Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Vesk jį iš čia, — pasakė Makdonaldas, ir Diras, prilaikydamas už kelnių, palydėjo Edį į trapo rankovę, kur muitinės pareigūnai įsikibo jam į parankes.

— Ei! — šūktelėjo Edis. — Mano krepšys! Grąžinkite krepšį!

— O, mes būtinai surinksime visus tavo daiktus, — patikino vienas pareigūnas, dvoktelėjęs į veidą rėmenį malšinančių vaistų tvaiku. — Mums labai rūpi visas tavo turtas. O dabar eikime, bičiuli.

Edis toliau tvirtino, kad jie nusiramintų, jis eisiąs pats, bet vėliau prisiminė, jog padais palietė rankovės grindis tik du ar tris kartus, o prie terminalo vartų jo laukė dar trys muitinės apsauginiai ir pustuzinis oro uosto policininkų. Muitininkai lūkuriavo Edžio, farai laikė užtvėrę būrelį žioplių, smalsiai apžiūrinėjančių pravedamą suimtąjį.

Ketvirta dalis. Bokštas

1

Edis Dynas sėdėjo ant kėdės. Kėdė stovėjo mažame baltame kambarėlyje. Daugiau kėdžių ten nebuvo. Kambarėlyje buvo ankšta nuo žmonių. Prirūkyta. Edis sėdėjo vienomis trumpikėmis. Edis norėjo cigaretės. Kiti šeši — ne, septyni, — vyrai buvo apsirengę. Stovėjo ratu aplink jį. Trys — ne, keturi, — traukė cigaretes.

Edžiui norėjosi drebėti ir muistytis. Edis negalėjo nusėdėti vietoje.

Tačiau jis sėdėjo ramiai, atsipalaidavęs, žvelgė į aplinkui sustojusius vyrus susidomėjęs, lyg ne jis, o šitie žmonės mirtų iš noro sutraukti savo dozę, lyg ne jį kamuotų nepakeliama klaustrofobija.

Ir viskas dėl to kito jo sąmonėje. Iš pradžių anas jį šiurpino. Dabar Edis dėkojo Dievui, kad jis yra.

Tas kitas nors ir serga, gal net miršta, turi tokį tvirtą stuburą, kad gali paskolinti drąsos įbaugintam dvidešimt vienerių metų narkomanėliui.

— Ant tavo krūtinės labai įdomi raudona žymė, — pastebėjo vienas muitininkas. Iš jo burnos kampo nukarusi cigaretė. Pakelis styrojo marškinių kišenėje. Edis mielai dabar galėtų susikišti kokias penkias cigaretes, prisidegti ir su malonumu užtraukti, kad prašviesėtų galva. — Primena juostą. Atrodo, kad prieš tai buvai kažką prisiklijavęs, Edi, bet staiga nutarei, jog geriau nusiplėšti.

— Pasigavau kažkokią alergiją Bahamuose, — atsakė Edis. — Jau sakiau. Tiksliau, kartoju jums jau kažkelintą kartą. Aš labai stengiuosi neprarasti savo humoro jausmo, bet man darosi vis sunkiau.

— Susikišk tą savo humorą, — šiurkščiai nutraukė kitas tardytojas, ir Edis pažino tą toną. Jis pats kalbėdavo taip, kai prastypsojęs pusę nakties nesulaukdavo kokio tipo. Nes šitie vyrukai patys vartoja narkotikus. Vienintelis skirtumas, kad jų narkotikai — tokie vaikinai, kaip jis su Henriu.

— O kaip paaiškinsi skylę pilve? Iš kur ji atsirado, Edi? Iš „Publishers Clearing House”*? — Trečias agentas baksnojo į žaizdelę, paliktą peilio. Ji nebekraujavo, užsidėjo tamsiai raudonas krešulys, kuris prie menkiausio krustelėjimo grasino pratrūkti.

Edis parodė į raudoną juostą, likusią nuo tvarsčio.

— Man niežti, — atsakė jis. Ir nemelavo. — Lėktuve užmigau... paklauskite stiuardesės, jeigu manimi netikite...

— Kodėl turėtume tavimi netikėti, Edi?

— Nežinau, — atsakė tas. — Ar dažnai sučiumpate stambius narkotikų gabentojus, kurie užparpia lėktuve? — Jis palaukė, leido jiems pamąstyti, o tada ištiesė rankas. Kai kurie nagai buvo nulūžinėję, kiti nukramtyti. Kai tampi „atvėsintu kalakutu”, suprato jis, nagai tampa geriausia užkandėle. — Aš labai stengiausi nesikasyti, bet miegodamas, ko gero, įsidrėskiau.

— Arba švirkšdamasis. Galbūt čia adatos žymė? — Edis matė, kad jie patys tuo netiki. Jeigu pamėgintum susileisti taip arti Saulės rezginio, nervų sistemos pulto, antrą kartą mėginti nebetektų.

