Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Bet ta moteris jį mato.

Ar ji gali sukliudyti jam praeiti Muitinę? Ko gero, taip. Kas tuomet. Įkalinimas. Jeigu kalinys paklius į kalėjimą, nebus kaip gauti vaistų, kurių verkiant reikėjo jo mirštančiam kūnui.

Jis privalo praeiti Muitinę, nusprendė Rolandas. Jis privalo. Ir nueiti su broliu pas tą Balazarą. Planas buvo ne toks, broliui tai nepatiks, bet taip turės būti.

Nes žmogus, kuris prekiauja vaistais, žinos žmogų, gydantį ligonius arba pats išmanys mediciną. Nurodys žmogų, kuris patikrins, kas blogai, o tada... galbūt...

Jis turi praeiti Muitinę, pagalvojo šaulys.

Atsakymas buvo toks paprastas ir aiškus, kad vos jo nepražiopsojo. Praeiti Muitinę taip sunku dėl tų vaistų, kuriuos vaikinas ketina nelegaliai įvežti. Ten, matyt, laukia koks nors žynys, su kuriuo pasitariama, jeigu žmogus atrodo įtartinas. Priešingu atveju, suprato Rolandas, muitinės ceremonija būtų visai paprasta, kaip peržengti draugišką sieną jo paties pasaulyje. Parodai ženklą, kad pripažįsti tos karalystės valdovą, — paprasčiausią gestą, — ir tau leidžiama praeiti.

Jam pavyko perkelti daiktus iš kalinio pasaulio. Tai įrodė sukeptinis. Jis pasiims tuos vaistų pakelius kaip paėmė sukeptinį. Kalinys pereis Muitinę. O vėliau Rolandas sugrąžins juos atgal.

Ar tau pavyks?

Taip, šitas klausimas šaulį jaudino labiau nei neaprėpiamas vanduo po jais... Jie skrido virš didžiulio vandenyno ir dabar ėmė artėti prie kranto. Vanduo tolydžio artėjo. Oro vežimas leidosi (Edis tik probrėkšmais dirstelėjo pro iliuminatorių, o šaulys stebėjo įdėmiai lyg vaikas pirmąjį sniegą). Jis gali išnešti daiktus iš šito pasaulio. O sugrąžinti juos atgal? Tai dar reikia išsiaiškinti.

Šaulys kyštelėjo ranką į kalinio kišenę ir suspaudė kalinio pirštuose monetą.

Tada Rolandas apsisukęs grįžo pro duris.

4

Paukščiai purptelėjo jam atsisėdus. Jie nebedrįso taip arti priskristi. Viską skaudėjo, gėlė, krėtė šaltis... tačiau net ir tas mažas sukeptinis stebėtinai jį pastiprino.

Jis žvilgtelėjo į pinigėlį, atsineštą iš ano pasaulio. Panašus į sidabrinį, tik rausvas atspalvis pakraščiuose leido spėti, kad moneta nukalta iš prastesnio metalo. Vienoje pusėje buvo vyro profilis, liudijąs kilnumą, drąsą, užsispyrimą. Tačiau šiek tiek garbanoti prie smilkinių ir ilgi užpakalyje plaukai bylojo apie pasipūtimą. Jis apvertė monetą ir sukrankė iš netikėtumo.

Kitoje pusėje puikavosi erelis, simbolis, puošęs jo paties vėliavą dar tais laikais, kai gyvavo karalystės ir jas simbolizavo vėliavos.

Nėra laiko. Grįžk. Greičiau.

Bet jis stabtelėjo dar sekundę pamąstyti. Savo galva mąstyti buvo sunkiau — kalinio galva buvo ne tai, kad švaresnė, tačiau bent jau laikinai patogesnė priemonė.

Perkelti monetą į abi puses — tik dalis bandymo, ar ne?

Jis išsikrapštė vieną šovinį iš šovininės ir sugniaužė virš monetos.

O tada žengė pro duris.

5

Kalinio moneta liko sugniaužta rankoje. Net nebuvo būtina pasislinkti į priekį, kad tuo įsitikintų. Rolandas ir taip jautė.

Tačiau vis tiek paėjo į priekį, nes turėjo pamatyti.

Todėl jis pasisuko, lyg ketintų pasitaisyti mažą popierinį daiktelį ant savo krėslo nugaros (dievaži, čia visur pilna popieriaus!), ir pažvelgė pro duris. Ten pamatė sukniubusį savo kūną, tik dabar matėsi iš skruosto nutekėjusi kraujo srovelytė: matyt, persidrėskė į akmenį krisdamas.

Patronas, kurį nešėsi suspaudęs su moneta, liko smėlyje prie slenksčio.

Bet atsakymą jis vis dėlto gavo. Kalinys galės praeiti Muitinę. Sargybiniai galės nučiupinėti jį nuo galvos iki kojų, nuo užpakalio iki nosies ir atvirkščiai.

Ir nieko neras.

Šaulys atsitraukė nusiraminęs, nė neįtardamas, kad visų problemų dar neišsprendė.

6

727-asis grakščiai leidosi virš Long Ailendo druskožemių, palikdamas sudegusių degalų uodegą. Suūžė nusileidimo varikliai.

