Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

KALINYS

Demonas jį apsėdo. To demono vardas yra HEROINAS.

Šaulys išgirdo žemą kaukimą. Iš pradžių palaikė tai vėju arba karščiuojančios galvos išdaiga, bet netrukus įsitikino, jog tai motoro ūžimas... ir jis sklinda už tų durų.

Tada atidaryk jas. Jos neužrakintos. Pats žinai.

Tačiau užuot žengęs pro duris, nerangiai nušlubčiojo aplinkui jas į kitą pusę.

Kitos pusės nebuvo.

Tik pilkas smėlis, besidriekiantis į abi puses. Tik bangos, kriauklės, potvynio linija, paties palikti pėdsakai — kulnų žymės ir alkūnių paliktos duobutės. Jis pažvelgė dar kartą ir išpūtė akis. Durų nesimato, bet šešėlis nuo jų krenta.

Rolandas ketino kelti dešinę ranką — o, kaip sunku jai buvo susitaikyti su nauja role likusiame gyvenime, — nuleido ją ir pakėlė dešinę. Pagrabaliojo pirštais, tikėdamasis surasti kažką tvirta.

Jeigu rasiu, pabelsiu į nieką, pagalvojo šaulys. Koks įdomus užsiėmimas prieš mirtį!

Tačiau ranka grybštelėjo orą gerokai toliau, nei turėjo stovėti durys, kad ir nematomos.

Nėra kur pabelsti.

Ir motorų ūžesys, — jeigu toks išties sklido, — nutilo. Liko tik vėjo šniokštimas, mūša ir spengimas ausyse.

Šaulys iš lėto grįžo atgal, jau pamanęs, jog viskas pasivaideno...

Jis sustojo.

Vieną akimirką jis žvelgė į vakarus, į atsiritančią plieninę bangą, o kitą sekundę vilnį užstojo storos durys. Pamatė spyną, kuri taip pat atrodė iš aukso, su velke, kyšančia it metalinis liežuvis. Rolandas pakreipė galvą per colį į šiaurę, ir durys vėl pranyko. Grįžo į pradinę padėtį — ir pamatė jas vėl. Durys ne atsirado, o tikrai stovėjo tenai.

Jis lėtai apėjo duris iš priekio. Galėjo pamėginti ir iš kitos pusės, bet tenai tikrai būtų nugriuvęs.

Įdomu, ar galėčiau pro jas įžengti iš tuščiosios pusės?

Taip, buvo ko stebėtis, bet tiesa paprasta: ant nesibaigiančio jūros kranto stovi vienerios durys ir išeitys tik dvi: jas arba atidaryti, arba palikti uždarytas.

Šaulys šyptelėjo mintyse pagalvojęs, kad galbūt nemirs taip greitai, kaip manė. Jeigu taip, kodėl ima tokia baimė?

Jis paėmė už rankenos kaire ranka. Durys prasivėrė.

Šaulys tikėjosi pamatyti už jų ką tik nori, tik ne tai.

Jis nustėro, pirmą kartą išgąstingai riktelėjo ir užtrenkė duris. Jos neturėjo į ką su triukšmu užsitrenkti, tačiau vis vien garsiai pokštelėjo, pabaidydamos ant akmenų sutūpusius jūros paukščius.

5

Tai, ką jis išvydo, buvo žemė iš neįsivaizduojamo atstumo — tūkstančių mylių. Jis išvydo debesų šešėlius, krentančius ant jos paviršiaus, plaukiančius tarsi sapnai. Rolandas išvydo tai, ką galėtų matyti vanagas, pakilęs tris kartus aukščiau nei įprastai.

Žingsnis pro tas duris reiškia kritimą žemyn, ilgas riksmo minutes ir smigimą į žemę.

Ne, matei kai ką daugiau.

Jis apsvarstė viską, sudribęs ant smėlio ir pasidėjęs sužeistąją ranką ant kelių. Uždegimas pakilo jau virš alkūnės. Uždegimas netruks pasiekti ir jo širdį.

Galvoje nuskambėjo Korto balsas:

Klausykitės, kirminai. Klausykitės, nes vieną dieną tai gali išgelbėti jums gyvybę. Niekad nematote visko, kas yra. Viena iš priežasčių, kodėl jus atsiuntė pas mane, tai parodyti jums, jog matote ne viską, į ką žiūrite. O nematote todėl, kad esate išsigandę, kaunatės, bėgate arba krušatės. Nė vienas žmogus nemato visko, į ką žiūri, bet prieš tapdami šauliais — kalbu apie tuos, kurie nepasitrauks į vakarus, — jūs sugebėsite vieną kartą dirstelėję pamatyti daugiau, nei kai kurie žmonės per visą gyvenimą. O tai, ko nespėjote pamatyti iš pirmo žvilgsnio, pamatysite vėliau, mintyse. Jeigu, žinoma, gyvensite pakankamai ilgai, kad galėtumėte viską prisiminti. Nes skirtumas tarp matymo ir nematymo kai kam gali kainuoti gyvybę.

