Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

– Jis gali gintis, kad prieš jį lankėsi kažkas, — atšovė Makdonaldas. Kalbėjo užsikirtinėdamas. Norėjo imtis ko nors, nepaisant keleivių, kurie dar nepaliko lėktuvo ir smalsiai apžiūrinėjo prie tualeto susibūrusią įgulą. Savo ruožtu, komandos nariai nujautė, jog tokie veiksmai gali priminti keleiviams apie oro teroristus. Kapitonas žinojo, kad antrasis pilotas ir šturmanas teisūs, žinojo, kad milteliai supakuoti į plastiko maišelius su to šmikio pirštų atspaudais, tačiau kažkas jam vis nedavė ramybės. Kažkas čia ne taip. Galvoje aidėjo desperatiškas raginimas: Greičiau! Paskubėk! Lyg vyrukas iš 3A loštų su paslėptais tūzais.

– Jis nemėgina nuleisti į unitazą, — ištarė Siuzė Dagias. — Net neatsuko čiaupų, nes girdėtume šnypščiant orą. Girdžiu kažką, tik...

– Pasitraukite, — įsakė Makdonaldas. Jis žvilgtelėjo ir į Džeinės Darning pusę. — Jūs taip pat. Mes tuo pasirūpinsime.

Džeinė pasisuko eiti nukaitusiais skruostais. O Siuzė tyliai atsakė:

– Džeinė jį susekė, o aš pastebėjau guzus po jo marškiniais. Manau, mes pasiliksime, kapitone Makdonaldai. Jeigu norėsite, galėsite pareikšti kaltinimą dėl nepaklusnumo. Tik norėčiau priminti, jog labai rizikuojate, jeigu tuo susidomės Kovos su narkotikų mafija skyrius.

Jų žvilgsniai susidūrė it plienas su titnagu. Siuzė pridūrė:

– Skrendu su jumis septyniasdešimtą ar aštuoniasdešimtą kartą, Makai. Stengiuosi būti jūsų draugu.

Makdonaldas valandėlę į ją pažiūrėjo, po to linktelėjo:

– Gerai, likite. Tik norėčiau, kad abi pasitrauktumėte į kabiną.

Jis pasistiebė ant pirštų, įsitikino, kad eilės galas iš turistinės klasės pereina į verslo klasę. Dar dvi ar trys minutės.

Kapitonas pasisuko į tarnautoją, prižiūrintį trapą. Vaikinas, atrodo, pajuto kažkokius nesklandumus, nes išsitraukė savo raciją ir neryžtingai laikė delne.

— Pasakykite jam, kad atsiųstų muitinės darbuotojus, — šnipštelėjo jis šturmanui. — Tris ar keturis. Ginkluotus. Tuojau pat.

Šturmanas prasmuko pro keleivių eilę, atsiprašinėdamas su linksma šypsena, o tada tyliai pasišnekėjo su vartų darbuotoju. Tas pakėlė raciją ir kažką sumurmėjo.

Makdonaldas, kuris savo kūno niekada gyvenime neteršė niekuo, gal retsykiais tik aspirinu, pasisuko į Dirą. Suspaustos jo lūpos panėšėjo į baltą randą.

— Kai išlips paskutinis keleivis, mes išlaušime šitas duris, — pasakė jis. — Man nusišvilpt, ar muitininkai bus pasirodę. Supratote?

— Supratau, — atsakė antrasis pilotas ir pasisuko į trumpėjančią eilę.

15

—Paimk peilį, — liepė šaulys. — Jis mano terboje.

Ir mostelėjo į suskeldėjusios odos krepšį ant smėlio. Jis labiau priminė didelę kuprinę nei terbą; tokią, su kokiomis hipiai traukia Apalačių taku pasidžiaugti gamta (arba viena kita doze), tik atrodė tikra, ne įvaizdį stiprinanti garderobo detalė; maišas, kuris ištvėrė daugelio metų pragariškas keliones.

Šaulys mostelėjo, neparodė. Negalėjo parodyti. Edis suprato, kodėl vyras apsukęs murzinu skuduru dešinę plaštaką: jis netekęs kelių pirštų.

— Paimk, nupjauk juostą, — pridūrė jis. — Tik stenkis pats neįsipjauti. O tai vieni niekai. Tau teks būti atsargiam ir paskubėti. Laiko liko nedaug.

— Pats žinau, — atsakė Edis ir priklaupė į smėlį. Tai negalėjo būti tikra. Čia ir visas paaiškinimas. Kaip Henris Dynas, didis išminčius ir garsus narkoša, pasakytų: „Flip-flop, hipy-hop, gyvenimas — fikcija, pasaulis — melas, šaltus nervus tausok ir tegu rūksta velniop”.

Visa tai netikra, tiesiog neįtikėtinai tikroviškas sapnas, todėl geriausia nekelti galvos ir plaukti pasroviui.

