Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Šeštoji korta.

Šaulys pasižiūrėjo ir pajuto tvenkiantis keistą priešiškumą. Jis mišo su siaubu ir džiaugsmu, apskritai jį apėmusių emocijų nebuvo galima įvardinti. Rolandas jautėsi lyg vemtų ir šoktų vienu metu.

— Bokštas, — pakuždomis ištarė burtininkas.

Šaulio korta atgulė į ornamento centrą; kitos keturios gulėjo iš visų pusių it žvaigždės palydovai.

— Kur dėsi šitą? — parūpo Rolandui.

Vyras juodais drabužiais uždėjo Bokštą ant Pakaruoklio, visiškai jį uždengdamas.

— Ką tai reiškia? — paklausė šaulys. Vyras juodais drabužiais neatsakė.

— Ką tai reiškia, — pakartojo jis šiurkščiai. Ir vėl nesulaukė atsakymo.

— Kad tu prasmegtum!

Tyla.

— Kokia septintoji korta?

Vyras juodais drabužiais atidengė septintą kortą. Spindinčiame žydrame danguje kilo saulė. Angeliukai ir elfai sukosi apie ją.

— Septintoji yra Gyvenimas, — vos girdimai ištarė vyras juodais drabužiais. — Bet ne tau.

— Ir kur jį padėsi?

— Ne tau žinoti, — atsakė vyras. — Ir ne man. — Jis nerūpestingai švystelėjo kortą į blėstantį laužą. Popierius spragtelėjo, susisuko ir užsiliepsnojo. Šaulys pajuto, kaip krūtinėje vaitoja ir leduku virsta širdis.

— Dabar miegok, — ramiai pasiūlė jis. — Sapnuok sau.

— Aš tave pasmaugsiu, — iškošė šaulys. Jis žaibiškai pašoko ir puolė per laužą ant vyro juodais drabužiais. O tas šypsodamasis išaugo ir jo vaizduotėje pasitraukė į ilgą, aidintį koridorių, pririkiuotą obsidiano kolonų. Pasaulis prisipildė sardoniško juoko. Jis krito, mirė, miegojo.

Šaulys sapnavo.

Visata buvo tuščia. Niekas nejudėjo. Nieko nebuvo. Šaulys sklendė nustebęs toje tuštumoje.

— Tegu būna šviesa, — abejingai ištarė vyras juodais drabužiais, ir šviesa atsirado. Šaulys pajuto, kad šviesa yra gerai.

— Dabar tegu tamsa būna virš galvos su žvaigždėmis. O vanduo apačioje. — Ir taip nutiko. Rolandas sklendė virš bekraščių vandenų. O virš jo mirksėjo nesuskaičiuojamos žvaigždės.

— Žemė, — ištarė vyras juodais drabužiais. Ir ji atsirado; išniro iš vandens, tampoma konvulsijų. Ji buvo raudona, sausa, suskeldėjusi, visiškai tuščia. Ugnikalniai tryško magma nelyginant milžiniški spuogai ant bjauraus paauglio kaktos.

— Gerai, — kalbėjo toliau vyras juodais drabužiais. — Čia pradžia. Tegu atsiranda augalų. Medžiai. Žolė ir laukai.

Ir atsirado. Po žemę šlitinėjo dinozaurai, riaumojo, klykavo, ėdė vienas kitą ir klimpo kunkuliuojančiose smegduobėse. Visur driekėsi tankūs lietaus miškai. Karpytais lapais mojavo galingi paparčiai. Jais ropinėjo dvigalviai vabalai. Visa tai dėjosi prieš šaulio akis. Tačiau jis jautėsi didelis.

— Dabar žmogaus eilė, — tyliai ištarė vyras juodu apdaru, tačiau šaulys jau krito... krito į viršų. Tos bekraštės ir derlingos žemės horizontas ėmė linkti. Taip, visi jo mokytojai tvirtino, kad jis išlinkęs, teigė, jog tai buvo įrodyta prieš tai, kai pasaulis pajudėjo. Bet tai...

Tolyn, vis tolyn. Prieš jo akis pasirodė kontinentai, pridengti debesų vata. Atmosfera it placenta gaubė gimstantį pasaulį. Ir už žemės krašto kilo saulė...

Jis suriko ir prisidengė akis ranka.

— Tegu būna šviesa! — Balsas, kuris tai ištarė, jau nebebuvo vyro juodais drabužiais. Jis griaudėjo, aidėjo. Užpildė erdvę ir erdves tarp erdvių.

— Šviesa! Tolsta, tyla.

Saulė susitraukė. Pro jį praskriejo raudona kanalų išraižyta planeta su dviem sparčiai besisukančiais palydovais. Besisukantis asteroidų diržas. Gigantiška dujomis verdanti planeta, per didelė, kad išlaikytų savo formą, todėl susiplojusi. Juostuota planeta, tviskanti žiedais.

— Šviesa! Tebūnie...

