Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Šis žmogus šauliui skaudžiai priminė Ketbertą.

Kažkas ateina. Kalinys miegojo ir negirdėjo, tad šaulys vėl ėmėsi iniciatyvos.

9

Nieko sau, pagalvojo Džeinė. Jis guodžiasi, kad yra išbadėjęs, o kai aš surandu ką pavalgyti, nes jis man mielas — užmiega.

Bet keleivis — trečią dešimtį pradėjęs aukštas, švariais, kiek pablukusiais džinsais ir marškiniais vilkįs vaikinas — prasimerkė ir nusišypsojo.

— Dėkoju, — ištarė jis, ar kažką panašaus. Nuskambėjo kažkaip senoviškai... arba lyg kita kalba. Kalba per miegus, nutarė palydovė.

— Prašau. — Ji padovanojo gražiausią, kokią turėjo, šypseną, įsitikinusi, kad keleivis vėl užmigs ir sumuštinis liks nesuvalgytas iki pietų.

Ką gi, to ir reikėjo tikėtis, ar ne?

Ji grįžo į kambarėlį sutraukti dūmą.

Uždegė degtuką, pakėlė prie cigaretės, ir ranka nejučia sustojo, nes to jos nemokė tikėtis.

Man jis pasirodė mielas. Vis dėl tų akių. Rudų akių.

Bet kai vyras 3A krėsle atsimerkė, jos nebuvo rudos. Jos tapo mėlynos. Ir ne seksualiai žydros kaip Polo Njumano, ne, — šaltos it ledas. Jos...

— Ai!

Liepsna lyžtelėjo pirštus. Moteris greitai ją pakratė.

— Džeine? — paklausė Pola. — Kas atsitiko?

— Nieko. Užsisvajojau.

Ji užžiebė antrą degtuką ir prisidegė cigaretę. Nespėjo užtraukti dūmo, kai toptelėjo visai logiškas paaiškinimas. Jis su kontaktinėmis linzėmis. Kaip nesusiprotėjau? Tokiomis, kurios keičia akių spalvą. Nuėjo į tualetą. Tupėjo ten taip ilgai, kad ji ėmė abejoti, ar tik neužsupo; atrodė išblyškęs, lyg pykintų. O jis tik išsiėmė savo linzes, kad galėtų patogiau numigti. Visai logiška.

Tu kažką pajutai, prabilo balsas iš netolimos praeities. Kažkokį spragtelėjimą. Pastebėjai kažką ne taip.

Spalvotos kontaktinės linzės.

Džeinė Darning asmeniškai pažinojo per porą dešimčių žmonių, nešiojančių linzes. Dauguma jų dirbo avialinijose. Niekas nieko nekalbėjo, bet ji spėjo, jog keleiviai jaučia nepasitikėjimą lėktuvų personalui su akiniais — tai juos nervina.

Keli iš pažįstamų nešiojo spalvotas linzes. Jau ir paprastos linzės yra brangios, o spalvotos iš viso kainuoja pasakiškus pinigus. Ir tiek pinigų ryžosi išleisti tik moterys, tuščiagarbės moterys.

Na ir kas? Vaikinai taip pat gali būti tuščiagarbiai. Kodėl gi ne? Jis neblogos išvaizdos.

Ne. Ne itin. Mielas, taip, ne daugiau, ir išblyškęs, per daug nesirūpina savimi. Tai kam tos kontaktinės linzės?

Lėktuvų keleiviai neretai bijo skristi.

Pasaulyje, kur lėktuvų užgrobimai ir narkotikų gabenimas tapo kasdienine realybe, oro linijų personalas dažnai bijo keleivių.

Balsas, užvedęs šias abejones, priklausė lakūnų mokyklos instruktoriui, senam oro vilkui, kuris atrodė taip, lyg būtų skraidęs dar su faneriniais biplanais. Ir jis kalbėjo: Neignoruokite savo įtarimų. Net jeigu pamiršite viską, ką sužinojote apie elgesį su galimais ar tikrais teroristais, atsiminkite štai ką: neignoruokite savo įtarimų. Retkarčiais pasitaiko įgula, kuri per apklausą sako, jog nieko neįtarė, kol vaikinas išsitraukė granatą ir liepė skraidinti į Kubą, kitaip visi tuoj išlakstys reaktyvinio variklio greičiu. Bet daugumoje atvejų būna du ar trys žmonės — dažniausiai skrydžio palydovės, kuriomis jūs, moterys, tapsite po mėnesio, — teigiantys, jog kažką pajuto. Kažkokį krebždėjimą. Nuojautą, jog vaikinas iš 91C ar jauna moteris 5A kėdėje atrodo ne visai įprastai. Jie įtarė, bet nieko nedarė. Ar buvo dėl to atleisti iš darbo? Viešpatie, ne! Juk negalima žmogaus apvilkti tramdomaisiais vien todėl, kad jis kažkaip keistai krapšto savo spuogus. Didžiausia problema, kad žmonės pajuto kažką... ir pamiršo.

