Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Balta šviesa, — pakartojo šaulys. — O tuomet — žolės lapelis. Vienas plonytis žolės lapelis, talpinantis viską. O aš buvau niekingai mažas. Trupinys.

— Žolė. — Vyras juodu apdaru užmerkė akis. Veidas atrodė iškankintas. — Žolės lapelis. Tu įsitikinęs?

— Taip. — Šaulys prisimerkė. — Bet jis buvo purpurinis.

Ir tada vyras juodais drabužiais prabilo.

Visata, kalbėjo jis, siūlo paradoksą, per didelį, kad galėtų suvokti ribotas žmogus. Kaip gyvi smegenys negali įsivaizduoti negyvų smegenų — nors atrodo, kad gali, — ribotas protas nepajėgia suvokti begalybės.

Pilkas visatos egzistencijos faktas vienut vienu smūgiu patiesia pragmatiką ir ciniką. Buvo laikai, šimtai kartų prieš tai, kai pajudėjo pasaulis, kai žmonija sugebėjo pasiekti tokį technikos ir mokslo lygį, kad galėjo atskelti kelis šipuliukus nuo realybės kolonos. Tačiau net ir tada dirbtinė mokslo (žinių, jeigu patinka) šviesa švietė tik keletoje išsivysčiusių šalių.

Nepaisant nesuskaičiuojamos galybės, supratimo buvo labai mažai. Mūsų tėvai, šauly, įveikė puvimo ligą, kurią mes vadiname vėžiu, beveik nugalėjo senėjimą, nukeliavo į Mėnulį...

(„Aš tuo netikiu, — nutraukė šaulys, bet vyras juodais drabužiais tik šyptelėjo ir atsakė: — Nebūtina.)

.. ir atliko arba atrado šimtus kitų menkniekių. Tačiau tas informacijos srautas nesuteikė arba beveik nesuteikė supratimo. Niekas nerašė didžių odžių dirbtinio apvaisinimo stebuklams...

(„Ko?” „Vaikų gimimo iš užšaldytos vyro spermos”. „Paistalai”. „Kaip nori... nors ir mūsų protėviai galėjo gauti vaikus iš tos medžiagos”.)

..arba vežimui, kuris rieda pats. Tačiau labai mažai kas arba visai niekas nesuvokė Realybės dėsnio: naujas pažinimas veda į dar baisesnes paslaptis. Didesnis psichologinis smegenų pažinimas sumažina sielos egzistavimo tikimybę, tačiau kelia dar didesnį troškimą ją surasti. Supranti? Žinoma, ne. Tu apsigobęs savo romantiška aura, guli ir keliesi su tuo, kas nesuvokiama. Tačiau jau dabar tu pasiekei ribą — ne tikėjimo, o suvokimo.

Proziškiau sakant, didžiausia visatos paslaptis ne gyvybė, o Dydis. Dydis nusako gyvybę, o Bokštas nusako Dydį. Vaikas, kuris nepaliauja stebėtis, klausia: „Tėtuk, kas yra virš dangaus?” O tėtis atsako: „Kosmoso tamsa”. Vaikas toliau: „O kas yra už kosmoso?” Tėtis: „Galaktika”. Vaikas vėl: „O už galaktikos?” Tėtis: „Kita galaktika”. Vaikas: „O už visų kitų galaktikų?” Tėtis: „Niekas nežino”.

Matai, Dydis mus nugali. Žuviai visata yra ežeras, kuriame ji gyvena. Ką ji mąsto, ištraukta kabliuku iš sidabrinės egzistencijos į naują visatą, kur ima troškinti oras ir iš proto varo šviesa? Kur didžiuliai dvikojai be žiaunų sukiša ją į troškią dėžę ir apkloję drėgnomis žolėmis palieka numirti?

Arba galima paimti pieštuko galiuką ir jį padidinti. Pasiekiamas toks taškas, kai mus pribloškia faktas: pieštuko galiukas nėra kietas; jį sudaro atomai, kurie sukasi ir laksto nelyginant trilijonai pasiutusių planetų. Tai, kas mums atrodo tvirta, tėra gravitacijos laikomas skystas tinklelis. Atitinkamai padidinus atstumai tarp tų atomų gali tapti lygomis, prarajomis, amžiais. Patys atomai yra sudaryti iš branduolių, susidedančių iš protonų bei neutronų. Galima žengti dar laiptelį žemiau, į smulkesnes daleles. O tuomet kas? Tachionai? Nieko? Žinoma, ne. Viskas visatoje neigia nieką; net pakišti mintį apie daiktų baigtinumą yra neįmanoma.

Jeigu nulėktum į visatos pakraštį, ar rastum tvorą su užrašu: „VISA KO GALAS”? Ne. Tikriausiai rastum kažką apvalaus ir kieto, kaip tikriausiai viščiukui atrodo kiaušinis iš vidaus. O jeigu tau pavyktų iškalti skylutę erdvės gale, kokia smarki šviesa galėtų ūžtelti pro ją? Gal pasižiūrėjęs pro ją įsitikintum, kad visa visata tėra vieno žolės lapelio atomo dalelytė? Gal tada būsi priverstas pagalvoti, jog degindamas šakelę sunaikini visatų begalybę? Kad esmė ne viena visata, o pasaulių visuma?