— Palikite mane ramybėje, — atkirto Edis. — Jūs spoksote iš taip arti lyg norėtumėte pabučiuoti. Patys žinote, kad aš nesusišvirkštęs.

Trečiasis agentas piktai į jį pasižiūrėjo:

— Ir iš kur toks nekaltas avinėlis tiek daug žino apie narkotikus, Edi?

— Ką, manot, nemačiau „Majamio policijos”, neskaičiau „The Readers Digest”? Pasakykite atvirai — kiek kartų man dar teks viską kartoti iš naujo?

*Publishers Clearing House — prekybos tinklas.

Ketvirtasis muitininkas pakėlė mažą plastikinį maišelį. Jame buvo keli siūleliai.

— Matai šituos? Mes dar gausime laboratorijos patvirtinimą, bet ir dabar žinome, nuo ko jie. Tai lipnios juostos dalelės.

— Aš nesimaudžiau po dušu prieš išvykdamas iš viešbučio, — ketvirtą kartą aiškino Edis. — Drybsojau prie baseino, kaitinausi. Bandžiau atsikratyti bėrimo. Alerginio bėrimo. Užsnūdau. Man velniškai pasisekė, kad spėjau į lėktuvą. Teko bėgti kaip įkąstam. Pūtė vėjas. Nežinau, kas prilipo prie mano odos, ir kas ne.

Kitas perbraukė pirštu virš Edžio alkūnės linkio.

— O čia ne adatų žymės?

Edis patraukė ranką.

— Uodų įkandimai. Sakiau jau. Beveik užgiję. Viešpatie, nejaugi patys nematote!

Jie matė. Tokie dalykai nepranyksta pernakt. Edis liovėsi badytis prieš mėnesį. Henris negalėjo to atsisakyti, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Edžiui, teko skristi. Kai jam verkiant reikėjo susileisti, jis durdavosi labai aukštai į kairę šlaunį, ten, kur prisiglaudžia kairys kiaušinėlis... taip padarė ir tą naktį, kai išgeltėlis atnešė padorių miltukų. Bet šiaip jis daugiausia traukdavo į nosį. Henrio tas metodas nebepatenkindavo. Ir dėl to Edis jautė sunkiai įvardijamus jausmus... pasididžiavimo ir gėdos mišinį. Jeigu muitininkai patikrintų tenai, pakeltų jo kiaušinėlius, Edžio lauktų rimtesnės bėdos. Kraujo testas galėtų dar labiau apsunkinti situaciją, bet to žingsnio jie negali žengti be kokių nors įrodymų... O kaip tik to jie ir neturėjo. Jie viską žinojo, bet nieko negalėjo įrodyti. Toks skirtumas tarp tikrovės ir norų, kaip sakydavo velionė jų mamytė.

— Uodų įkandimai.

— Taip.

— O raudona žymė — alerginė reakcija.

— Taip. Prasidėjo dar prieš kelionę į Bahamus, tik nebuvo tokia stipri.

— Prasidėjo dar prieš kelionę, — pakartojo vienas vyras kitam.

— A-ha, — pritarė tas. — Tu tuo tiki?

— Žinoma.

— O Santa Klausu tiki?

— Žinoma. Vaikystėje net nusifotografavau su juo. — Muitininkas atsigręžė į Edį. — Gal turi šitos raudonos dėmės nuotrauką pasidaręs prieš kelionę, Edi?

Edis neatsakė.

— Jeigu esi švarus, kodėl tau neatlikus kraujo patikrinimo? — Tai pasiūlė pirmasis, su cigarete lūpų kamputyje. Ji buvo sudegusi beveik iki filtro.

Edį staiga suėmė pyktis — įsiūtis. Jis įsiklausė į save.

Gerai, iškart pritarė balsas, ir tai buvo ne paprastas pritarimas — raginimas žengti nesigręžiojant. Jis pasijuto kaip tais laikais, kai vyresnysis brolis jį apkabindavo, pašiaušdavo plaukus, kumšteldavo į petį ir ištardavo: Gerai padarei, vaike... tik nepradėk pūstis, bet padarei gerai.

— Jūs žinote, kad aš švarus. — Edis staiga atsistojo; muitininkai iš netikėtumo atsitraukė. Jis pažvelgė į rūkalių, stovintį arčiausiai. — Ir štai ką aš tau pasakysiu, berniuk, jeigu nepatrauksi to karsto vinies nuo mano veido, aš jį pats ištrauksiu.

Vyrukas atšlijo.

— Jūs jau spėjote ištuštinti lėktuvo unitazą. Dangau, jau turėjote būti perkratę jį tris kartus. Išpurtėte mano daiktus. Aš pasilenkiau ir leidau vienam iš jūsų sukišti ilgiausią pasaulyje pirštą sau į subinę. Jeigu prostatos patikrinimas — analizė, čia buvo sumautas safaris. Aš bijojau pažiūrėti žemyn. Maniau pamatysiu to šmikio nagą, kyšantį iš savo pimpalo!