Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Bet lenkdamasis Edis pastebėjo, kaip tos žydros akys pranyksta... o prieš tai jis pajuto keistą susidvejinimo jausmą... ar, greičiau, jausmą, kad yra užvaldytas kaip mergaitė „Egzorciste”.

Savo sąmonėje jis aiškiai išgirdo svetimą mintį, kilusią ne jam pačiam, o sklindančią tarsi per radiją: Aš perėjau. Aš esu dangaus vežime.

Buvo dar kažkas, tik Edis neišgirdo. Jis kaip įmanydamas tyliau vėmė į kriauklę.

Kai baigė, nespėjo nusišluostyti lūpų, ir atsitiko ligi šiol nepatirtas dalykas. Vienas kraupus mirksnis buvo tuščias — nebuvo nieko. Lyg laikraščio pastraipoje baltai uždažyta eilutė.

Kas tai! — bejėgiškai pagalvojo Edis. Kas čia per velniava!

Tada suėmė naujas pykinimo priepuolis; o ir gerai; kad ir kokias neigiamas puses turėtų vėmimas, vienas aspektas yra teigiamas: kol vemi, negali galvoti apie nieką kitą.

3

Aš perėjau. Aš esu dangaus vežime, pagalvojo šaulys. O po sekundės: Jis mato mane veidrodyje!

Rolandas atsitraukė; ne išėjo, o tik atšlijo, nulindo kaip vaikas į patį ilgo kambario galą. Jis buvo dangaus vežime; jis buvo kitame žmoguje. Kalinyje. Iš pradžių, kai jis stovėjo priekyje (kitaip nusakyti tos būsenos nepajėgė), šaulys buvo daugiau nei viduje; jis beveik buvo tas vyras. Jautė jo ligą, suprato, kad tas tuoj ims žiaukčioti. Rolandas suprato, jog prireikus gali kontroliuoti to vyro kūną. Tada pats kentės jo skausmus, ant jo jodinės tas demonas-beždžionė, tačiau tai įmanoma.

Bet galima likti ir čia, nepastebėtam.

Kai vėmulio priepuolis praėjo, šaulys šoko priekin — šį kartą tiek, kiek galėjo. Jis menkai išmanė savo situaciją, o veikti tokiomis sąlygomis yra labai pavojinga, tačiau jam reikėjo kai ką išsiaiškinti, ir tai nusvėrė galimas pasekmes.

Ar durys, pro kurias jis atėjo į šitą pasaulį, tebėra?

Jeigu taip, ar fizinis jo kūnas tenai, sukniubęs, be sąmonės, mirštantis, ar dar veikia jo plaučiai, širdis, nervai? Jeigu kūnas dar gyvas, funkcionuos tik iki nakties. Tada pasirodys vėžiagyviai ir paklausinėję suris kaip naktipiečius.

Jis staigiai grįžtelėjo savo galva.

Durys tebestovėjo tenai, už jo nugaros, stovėjo atvertos į jo pasaulį, su staktomis, dingstančiomis metalinės tupyklos pliene. Ir išties, jis, Rolandas, paskutinysis šaulys, tysojo ant šono, surietęs aptvarstytąją ranką prie pilvo.

Aš kvėpuoju, pagalvojo Rolandas. Turiu grįžti ir persikelti čia. Bet prieš tai reikia kai ką nuveikti...

Jis paliko kalinio sąmonę ir atsitraukė, atidžiai stebėdamas, ar tas jaučia kokią nors permainą.

4

Kai nustojo pykinti, Edis liko pasilenkęs virš kriauklės smarkiai užmerktomis akimis.

Atsijungiau minutei. Nežinau, kas man buvo. Ar aš buvau atsigręžęs?

Sugrabaliojęs svirtelę paleido šaltą vandenį. Neatsimerkęs apsišlakstė skruostus ir kaktą. Bet trauktis nebuvo kur — ir Edis pažvelgė į veidrodį.

Į jį žvelgė jo paties akys.

Galvoje neskambėjo jokie svetimi balsai.

Dingo jausmas, kad yra stebimas.

Buvai atsijungęs, Edi, paaiškino išmintingasis narkoša Henris. Taip neretai pasitaiko vėstančiam kalakutui.

Edis dirstelėjo į laikrodį. Iki Niujorko pusantros valandos. Lėktuvas turi leistis 4:05 vietos laiku, pačiu karščiausiu metu. Laikas ruoštis spektakliui.

Jis grįžo į savo vietą, gėrimo stiklinaitę rado ant lentynėlės. Nurijus antrą gurkšnį pasirodė palydovė ir pasiteiravo, ar dar kuo nors galėtų pasitarnauti. Jis prasižiojo tarti „ne”... ir tada pasikartojo tas užmaršties momentas.

5

—Norėčiau ko nors užkąsti, — ištarė šaulys Edžio Dyno burna.

— Karštus duosime po...