Galbūt tu regėjai, kokią vietą mūsų visata užima schemoje — tėra žolės lapelio atomas. Ar gali būti, kad viskas, ką sugebam suvokti, nuo mikroskopinio viruso iki tolimojo Arklio Galvos ūko, telpa ant vieno žolės lapelio... lapelio, kuris pragyveno dieną ar dvi tame nepažįstamame laike? Kas, jeigu tas žolės lapelis turės būti nurėžtas dalgiu? Ir ar jam ėmus vysti, puvėsiai nepersismelks į mūsų visatą ir mūsų gyvenimus, viską nudažydami geltonai? Ko gero, tai jau atsitiko. Mes sakome, kad pasaulis pajudėjo, o gal iš tikrųjų norime pasakyti, kad jis ėmė džiūti?

Tik pagalvok, kokiais niekingais mus padaro tokia daiktų koncepcija, šauly! Jeigu Dievas visa tai stebi, ar nesame Jo akyse vienas uodų pulkelis tarp galybės kitų, kuriems Jis skiria bausmę? Ar Jo akis pastebi krentant žvirblį, jei jis yra ne didesnis už vandenilio atomą kosmose? O jeigu jis mato... kas tai per Dievas? Kur jis gyvena? Ar įmanoma gyventi už neribotumo?

Įsivaizduok Moheino dykumos, kurią perėjai manęs ieškodamas, smėlį, įsivaizduok trilijonus visatų — ne pasaulių, visatų, — uždarytų kiekvienoje smėlio kruopelytėje. Mes kylame virš tų visatų iš apgailėtinos savo aukštybės; vienu bato judesiu galime nuspirti į tamsą milijonų milijonus pasaulių. Ir ta grandinė neturi pabaigos.

Dydis, šauly... Dydis...

Galvokim toliau. Tarkim, kad visi pasauliai, visos visatos susiduria vienoje ašyje, ant vienos kolonos, Bokšto. Laiptų pas patį Viešpatį. Ar išdrįstum, šauly? Ar gali būti, kad virš visos begalinės realybės egzistuoja Kambarys?..

Tu nedrįsti.

Tu nedrįsti.

— Kažkas išdrįso, — pratarė šaulys.

— Kas tai galėtų būti?

— Dievas, — vos girdimai atsakė Rolandas. Ir žybtelėjo akimis. — Dievas išdrįso... o gal tas kambarys tuščias, pranaše?

— Aš nežinau. — Ir per blankų vyro juodais drabužiais veidą nuslinko baimės šešėlis. — O toliau aš neklausiu. Tai gali būti neprotinga.

— Bijai būti nutrenktas? — pasišaipė šaulys.

— Galbūt bijau, kad teks atsiskaityti, — atsakė tas ir valandėlei nutilo. Naktis buvo ilga. Paukščių Takas išsiskleidė virš jų visa didybe, tačiau šiurpino savo tuštumu. Šaulys pagalvojo, kaip jis jaustųsi, jeigu tamsus it rašalas dangus praskiltų ir įleistų šviesos pluoštą.

— Laužas gęsta, — burbtelėjo jis. — Man šalta.

Šaulys nusnūdo, o pabudęs pamatė įremtą į save godų, nesveiką kerėtojo žvilgsnį.

— Į ką taip spoksai?

— Į tave, žinoma.

— Tai nežiūrėk. — Rolandas pažarstė pagalius, sujaukdamas tikslią ideogramą. — Man nepatinka. — šaulys dirstelėjo į rytus, — gal pamatys aušros kraštelį, — tačiau ši naktis tęsėsi be galo.

— Tu jau lauki šviesos?

— Aš buvau sutvertas šviesai.

— Ach, taip! Kaip nemandagu iš mano pusės tai pamiršti! Tačiau mes turime dar apie daug ką pasikalbėti, tu ir aš. Nes taip man nurodė mano šeimininkas.

— Kas?

Vyras juodais drabužiais šyptelėjo.

— Tai gal sakykime vien tik tiesą, abu? Daugiau jokio melo? Jokių apžavų?

— Apžavų? Kaip tai suprasti?

Bet vyras neatlyžo:

— Tai ar sakysime vienas kitam tiesą, kaip du vyrai? Ne kaip draugai, o kaip lygūs priešai? Tokio pasiūlymo nedažnai sulauksi, Rolandai. Tik priešai sako tiesą. Draugai ir meilužiai meluoja susiriesdami, įsipainioję pareigos tinkle.

— Gerai, kalbėsime tiesą. — Dar niekad jis nebuvo toks nekalbus. — Pradėkim nuo to, kas yra apžavai.

— Apžavai yra kerai, šauly. Mano šeimininko apžavai pratęsė šią naktį ir tęs tol... kol baigsime reikalus.