Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Visai išvengti bangos Rolandas nespėjo, nors atsitraukė pakankamai — vilnis lyžtelėjo tik jo batus iki kelių ir atitolo. Gal pirmoji nesiekė taip toli, kaip man atrodo. Gal...

Danguje kabėjo pusmėnulis. Kad ir prisidengęs rūko šydu, jis leido įžiūrėti, jog odiniai dėklai patamsėję. Atrodo, pistoletai vandens tikrai neišvengė. Sunku pasakyti, ar labai sušlapo, kaip neįmanoma sužinoti, ar sudrėko šoviniai per krūtinę perjuostuose diržuose. Bet visų pirma reikia nešdintis nuo vandens. Reikia...

— Am-a-tram? — Daug arčiau. Susirūpinęs, kad vanduo nesugadintų patronų, jis visai pamiršo bangos išmestą padarą. Apsidairęs šaulys pamatė jį vos už keturių pėdų. Traukiantį savo kūną per kriauklelėmis nusėtą žvirgždą.

Baidyklė pakėlė mėsingą, nariuotą kūną kaip koks skorpionas, bet uodegoje geluonies Rolandas nepastebėjo.

Vėl atgarma banga, jau daug garsiau. Sutvėrimas kaipmat sustojo ir iškėlė žnyples.

Ši banga buvo kur kas didesnė. Rolandas vėl ėmė šliaužti atbulas krantu, o kai nuleido rankas, žnyplėtas padaras pajudėjo tokiu greičiu, kokio nebūtum įtaręs.

Svilinantis skausmas nuplikė dešinę jo plaštaką, bet apie jį nebuvo kada galvoti. Rolandas stūmėsi permirkusių batų kulnais, kapstėsi rankomis ir šiaip taip paspruko nuo bangos.

— Ar-ba-tam? — paklausė baidyklė verksmingu balsu, lyg sakytų: „ Tu man nepadėsi? Ar nematai, kaip man bloga?” Ir Rolandas pamatė, kaip dantytame snape pradingsta jo smilius ir didysis pirštas. Jis spėjo pakelti krauju trykštančią ranką pačiu laiku — išsaugojo kitus tris.

— Ar-a-tara? Are-a-biče?

Šaulys svirduliuodamas pakilo. Pabaisa praplėšė šlapius jo džinsus, batą iš minkštos, bet tvirtos it plienas odos ir išgnybo gabalą mėsos iš blauzdos.

Jis išsitraukė pistoletą dešine ranka ir tiktai ginklui brinktelėjus ant smėlio, suprato, jog nebeturi dviejų pirštų, įpratusių atlikti mirtiną judesį.

Monstras godžiai siektelėjo jo žnyple.

— Ne, bjaurybe! — suurzgė Rolandas ir spyrė. Buvo tas pat, kas spirti į akmenį... kuris kandžiojasi. Pabaisa nuplėšė dešinio Rolando bato priekį su didžiąja dalimi didžiojo piršto, numovė patį batą.

Šaulys pakėlė pistoletą, paleido iš rankos, nusikeikęs vėl pakėlė. Tai, kas kadaise buvo taip paprasta, jog net nereikėjo galvoti, staiga tapo sudėtingu uždaviniu.

Žnyplėtasis padaras prispaudė šaulio batą ir draskė jį skutais, vapėdamas savo klausimus. Kranto link artinosi dar viena banga, blausioje mėnulio šviesoje iškėlusi balzganą ir negyvą karūną. Vėžiagyvis vėl pasiruošė ją sutikti boksininko poza.

Rolandas išsitraukė pistoletą kaire ranka ir tris kartus nuspaudė. Klik, klik, klik.

Dabar bent jau viskas aišku apie šovinius dėtuvėje.

Jis įsikišo ginklą į dėklą. Dešinįjį pistoletą teko įkišti kaire ranka. Nuo kraujo tapo slidžios nudilusios ginklų rankenos, kraujas aptaškė dėklą ir senas kelnes. Jis kliaukė iš strampų, kur seniau buvo pirštai.

Sužalotoji dešinė pėda dar buvo nutirpusi ir neskaudėjo, bet plaštaka degė iš skausmo. Įgudusių ir ilgai treniruotų pirštų, kurie jau iro to padaro skrandžio sultyse, vaiduokliai klykė, jog jie dar čia.

Atrodo, manęs laukia rimtos bėdos, šaltai pastebėjo šaulys.

Banga atsitraukė. Vėžiagyvis nuleido savo žnyples, išplėšė dar vieną skylę šaulio bate ir nusprendė, jog jo savininkas kur kas gardesnis už šitą odą.

— Ar-a-tara? — paklausė jis ir metėsi prie šaulio. Tas traukėsi ramstydamasis kojomis, kurių beveik nejautė, ir suprato, kad jūros gyvūnas turi šiokį tokį protą: artinasi atsargiai, iš toli. Matyt, nežino, ko iš savo grobio gali tikėtis. Jeigu ne šalta banga, kuri jį pažadino, šitas vėžiagyvis būtų ramiausiai nuplėšęs odą nuo veido, kol jis miegojo. Dabar jis nutarė, kad Rolandas ne tik gardus, bet ir bejėgis — lengvas grobis.