7

3A, vyras dviejų spalvų akimis, išsitiesė, ir Džeinei pasirodė, jog jo rankose bukasnukis „Uzi”, tačiau ten buvo tiktai jo muitinės deklaracija ir mažas užtraukiamas maišelis, kokiuose vyrai nešiojasi savo pasus.

Lėktuvas nutūpė kaip į vatą.

Giliai atsidususi moteris tvirčiau užsuko termoso gaubtelį.

— Aš paskutinė kvailė, — tyliai burbtelėjo ji Siuzei, pavėluotai segdamasis diržą. Džeinė spėjo papasakoti jai savo įtarimus. — Gali drąsiai mane taip vadinti.

— Ne, — paprieštaravo ta, — tu pasielgei teisingai.

— Sureagavau pernelyg liguistai. Skolinga pietus.

— Velniop. Nežiūrėk į jį. Žiūrėk į mane. Nusišypsok, Džeine.

Džeinė šyptelėjo. Linktelėjo. Ir pasvarstė, kas bus toliau.

— Tu sekei jo rankas, — tarė Siuzė ir nusijuokė. Džeinė sukikeno taip pat. — O aš stebėjau jo marškinius, kai lenkėsi pasiimti savo krepšio. Juose pakankamai vietos susikišti pusę „Vulvarto” vitrinos. Tik nemanau, kad tai, ką jis vežasi, galima įsigyti supermarkete.

Džeinė užvertusi galvą vėl nusikvatojo kaip kokia lėlytė. „Ką darysime?” Siuzė buvo penkeriais metais vyresnė, ir Džeinė, kuri dar prieš minutę manė laikanti viską savo rankose, dabar tik džiaugėsi, kad ji šalia.

— Nieko nedarysime. Važiuodamos perduosime kapitonui. Kapitonas pasikalbės su muitine. Tavo draugelis stos į eilę su visais kitais, tik po to bus palydėtas į mažą kambarėlį. Ir tas kambarėlis bus pirmas iš eilės jam skirtų.

— Jėzau. — Džeinė šypsojosi, bet kūną varstė šiurpuliai.

Kai atbulinės eigos varikliai ėmė tilti, ji paspaudė sagtį, po to ištiesė termosą Siuzei, atsistojo ir pabarbeno į kabinos duris.

Ne teroristas, o narkotikų gabentojas. Ačiū Dievui už mažus džiaugsmus. Tačiau ji nesidžiaugė. Vyrukas išties buvo mielas.

Nedaug, truputį.

8

Jis dar nemato, supykęs ir susinervinęs pagalvojo šaulys. O dangau!

Edis pasilenkė popierių, reikalingų ritualui, o kai pakėlė akis į uniformuotą moterį, toji spigino į jį išplėstomis akimis, pabalusiais it tas popierius ant kėdės atkaltės skruostais. Sidabrinis cilindras su raudonu dangteliu, kurį jis iš pradžių palaikė indu, matyt, buvo ginklas, nes ji laikė jį pakėlusi tarp krūtų. Rolandas pamanė, jog po akimirkos moteris arba paleis jį, arba numetusi gaubtelį iššaus iš jo.

Bet po kelių sekundžių moteris atsipalaidavo, prisisegė diržą, nors ir šaulys, ir kalinys girdėjo lėktuvą paliečiant žemę. Ji pasisuko į kitą moterį ir kažką pasakė. Toji nusijuokė, linktelėjo, bet jeigu tas juokas buvo nuoširdus, pagalvojo šaulys, aš esu rupūžė.

Šaulys negalėjo atsistebėti, kodėl žmogus, kurio sąmonė laikinai tapo jo paties Ka, toks kvailas. Žinoma, iš dalies kaltas tas šlamštas, kurį kiša į savo kūną... ta šio pasaulio nelabojo žolė. Iš dalies, bet ne vien ji kalta. Edis ne toks skystas ir nepastabus, kaip kiti, bet laikui bėgant tokiu taps.

Jie tokie, kokie yra, nes gyvena šviesoje, staiga suprato šaulys. Civilizacijos, kurią yra išmokyti garbinti labiau už viską, šviesoje. Jie gyvena pasaulyje, kuris nepasislinko.

Jeigu šiame pasaulyje visi žmonės tampa tokiais, Rolandas nebuvo tikras, kad pasirinktų ne tamsą. „Taip buvo, kol pasaulis nepajudėjo”, — sakydavo žmonės iš šaulio pasaulio, ir tie žodžiai buvo tariami su liūdesiu... bet be jokio apmąstymo.

Ji pamanė, kad aš/jis nori išsitraukti ginklą, kai lenkėsi paimti popierių. Pamačiusi popierius ji nusiramino ir padarė tai, ką daro visi prieš nusileidžiant šitam vežimui. Dabar ji su drauge kalbasi, juokiasi, bet jų veidai — ypač tos, kuri laiko metalinį cilindrą, — nenatūralūs. Jos šnekasi, bet tik apsimeta, kad juokinga... ar taip yra todėl, kad jos kalbasi apie mane/jį.