas imituoja gyvenimą, o gyvenimas — meną. Taip tikrai nutinka! O nusikratyti uodegos visai paprasta, jeigu žinai kelis triukus...

Edis klausėsi vairuotojo šnekos tik tiek, kad tinkamose vietose linkteltų galva. O taksisto repas buvo ganėtinai smagus. Viena iš jo taksi uodegų buvo tamsiai mėlynas sedanas. Edis spėjo, kad jis priklauso muitinei. Antra — dengtas furgonas su „DŽINELIO PICA” užrašais ant šonų. Žemiau švietė besišypsančio, čepsinčio berniuko veidas su žodžiais: „MMMM! GEEERA pica!” Tik kažkoks gruboką humoro jausmą ir purškiamų dažų flakonėlį turintis miesto menininkas perbraukė Pica ir virš jos užrašė PIZĖ.

Džinelis. Edis žinojo tik vieną Džinelį; jam priklausė restoranas „Keturi tėvai”. Picos buvo šalutinis verslas, širma nuo mokesčių rinkėjų. Džinelis ir Balazaras. Jie tiko kaip garstyčios prie dešrainio.

Pagal išankstinį planą Edžio turėjo laukti limuzinas su vairuotoju, pasirengusiu nugabenti į jį Balazaro ofisą, kažkokį saloną miesto centre. Bet, suprantama, į tą planą neįėjo dvi tardymo valandos mažame baltame kambarėlyje, kol kita krūva muitinės pareigūnų siurbia ir džiovina 901 skrydžio išmatų konteinerio turinį, ieško stambaus grobio, kurio negalima nei nuplauti, nei ištirpdyti.

Kai Edis išėjo iš terminalo, joks limuzinas jo nelaukė. Vairuotojas turėjo savo nurodymus: jeigu mulas nepasirodo per penkiolika minučių išėjus visiems keleiviams, važiuok nesigręžiodamas. Žinoma, vairuotojas nebuvo toks kvailas, kad pasinaudotų automobilio telefonu — radijo bangas lengva užpelenguoti. Balazaras pašauks žmones, sužinos, kad Edis pateko į bėdą, ir pasirengs galimiems nemalonumams. Kas, kad Enrikas pastebėjo tvirtą vaikino stuburą, bet tai nekeičia fakto, jog jis narkomanas. O narkomanu niekada negalima pasikliauti.

Tai reiškia, jog picas vežiojantis furgonėlis gali stabtelėti šalia taksi, kažkas išsitrauks automatą, ir taksi virs kruvina mėsmale. Edžiui padai sviltų labiau, jeigu muitinėje jį būtų pralaikę keturias valandas, o išbuvęs ten šešias, ne juokais susirūpintų. Bet sugaišo tik dvi... Balazaras turėtų patikėti, kad jis tiek laiko ištvėrė neprasižiojęs. Be to, norės išgirsti apie savo prekę.

Bet iš tiesų Edis gręžiojosi dėl durų.

Nes negalėjo jomis atsigėrėti.

Kai muitinės pareigūnai pusiau nešte, pusiau vilkte nutempė jį laiptais į Kenedžio oro uosto administracijos dalį, jis grįžtelėjo per petį, o ten... neįtikimos, bet nepaneigiamos, neginčijamai tikros už trijų pėdų plaukė durys. Jis regėjo žvirgždą skalaujančias bangas, temstantį vakaro dangų.

Tos durys buvo tarytum suktas paveikslas, kuriame paslėptas dar koks nors vaizdas; iš pradžių paslėptosios dalies niekaip negali surasti, o kai jau pastebi, nebegali nematyti, kad ir kaip labai stengiesi.

Jos porą kartų buvo dingusios, kai šaulys sugrįžo pro jas vienas. Tada pasidarė baisu: Edis jautėsi kaip vaikas, kurio naktinė lempelė perdegė. Pirmą kartą tai nutiko per muitininkų tardymą.

Aš privalau eiti, išgirdo jis aiškiai per pareigūnų kamantinėjimą. Užtruksiu kelias akimirkas. Nebijok.

Kodėl? paklausė Edis. Kodėl tau reikia išeiti?

— Kas atsitiko? — pasiteiravo vienas iš muitininkų. — Atrodai kažko nusigandęs.