Senas lėktuvų asas pakėlė striuką pirštą. Džeinė Darning ir jos grupės draugės ištempė ausis. Jeigu pajusite tą krepštelėjimą, nieko nedarykite... tačiau nepamirškite. Nes visuomet yra maža tikimybė, jog galėsite kažką sustabdyti, kol tai dar neprasidėjo... pavyzdžiui, išvengsite dvylikos dienų vėlavimo kokiame nors dievo pamirštame arabų uoste.

Tik kontaktinės linzės, bet... Tas dėkui.

Murmėjo per miegus? O gal susimaišęs leptelėjo kita kalba?

Ji stebės tą keleivį, nusprendė Džeinė. Ir nepamirš savo įtarimo.

10

Gerai, pagalvojo šaulys. Dabar viską ir sužinosime, ar ne?

Jam pavyko pereiti iš savo pasaulio į šitą kūną pro duris paplūdimyje. Dabar reikėjo išsiaiškinti, ar jis gali parnešti daiktus atgal. Ne, ne save patį; jis buvo tikras, jog bet kada galėtų grįžti į savo apnuodytą, silpstantį kūną. Bet kaip su kitais daiktais? Fiziniais daiktais? Štai, priešais jį guli maistas: tai, ką uniformuota moteris pavadino kažkokio tuno sumuštiniu. Šaulys neįsivaizdavo, kas tas tunas, bet sukeptinį pažino, vos tik pamatęs. Nors šis kažkodėl nebuvo iškeptas.

Jo kūnui reikėjo maisto, jo kūnui reikėjo gerti, bet užvis labiau jam reikėjo vaistų. Be jų jis mirs nuo tos jūros pabaisos nuodų. Šitame pasaulyje gali atsirasti tokių vaistų. Pasaulyje, kur vežimai gali lėkti oru aukščiau už bet kokį erelį, įmanoma bet kas. Tačiau nepadės nė stipriausi vaistai, jeigu jam nepavyks pergabenti jų pro duris.

Gali gyventi šitame kūne, šnipštelėjo galvoje vyras juodais drabužiais. Palik tą kvėpuojančios mėsos gabalą vėžiagyviams. Dar tik prietema.

Tačiau jis to nedarys. Pirma, tai būtų labiausiai žmogžudystę primenanti vagystė, nes jis neilgai liks tik paprastu keleiviu, žvelgiančiu pro to žmogaus akis it keliauninkas pro karietos langą.

Antra priežastis, jis yra Rolandas. Jeigu reikės mirti, jis mirs kaip Rolandas. Mirs šliauždamas į Bokštą, jeigu to reikės.

Po to vėl prabilo sudiržęs praktiškumas, kuris sugyveno su jo romantiška prigimtimi it tigras su stirna. Kokių galų svarstyti apie mirtį, jeigu dar viskas neišmėginta?

Jis pakėlė sukeptinį. Perpjautas į dvi dalis. Paėmė po vieną abiem rankomis. Atmerkė kalinio akis ir apsidairė. Niekas jo nestebi (nors palydovių kambarėlyje apie jį labai rimtai mąstė Džeinė Darning).

Rolandas pasisuko į duris ir perėjo, laikydamas sukeptinių puseles.

11

Pirmiausia jį pasitiko atūžianti banga, vėliau, kai jis pamėgino atsisėsti, suklego nuo gretimų akmenų kylantys paukščiai (bailūs vagišiai jau sėlina, pagalvojo jis, netrukus gnaibys minkštus kąsnelius nežiūrėdami, ar aš dar kvėpuoju — maitėdos puošniomis plunksnomis); po to Rolandas pamatė, kaip viena sumuštinio puselė šlepteli į smėlį, nes laikė ją, lyg turėtų sveiką ranką.

Jis nerangiai pakėlė ją nykščiu ir bevardžiu, nubraukė smėlį, kiek pajėgė, ir godžiai atsikando. Po sekundės jau rijo, nepaisydamas tarp dantų grikšinčių smilčių. Dar po kelių akimirkų jis ėmėsi antrosios pusės. Sumuštinis pranyko trimis kąsniais.

Šaulys nežinojo, kaip atrodo tunas, bet žuvis buvo gardi. Ir to užteko.

12

Lėktuve niekas nematė, kaip dingo sumuštiniai. Niekas nepastebėjo, kaip Edžio Dyno pirštai susminga į baltą duoną.

Niekas nežiūrėjo, kai sumuštinis tapo perregimas ir dingo, palikęs kelis trupinius.

Po dvidešimties sekundžių Džeinė Darning sumaigė cigaretę ir kyštelėjo galvą iš kabinos. Išsitraukė knygelę iš prijuostės, nors norėjo tik dar kartą žvilgtelėti į 3A.

Jis atrodė giliai įmigęs... o sumuštinio neliko nė kvapo.