Pabaisa beveik pavijo jį. Kone keturių pėdų ilgio ir pėdos aukščio baidyklė galėjo sverti apie septynias dešimtis svarų ir buvo plėšri kaip Deividas, sakalas, kurį jis turėjo vaikystėje. Tik Deividas dar buvo šiek tiek ištikimas savo šeimininkui.

Šaulys užsikabino kairiu kulnu už smėlyje styrančio akmens ir susverdėjo.

— Ari-a-dari? — susirūpinęs pasiteiravo vėžiagyvis ir įsmeigė į šaulį kabaliojančias akis, tiesdamas į priekį žnyples. Bet tą sekundę užriaumojo atsiritanti banga, ir jis vėl įsitaisė boksininko poza. Tik žnyplės šiek tiek judėjo, tad šauliui toptelėjo, jog taip padaras atskyrė šiek tiek silpnesnį garsą.

Rolandas peržengė per akmenį ir pasilenkė, kai banga šniokšdama griuvo ant pakrantės žvirgždo. Jo galva atsidūrė per kelis colius nuo padaro snukio. Žnyple jis nesunkiai būtų iškabinęs šauliui akis, bet laikė jas pakėlęs virš papūgiško snapo.

Šaulys siektelėjo akmens, už kurio užkliuvęs vos nenugriuvo. Jis buvo didelis, pusiau nugrimzdęs į smėlį, bet Rolandas išlupo jį ir pakėlė, nepaisydamas siaubingo skausmo, kurį kėlė į žaizdas pakliuvusios smėlio ir žvirgždo kruopelytės.

— Ari-a... — pradėjo pabaisa, nuleisdama žnyples, kai vanduo ėmė trauktis, ir šaulys metė akmenį, kiek leido jėgos.

Sutraškėjo nariuota vėžiagyvio nugara. Jis bejėgiškai raitėsi po akmeniu, kilnodamas uodegą. Klausiamas intonacijas pakeitė cypimas, sklidinas skausmo. Snapas kasė žvyrą.

Tačiau artėjant kitai bangai padaras vėl iškėlė savo žnyples, ir šaulys nieko nelaukęs žengė sunkiu batu ant jo galvos. Trakštelėjo plonas kiautas, iš po kulno ištryško tiršta juoda masė. Vėžiagyvis raitėsi agonijoje. Rolandas pamygo dar stipriau.

Banga artėjo.

Pabaisos žnyplės kilstelėjo colį... du... virptelėjo ir prasiskėtusios nukrito ant smėlio.

Šaulys pakėlė batą. Dantytas snapas, kuris nukando du jo rankos pirštus ir vieną kojos, iš lėto žiojosi ir vėrėsi. Ant smėlio gulėjo nulūžusi antena. Kita dar virpėjo.

Šaulys užmynė dar ir dar kartą.

Šiaip ne taip nuvertęs nuo tos jūros baidyklės akmenį, jis ėmė eiti palei ją ir trupinti karkasą, spausti tamsius vidurius ant pilko smėlio. Užpuolikas negyvas, bet šaulys negalėjo liautis: dar niekad per ilgą, pilną pavojų savo gyvenimą jis nebuvo taip sužeistas, be to, tai atsitiko taip netikėtai.

Jis traiškė kulnu, kol viduriuose pastebėjo savo pirštą, su baltomis dulkėmis iš kaulų daubos, kur ilgai kalbėjosi su vyru juoda sutana, panagėje. Tada neištvėręs nusisuko ir apsivėmė.

Šaulys grįžo prie vandens kaip girtas, spausdamas sužeistą ranką prie marškinių, vis gręžiodamasis įsitikinti, kad ta baidyklė neatgijo lyg įkyri vapsva, kurią tik pritrenki, bet neužmuši; kad neropoja iš paskos, vapėdama gailius savo klausimus.

Pakrantėje jis sustojo ir apžiūrėjęs vietą, kur gulėjo, viską prisiminė. Atrodo, jis buvo užmigęs žemiau potvynio linijos. Pakėlė sudraskytą batą.

Blausioje mėnesienoje tarp bangų šaulys pamatė ir daugiau tokių būtybių, veblenančių liūdnais savo balsais.

Rolandas svirduliuodamas nuėjo iki tos vietos, kur žvyrą pakeitė žolė. Ten atsisėdo ir padarė tai, ką galėjo: apibarstė žaizdas savo tabaku, kad sustabdytų kraujavimą; gausiai apibarstė, nors nuo jo perštėjo dar labiau, o tada tiesiog sėdėjo plūsdamas prakaitu ir svarstė, ar neužkrėtė kraujo, spėliojo, kaip teks gyventi pasaulyje be dviejų dešinės rankos pirštų (šaudė jis abiem rankomis vienodai, o šiaip viską darė dešine), svarstė, ar ta bjaurybė nesuleido kokių nors nuodų, plintančių dabar po jo kūną, ar sulauks ryto.