Kitas pasaulis, dar vienas, trečias. Gerokai atsilikęs nuo paskutinio pasirodė vienišas ledo ir akmens kamuolys, besisukantis mirtinoje tamsoje aplinkui saulę, kuri švietė dulsvai it pajuodęs pensas.

Tamsa.

— Ne, — ištarė šaulys. Jo žodžiai sausai nuskambėjo toje tamsoje. Buvo tamsiau negu tamsu. Lyginant su šia tamsa juodžiausia žmogaus siela atrodė kaip vidurdienis. O tamsa kalne atrodė kaip kokia dėmė ant Šviesos veido. — Daugiau nereikia, prašau. Nereikia...

— ŠVIESA!

— Nereikia. Prašau...

Pradėjo trauktis žvaigždės. Susitelkė visas ūkas į balzganą dėmę. Atrodė, jog visa visata ima trauktis apie jį.

— O Viešpatie, nereikia, daugiau nereikia...

Tada ausyse pasigirdo gundantis vyro juodais drabužiais šnibždėjimas: „Tada atsitrauk. Išmesk visas mintis apie Bokštą. Keliauk savo keliu, šauly, ir išgelbėk savo sielą”.

Rolandas susiėmė. Sukrėstas, vienas, suvystytas tamsoje, mirtinai pergąsdintas, jis susiėmė ir iškošė:

— NE! NIEKADA!

— TUOMET TEGU BŪNA ŠVIESA!

Ir jį užgriuvo šviesa kaip kūjis, neapsakoma, pirmapradė. Joje nyko sąmonė, tačiau prieš tai šaulys spėjo pastebėti kai ką kosmiškai svarbaus. Apimtas agonijos jis įsisąmonino tai ir išsikapstė. Jis bėgo nuo beprotybės, kurią nešė ta žinia, ir taip atsipeikėjo.

Kalnus buvo apgaubusi naktis. Nebuvo kaip pasakyti — ta pati ar kita. Rolandas atsiplėšė nuo pragariško šaltinio, kuriuo jį nusinešė vyras juodu apdaru, ir atsigręžė į rąstigalį, ant kurio tas sėdėjo. Vyro nebuvo.

Jį apėmė nerimas — o dangau, nejaugi vėl viskas iš naujo? — ir tada už jo nugaros išdygo vyras juodais drabužiais.

— Aš čia, šauly. Man nepatinka, kai tu taip arti. Kalbi miegodamas. — Ir sukikeno.

Šaulys nerangiai pakilo ant kelių ir atsisuko. Iš laužo buvo likusi tik pažįstama žymė. Vyras juodais drabužiais sėdėjo prie jo, laižėsi lūpas po sočios vakarienės.

— Tau neblogai sekėsi, — pastebėjo jis. — Martenui niekad nebūčiau pasiuntęs šitos versijos. Jis būtų grįžęs sugniuždytas.

— Kas ten buvo? — paklausė šaulys. Kalbėjo drebančiu, silpnu balsu. Jautė, kad kojos sulinks, jeigu mėgins stotis.

— Visata, — abejingai mestelėjo vyras. Atsiriaugėjęs jis nusviedė kelis kaulelius ugniai. Tie nesveikai bolavo. Vėjas virš golgotos duobės nelinksmai švilpiniavo.

— Visata, — pakartojo Rolandas.

— Tu nori Bokšto, — tęsė vyras juodais drabužiais. Sakinys nuskambėjo kaip klausimas.

— Taip.

— Tau nepavyks, — pareiškė jis, žiauriai šypsodamasis. — Aš įsivaizduoju, kaip arti ribos buvai nustumtas. Bet Bokštas pražudys tave dar greičiau.

— Tu apie mane nieko nežinai, — ramiai atsakė šaulys, ir burtininko šypsena pranyko.

— Aš sukūriau tavo tėvą ir sunaikinau jį, — niūriai ištarė vyras juodais drabužiais. — Atėjau pas tavo motiną per Marteną ir paėmiau ją. Tai buvo nulemta, ir taip iš tikro atsitiko. Aš esu tolimiausias Tamsiojo Bokšto numylėtinis. Žemė atiduota į mano rankas.

— Ką aš mačiau pabaigoje? — paklausė šaulys. — Kas tai buvo?

— O kaip tu manai?

Šaulys nutilo, susimąstė. Pagraibė tabako, bet jis buvo pasibaigęs. Vyras juodais drabužiais nesisiūlė pripildyti jo kapšiuką juodąja ar baltąja magija.

— Ten buvo šviesa, — pagaliau suformulavo žodžius Rolandas. — Didelė balta šviesa. O tada... — Nutilęs jis įsmeigė akis į burtininką. Tas sėdėjo palinkęs į priekį, o veide atsispindėjo keista emocija, kurios jis nepajėgė nei nuslėpti, nei užgniaužti. Nuostaba.

— Tu pats nežinai, — nusišypsojo šaulys. — O, didysis kerėtojas, kuris atgaivina mirusiuosius! Tu nežinai!

— Žinau, — atšovė vyras juodais drabužiais. — Tik negaliu pasakyti... ką.