Jis regėjo žemę iš begalinio aukščio (ir nuo to reginio galva sukosi labiau nei vyro juodu apdaru parodytoje vizijoje, nes tai, ką jis matė čia, yra tikra), ir iškankintas jo protas užfiksavo, jog žemė, kurią jis mato, nėra nei dykuma, nei jūra, o neįtikėtinai vešli, žalia lyguma, išvagota upeliukų, dėl kurių ji panėšėjo į pelkę, tik...

Kai kas praslydo pro tavo akis, rūsčiai prikišo Kortas. Matei daugiau!

Taip.

Jis matė kažką balta. Baltus rėmus.

Bravo, Rolandai! — suriko Kortas jo galvoje, ir šaulys tartum pajuto kietos jo rankos spustelėjimą. Jis susiraukė.

Vadinasi, jis žiūrėjo pro langą.

Šaulys iš paskutiniųjų atsistojo, pasilenkė, jausdamas deginimą delne. Tada vėl atidarė duris.

6

Vaizdas, kurio jis laukė — žemė iš begalinio aukščio, — buvo dingęs. Dabar jis žiūrėjo į žodžius, kurių nesuprato. Nors kažkas buvo pažįstama, tarsi Didžiosios Raidės būtų kažkaip iškraipytos...

Vis žodžių matėsi kažkokios transporto priemonės be arklio, mašinos su motoru, kokios egzistavo pasaulyje prieš jam pasislenkant, piešinys. Staiga Rolandas prisiminė tai, ką jam pasakojo tarpstotėje užhipnotizuotas Džeikas.

Tas vežimas su besijuokiančia kailiniuota moterimi šalia galėjo būti toks, koks pervažiavo Džeiką jo keistame pasaulyje.

Čia ir yra tas kitas pasaulis, staiga suprato šaulys. Staiga vaizdas...

Jis nepasikeitė, tik pajudėjo. Šaulys susverdėjo, pajuto supimą. Žodžiai ir piešinys pasitraukė, dabar jis matė patalpą su dviem kėdžių eilėmis. Dalis jų buvo tuščios, kitose sėdėjo vyrai keistais drabužiais. Lyg ir kostiumai, tik anksčiau nematyti. Ant jų kaklų kabojo kažkas panašaus į kaklaskarę, bet šaulys nebuvo tokių matęs. Ir, iš visko sprendžiant, nė vienas vyras nebuvo ginkluotas — nesimatė nei durklo, nei kardo, jau nešnekant apie šaunamąjį ginklą. Kas čia per patiklios avelės? Dalis skaitė smulkiomis raidelėmis primargintus popierius (tarp jų buvo įsimaišęs vienas kitas paveikslėlis), o kiti rašė nematytomis plunksnomis. Bet šaulį nustebino ne plunksnos. Popierius. Jis gyveno pasaulyje, kur popierius buvo aukso kainos. Dar niekad gyvenime jis nebuvo regėjęs tiek popieriaus. Net ir dabar vienas vyras išplėšė popieriaus lapą iš gelsvo bloknotėlio ir suglamžė, nors buvo primarginęs tik vienos pusės viršuje, jau nekalbant apie kitą pusę. Šaulio liga dar nebuvo tiek nusilpninusi, kad jis nepajustų siaubo ir pasipiktinimo dėl tokio išlaidavimo.

Už vyrų bolavo išlenkta balta siena su eile langų. Keli buvo užtraukti užuolaidomis, už kitų mėlynavo dangus.

Prie durų priėjo moteris, vilkinti nematyta uniforma. Skaisčiai raudona, kostiumas susidėjo iš kelnių ir palaidinės. Šaulys matė vietą, kur jos kojos susijungia. Jam niekad neteko matyti tos vietos pas apsirengusią moterį.

Moteris priėjo taip arti durų, jog Rolandas, pamanęs, kad ji žengs pro jas, atsitraukė per žingsnį ir vos nenugriuvo. Ji žvelgė į jį laisvai, kaip moteris, kuri nepriklauso niekam, tik pati sau. Bet ne laisvumas sudomino šaulį. Jį nustebino tai, jog moters veido išraiška nepasikeitė. Juk moteris — o ir vyras, — negali abejingai spoksoti į purviną, sverdėjantį, išsekusį vyrą su ant klubų sukryžiuotais pistoletais, krauju permirkusiu skuduru apsukta ranka ir džinsais, sudraskytais taip, tarsi būtų pakliuvę po diskiniu pjūklu?

— Gal norėtumėte... — paklausė moteris. Ji pasakė dar kažkokį žodį, tik šaulys gerai jo nesuprato. Greičiausiai reiškiantį maistą arba gėrimą. Ta raudona medžiaga ne medvilnė. Šilkas? Panašu į jį, tik...