— Aš tikrai mirštu iš bado, — nemeluodamas pasakė šaulys. — Bet ką, nors ir sukeptinį.

— Sukeptinį? — nustebo moteris su uniforma. Šaulys pasikuitė kalinio galvoje. Sumuštinis... žodis buvo toli it murmesys galinėse eilėse.

— Sumuštinį, — pasitaisė Rolandas. Moteris abejojo:

— Na... aš turiu žuvies, tuno...

— Tiks, — suskubo atsakyti šaulys, nors niekad nebuvo girdėjęs apie tokią žuvį. Bet išmaldos nepasirinksi.

— Jūs atrodote išblyškęs, — pastebėjo palydovė. — Ar tik nepykina nuo skrydžio?

— Tai alkis kaltas.

Moteris profesionaliai išsišiepė:

— Pasistengsiu ką nors sumedžioti.

Sumedžioti! — nustebo šaulys. Jo pasaulyje medžioti žargonu reiškė paimti moterį jėga. Tiek to. Maisto bus. Jis neįsivaizdavo, ar galės pranešti jį pro tas duris išbadėjusiam savo kūnui, bet ne viskas iš karto. Ne viskas.

Sumedžioti, dar kartą pakartojo jis mintyse, ir Edis Dynas papurtė galvą lyg negalėtų tuo patikėti.

Šaulys vėl atsitraukė.

6

Nervai , patikino jį didysis žynys ir garsus narkoša. Nervai, kas daugiau. Visas atvėsinto kalakuto pojūčių rinkinys.

Bet jeigu kalti nervai, kodėl jį apėmė tas keistas mieguistumas. Keistas, nes turėtų nenustygti vietoje, būti sudirgęs; jeigu ne dėl Henrio „atvėsinto kalakuto” būklės, tai dėl fakto, jog rengiasi pranešti pro JAV muitinę du svarus kokaino, o už tai atseikėja mažiausiai dešimtį metelių federalinio kalėjimo. Ir dar tie keisti sąmonės trūkinėjimai...

Vis dėlto jis norėjo miego.

Gurkštelėjo dar viskio ir užsimerkė.

Kodėl tu atsijungei?

Neatsijungiau, nes palydovės būtų sulėkusios gaivinti su visa savo amunicija.

Vadinasi, atmintis trūkinėja. Ir taip, ir anaip ne kas. Anksčiau to nepasitaikydavo. Užsikaifuodavai, taip, tik atmintis netrūkinėjo.

Ir kažkoks keistas jausmas dešinėje plaštakoje. Maudžia kažkaip, lyg užvožus plaktuku.

Edis pajudino ranką nepramerkdamas akių. Neskauda. Nemaudžia. Ir žydrų teroristo akių nėra. O atminties plyšiai tėra atvėsinto kalakuto būsenos ir to, ką didysis žynys ir taip toliau pavadintų kontrabandininko karštine, kombinacija.

Bet aš vis tiek užmigsiu, pagalvojo jis. Ką tu į tai?

Priešais akis it balionas išplaukė Henrio veidas. Nesijaudink, prabilo jis. Viskas bus gerai, broliuk. Nuskrisi į Nasau, apsigyvensi „Aąuinas” viešbutyje, penktadienio vakare pasirodys žmogus. Geras žmogus. Jis patikrins tave, paliks tau pakankamai miltelių, kad pratrauktum savaitgalį. Sekmadienio vakare jis atneš tau koką, o tu atiduosi raktą nuo seifo. Pirmadienį ryte atliksi maršrutą, kaip mokė Balazaras. Jis sumokės; jis žino, kaip tai daroma. Pirmadienio vidurdienį tu išskrendi ir su nekaltu savo snukučiu praslysti pro muitinę. Dar saulei nenusileidus mes kirsime steikus „Sparkse”. Malonus pasivaikščiojimas, ne daugiau.

Tačiau tas pasivaikščiojimas nebuvo jau toks malonus.

Bėda buvo ta, kad jie su Henriu yra kaip Čarlis Braunas ir Liusi [*Populiarūs PEANUTS komiksų veikėjai. Autorius — Čarlzas Šulcas]. Vienintelis skirtumas, kad Henris retsykiais palaikydavo kamuolį, kad Edis galėtų jį spirti. Ne visuomet, bet retsykiais palaikydavo. Kartą apsvaigęs nuo heroino dozės Edis norėjo parašyti Čarlzui Šulcui laišką. Brangus misteri Šulcai, parašytų jis, Jūs perdedate, leisdami Liusei VISUOMET pakelti kamuolį paskutinę sekundę. Ji kartą kitą turėtų jį nuleisti. Suprantate, tai būtų netikėta pačiam Čarliui Braunui. Ji leistų jam spirti tris, keturis kartus, po to mėnesį ne ir vėl, po to dar kartą su savaitės pertrauka, suprantate? Tas tai TIKRAI užknistų vyruką, tiesa?