Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Jis įveikė pusę juostų. Senutei prabilus ranka kryptelėjo, ir per pilvą nutekėjo kraujo srovelė.

— Velnias, — leptelėjo jis.

— Nieko nepadarysi, — sukrankė šaulys užkimusiu balsu. — Baik darbą. O gal matant kraują tau darosi bloga?

— Tik matant savo, — atsakė Edis. Juosta buvo apvyta nuo paties pilvo. Kuo aukščiau, tuo sunkiau matėsi, kur pjauti. Prapjovęs dar tris colius Edis vėl vos neįsipjovė ir išgirdo Makdonaldą sakant su muitinės pareigūnams: „Gerai, stokite čia”

— Leisi persiskrosti ar pats pamėginsi? — paklausė Edis. — Nematau, ką darau. Kliudo sumautas smakras.

Šaulys paėmė peilį kaire ranka. Ji drebėjo. Matydamas grėsmingai aštrų peilį tokioje drebančioje rankoje, Edis ėmė nervintis.

— Gal aš pabandysiu pats...

— Palauk.

Šaulys įrėmė akis į kairę savo ranką. Negali sakyti, jog Edis manė telepatiją esant visišku mėšlu, bet nelabai ja tikėjo. Tačiau dabar pajuto kažką tikra ir karšta, it kaitrą iš įraudusios krosnies. Po kelių sekundžių jis suvokė, kas tai: tas keistas vyras telkia savo valią.

Negi jis išties miršta? Tai kodėl aš taip stipriai jaučiu jo galią?

Virpanti ranka pamažu rimo. Netrukus pirštai drebėjo visai nežymiai, o dar po dešimties sekundžių buvo ramūs it iš akmens.

— Dabar, — tarė šaulys. Jis žengė žingsnį į priekį, pakėlė peilį, ir Edį ėmė krėsti šiurpas.

— Tu kairiarankis? — pasiteiravo jis.

— Ne, — atsakė nepažįstamasis.

— O Jėzau, — sudejavo Edis ir nutarė geriau užsimerkti. Sutratėjo prasiskirianti juosta.

— Štai, — atsitraukdamas tarė šaulys, — dabar nusiplėšk, kiek pasieki. Aš nutrauksiu nuo nugaros.

Į tualeto duris beldėsi nežiūrėdami gerų manierų, kumščiu. Keleiviai išlipo, suprato Edis. Pamiršo visus „prašau”. Velnias.

— Išeikite, bičiuli! Daugiau neprašysiu!

— Trauk! — sukriokė šaulys.

Edis sugriebė abiem rankomis kuo storesnį pluoštą ir truktelėjo. Skaudėjo pasiutiškai. Nustok žliumbti, ramino jis save. Galėjo būti dar blogiau. Jeigu turėtum apžėlusią krūtinę kaip Henris.

Pasilenkęs išvydo raudoną suerzintos odos diržą ant liemens. O virš saulės rezginio žiojėjo žaizdelė, kraujas plona vagele tekėjo į bambą. Pažastyse nelyginant blogai užkabinti balnamaišiai karojo kokaino paketai.

— Gerai, — sududeno prislopintas balsas už durų. — Pradė...

Frazės galo Edis neišgirdo per skausmą, kai šaulys be ceremonijų nuplėšė likusią dalį juostos. Jis prikando lūpą, kad nesuriktų.

— Apsivilk marškinius, — įsakė vyras. Ir taip blyškus jo veidas visai papilkėjo. Jis laikė lipnios juostos girliandą (susiraizgiusį gumulą su baltus kokonus primenančiais maišeliais) kairėje rankoje, po to nušveitė ją į šalį. Edis pastebėjo, kaip pro vyturus ant dešinės plaštakos kliūsteli šviežias kraujas. — Mikliai!

Kažkas dunkstelėjo. Ir tai jau ne beldimas. Edis pakėlė akis ir pastebėjo, kad sudreba tualeto durys, mirkteli lempa. Jie laužiasi vidun.

Dynas pakėlė marškinius pirštais, kurie staiga atrodė nevikrūs, per dideli. Kairė rankovė buvo išversta. Jis pamėgino sukišti ją atgal pro skylę, ranka įstrigo, tada jis truktelėjo ranką atgal.

Dunkst, tualeto durys vėl virptelėjo.

— Dievaži, koks tu slunkius, — sudejavo šaulys ir įbruko savo ranką į Edžio marškinius. Edis pastvėrė rankogalį, ištrauktą leisgyvio vyro. Šaulys palaikė jam marškinius lyg tarnas savo ponui. Edis apsirengė, siekė apatinės sagos.

— Palauk, — sukrankė šaulys ir nuplėšė skiautę nuo savo sudraskytų marškinių. — Nusišluostyk pilvą!

Edis nusivalė kaip įmanydamas geriau. Peiliu prapjauta žaizdelė dar kraujavo. Taip, ašmenys buvo aštrūs.

Numetęs kruviną skudurą ant smėlio jis užsisagstę marškinius.