O sapnas išties buvo tikroviškas. Jis paieškojo užtrauktuko arba lipnios juostos, bet pamatė, kad to vyro krepšys užvarstytas žaliaminės odos raišteliais. Kai kur jie buvo nutrūkę, bet sumegzti taip, kad mazgai pralįstų pro kilputes.

Edis patraukė viršutinį mazgą, praskleidė krepšį ir surado peilį po į medžiagos skiautę susuktais šoviniais. Kvapą užėmė jau paėmus už rankenos... tikras gryno sidabro peilis, ant kurio išgraviruoti sudėtingi piešiniai...

Staiga pajuto smūgį per ausį, kuris nuaidėjo visoje galvoje ir akimirkai aptemdė akis. Jis nuvirto ant maišo, po to pakėlė galvą į vyrą, avintį apipjaustytus batus. Čia ne sapnas. Tos svilinančios akys merdėjančiame veide negalėjo būti išgalvotos.

— Vėliau pasigėrėsi, kaliny, — tarė šaulys. — Dabar imkis darbo.

Edis jautė, kaip ima tinti spengianti ausis.

— Kodėl tu mane taip vadini?

— Pjauk juostą” — rūsčiai įsakė šaulys. — Jeigu jie įsilauš į tupyklą, kol tu čia, spėju, kad pasiliksi pajūryje ilgam. Netrukus dar ir lavono kompanijoje.

Edis ištraukė peilį iš makštų. Ne tik kad senas — labai senas, senoviškas. Ašmenys, nuplonėjantys beveik iki plauko, slėpė savy šimtmečius.

— Aha, atrodo aštrus, — sumurmėjo jis drebančiu balsu.

16

Ant trapo lipo paskutiniai keleiviai. Vienas iš jų, septynias dešimtis vasarų pragyvenusi moteris suglumusiu veidu, būdingu tik pirmą kartą skrendantiems arba angliškai sunkiai kalbantiems keleiviams, sustojo parodyti Džeinei Darning savo bilietus.

— Kaip man rasti savo lėktuvą į Monrealį? — paklausė senutė. — O kas bus su mano lagaminais? Jie pateks į muitinę čia ar tenai?

— Prie išėjimo jus pasitiks vartų darbuotojas ir suteiks visą jus dominančią informaciją, ponia, — atsakė Džeinė.

— Nesuprantu, kodėl jūs negalėtumėte jos suteikti, — atsakė moteris. — Ta rankovė pilna žmonių.

— Prašau išeiti, ponia, — įsikišo kapitonas Makdonaldas. — Mes turime problemų.

— Ką gi, atleiskite, kad aš dar gyvenu, — šiurkščiai atkirto senutė. — Atrodo, būsiu nukritusi nuo katafalko!

Ir pradrožė pro juos iškėlusi nosį it šuva, užuodžiantis gaisrą tolumoje, pasispaudusi po ranka rankinuką, o kita laikanti aplanką su bilietais (aplankas buvo toks išsipūtęs, jog atrodė, kad senutė apkeliavo visą pasaulį, sustodama apsidairyti kiekviename oro uoste).

— Manding, ši dama daugiau niekad nesės į „Deltos” lėktuvą, — burbtelėjo Siuzė.

— Man nusispjaut, tegu skrenda su Supermenu, — atkirto Makdonaldas. — Daugiau nėra?

Džeinė perėjo eiles, patikrino verslo klasę, po to kyštelėjo galvą į pagrindinę kabiną. Tuščia.

Grįžusi ji pranešė, kad lėktuvas tuščias.

Makdonaldas pasisuko į trapą ir pastebėjo du pro žmones kelią besiskinančius ir nustumtųjų atsiprašyti nesivarginančius uniformuotus muitinės pareigūnus. Paskutinė jiems užkliuvo toji pagyvenusi dama. Ji paleido iš rankų aplanką, ir popieriai pasklido po visą rankovę.

— Gerai, — tarė kapitonas, — stokite čia.

— Sere, mes esame Federalinės muitinės pareigūnai...

— Puiku, aš jus kviečiau ir džiaugiuosi, kad pasirodėte taip greitai. O dabar sustokite čia, nes tai mano lėktuvas ir tualete yra viena mano žąsis. Kai jis išlips iš lėktuvo — atiteks jums, tada galėsite su juo daryti, ką tik norite. — Jis linktelėjo Dirui. — Duosiu tam kalės vaikui paskutinę progą, o tada išlaušime duris.

— Man kas, — tarstelėjo Diras. Makdonaldas pabeldė į tualeto duris ir sušuko:

— Išeikite, bičiuli! Daugiau neprašysiu!

Atsakymo jis nesulaukė.

— Gerai, — tarė kapitonas. — Pradedam.

17

Edis išgirdo senutės vapėjimą: „Ką gi, atleiskite, kad aš dar gyvenu. Atrodo, būsiu nukritusi nuo katafalko!”