Dunkst. Dabar durys ne tik sudrebėjo, bet ir išsirietė staktoje. Pro durų paplūdimyje slenkstį Edis pamatė, kaip nukrito skysto muilo flakonas, stovėjęs ant kriauklės krašto. Jis nusileido ant jo krepšio.

Jau ketino sukimšti marškinius (užsagstytus, ir, beje, gerai užsagstytus) į kelnes, bet tada šovė geresnė mintis. Edis atsisegė diržą.

— Tam nėra laiko! — norėjo surikti šaulys, bet neįstengė. — Durys daugiau neišlaikys!

— Žinau, ką darau, — atšovė Edis ir žengė pro abu pasaulius skiriančias duris, traukdamas žemyn džinsus.

Po siaubingos nevilties akimirkos jam įkandin žengė ir šaulys, vieną sekundę netverdamas fiziniu skausmu, kitą — virsdamas ramiu Ka Edžio galvoje.

18

—Dar kartą, — rūškanai sukomandavo Makdonaldas, ir Diras linktelėjo. Ištuštėjus trapo rankovei muitinės pareigūnai išsitraukė ginklus.

— Dabar!

Abu vyrai atsitraukė ir sykiu trenkėsi į duris. Tos atsilapojo, gabalas jų pakybojęs ant spynos nukrito žemėn.

Ir prieš jų akis išdygo misteris 3 A, sėdintis ant unitazo nuleistomis kelnėmis, nublukusių marškinių skvernai vos dengė jo pasididžiavimą. Ką gi, atrodo, nutvėrėme jį nusikaltimo vietoje, liūdnai pagalvojo kapitonas. Deja, tas nusikaltimas nedraudžiamas įstatymo, kiek žinau. Staiga jis pajuto maudžiant petį, kuriuo tris ar keturis kartus trenkėsi į duris.

Bet balsu jis suriko:

— Ką, po perkūnais, jūs čia veikiate, misteri?

— Na, aš bandžiau išstumti didelį, — atsakė 3A, — bet jeigu jus, vaikinai, prispyrė reikalas, galiu nusišluostyti ir laikinai...

— Vadinasi, tu mūsų negirdėjai, šaunuoli?

— Negalėjau pasiekti durų. — 3A pademonstravo, ir nors tualeto durys buvo atlapotos, kapitonas suprato, kur tas vyrukas lenkia. — Žinoma, galėjau atsistoti, bet mano padėtis buvo tokia, kad suprantate... Nevaldoma, jeigu žinote, apie ką aš. — Vaikinas apdovanojo juos linksma ir kiek kvailoka šypsena, kuri kapitonui Makdonaldui pasirodė ne tikresnė už devynių dolerių kupiūrą. Klausydamas to tipo galėjai pagalvoti, kad niekas nepasistengė išmokyti jį paprasčiausiai pasilenkti.

— Kelkis, — paliepė kapitonas.

— Mielai, jeigu tik paprašysite ponias pasitraukti, — žaviai nusišypsojo 3A. — Žinau, kad esu senamadiškas, bet nieko negaliu padaryti. Aš drovus. Reikalas tas, kad aš daug ko sarmatijuosi. — Jis praskėtė nykštį ir smilių per pusę colio ir mirktelėjo Džeinei Darning, kuri nuraudusi tuojau dingo iš tarpdurio. Nuo jos neatsiliko ir Siuzė.

Neatrodai kuklus, pagalvojo kapitonas. Greičiau primeni katiną, kuris ką tik nulaižė grietinėlę.

Kai palydovės pasišalino, 3A atsistojo ir užsitraukė trumpikes bei kelnes. Kai siekė ranka vandens nuleidimo mygtuko, Makdonaldas mikliai numušė jo ranką ir sugriebęs už pečių išstūmė į koridoriuką. Diras sugriebė už užpakalinių jo kelnių kišenių.

— Kam tie asmeniškumai, — metė Edis. Kalbėjo ramiai ir taip, kaip reikia (bent jam pačiam taip atrodė), nors viduje viskas kunkuliavo. Jautė tą kitą, aiškiai. Vyras su pistoletais glūdėjo jo sąmonėje, atidžiai jį stebėjo, buvo pasiruošęs įsikišti, jeigu Edis ką nors sugadintų. Viešpatie, čia ne kas kita kaip sapnas, ar ne?

— Stovėk ramiai, — įsakė kapitono padėjėjas. Kapitonas Makdonaldas dirstelėjo į unitazą.

— Nėra šūdo, — burbtelėjo jis, o kai šturmanas nevalingai sukikeno, piktai jį nudelbė.

— Na, patys suprantate, kaip būna, — paaiškino Edis. — Kartais pasiseka: netikras pavojus. Paleidau kelias riebias bombikes. Kalbu apie bezdalus. Jeigu prieš tris minutes būtumėte užžiebę degtuką, galėtumėt ramiai iščirškinti kalakutą Padėkos dienai. Matyt, kažką suvalgiau prieš sėsdamas į lėktuvą...