Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Mes važiuosime jais, — ištarė berniukas. — Ar to jis nori? Kad važiuotume bėgiais ir... įkristume?

Šaulys žinojo, kad yra ne taip, bet atsakė:

— Aš nežinau, ko jis nori.

— Mes jau arti. Ar negalėtume eiti pėsti?

Jie išlipo ir atsargiai prisiartino prie skardžio krašto. Akmuo nuožulniai kilo į viršų, po to staiga baigėsi stačiu kampu, o bėgiai tolo tolyn į tamsą.

Šaulys atsiklaupė ir pažvelgė žemyn. Neaiškiai įžiūrėjo neįtikėtinas plieno sijų bei ramsčių konstrukcijas, pranykstančias putojančioje upėje.

Jis galėjo įsivaizduoti, kokį mirtiną sąmokslą sudarė laikas ir vanduo prieš šitą metalą. Ar jis išlaikys? Šiek tiek? Nė kiek? Jis staiga prisiminė mumiją, jos iš pažiūros tvirtą, bet akimirksniu subyrantį nuo menkiausio prisilietimo veidą.

— Mes eisime, — tarė šaulys.

Jis tikėjosi, kad vaikas vėl ims spyriotis, tačiau tas ramiai nuėjo prie bėgių, tvirtai žengdamas per suvirinto plieno skersinius. Šaulys neatsiliko, pasiruošęs sugauti jį, jeigu ne ten pastatytų koją.

Palikę rankinę dreziną, jie nuėjo bėgiais virš tamsios bedugnės. Šaulį išmušė prakaitas. Pabėgiai buvo sutrūniję, smarkiai sutrūniję. Jie dundėjo nuo upės šniokštimo toli apačioje, supdamiesi ant nematomų lynų. Mes kaip lyno akrobatai, toptelėjo jam. Žiūrėk, mama, be tinklo. Aš skrendu. Priklaupęs jis apžiūrėjo skersinį. Aprūdijęs (ir veidas jautė priežastį; šviežias oras, erozijos draugas — kalno paviršius visai čia pat), nuo trinktelėjimo kumščiu metalas liguistai linko. Kartą po kojomis pasigirdo įspėjanti dejonė, jis pajuto, kad metalas po kojomis pasiruošęs pasiduoti, todėl skubiai žengė žingsnį į priekį.

Berniukas buvo šimtu svarų lengvesnis, todėl kol kas ėjo pakankamai saugiai.

Už jų vagonėlis ištirpo prietemoje. Akmeninė atrama kairėje pusėje dar tęsėsi apie dvidešimtį pėdų toliau negu dešinėje, tačiau ir ji liko už nugarų. Jie kybojo ore virš bedugnės.

Iš pradžių atrodė, kad dienos šviesos taškelis apgaulingai nekinta (traukiasi tokiu pat greičiu — nieko sau burtai!), tačiau ilgainiui šaulys pastebėjo, kad jis platėja, darosi apibrėžtesnis. Iki jo dar liko geras gabalas kilti.

Vaikas išgąstingai aiktelėjo ir pakrypo į šoną, mojuodamas rankomis. Atrodė, kad jis sverdėjo visą amžinybę, prieš žengdamas kitą žingsnį.

— Vos nenugarmėjau apačion, — abejingai mestelėjo jis.

— Perženk.

Šaulys paklausė patarimo. Skersinis, ant kurio koją pastatė Džeikas, liko tingiai suptis it langinė ant namo, kuriame vaidenasi.

Vis aukštyn ir aukštyn. Ėjimas buvo košmariškas ir atrodė daug ilgesnis, nei buvo iš tiesų. Pats oras tarsi sutirštėjo, virto cukraus vata, o šaulys jautėsi plaukiąs, ne einąs. Į galvą nuolat lindo šiurpi mintis apie atstumą, skiriantį bėgius nuo upės apačioje. Jo vaizduotė piešė raiškų vaizdą, kaip tai atsitiks: sucyps lūžtantis metalas, kūnas nuslys pro šalį, pirštai stversis neegzistuojančių turėklų, barkštels batai ant surūdijusio metalo — o tuomet žemyn, vartydamasis; pūslė neišlaikys, tarpukoju nutekės šilta srovė, vėjas švilps į jo veidą, plaikstys plaukus, atvers vokus, tamsus vanduo skubės jo pasitikti, vis greičiau, rėkdamas netgi garsiau už jį...

Metalas girgžtelėjo, Rolandas negalvodamas apie griuvimą, įveiktą ir likusį kelią, perkėlė koją. Negalvodamas apie tai, kad pasinaudos berniuku ir kad šiurpus jo sandėris beveik įvykdytas.

— Trūksta trijų skersinių, — ramiai pastebėjo berniukas.

— Aš šoksiu. Čia!

Šaulys pastebėjo sulinkusį jo siluetą dienos šviesoje. Vaikas sėkmingai peršoko, metalo konstrukcija susverdėjo it apgirtusi. Metalas po jais kaipmat užprotestavo, kažkas kažkur nulūžo ir pliaukštelėjo į vandenį.

— Peršokai? — paklausė šaulys.

— Taip, — iš tolumos atsiliepė berniukas, — tik čia viskas supuvę. Vargu ar tave išlaikys. Mane dar laiko, tu nepraeisi. Grįžk atgal. Palik mane.

Jis kalbėjo šaltu, bet isterišku balsu. Šaulys peržengė įlūžusią skylę. Vienu dideliu žingsniu. Berniukas bejėgiškai virpėjo:

— Grįžk. Nenoriu, kad mane nužudytum.

— Eik, dėl Dievo meilės, — šiurkščiai paliepė šaulys. — Viskas tuoj subyrės.

Vaikas toliau slinko lyg girtas, atkišęs priešais save rankas.

Jie kilo aukštyn.

Taip, išties čia buvo labiau sutręšę. Nuolat pasitaikydavo vienas, du, kartais trys išlūžę skersiniai, ir šaulys jau neabejojo prieisiąs plyšį, kuris arba privers juos grįžti atgal, arba eiti pačiais bėgiais, sverdėjant virš prarajos.

Jis nepaleido iš akių dienos šviesos.

O šviesa pamažu įgavo melsvą spalvą, kuo toliau, tuo labiau bluko, balindama fosforo švytėjimą. Penkiasdešimt ar šimtas jardų? To pasakyti jis negalėjo.

Jie ėjo, dabar jau žiūrėdami, kur stato kojas. Kai po kurio laiko šaulys vėl pakėlė akis, pamatė angą, ir tai buvo ne šiaip plyšys sienoje, o išėjimas. Jie jau beveik pasiekė tikslą.

Taip, trys dešimtys jardų. Devyniasdešimt mažų pėdų. Galbūt pavyks. Gal net sugauti tą, kurį vejasi. Galbūt ryškioje saulės šviesoje nuvys blogio gėlės jo galvoje — viskas įmanoma.

Staiga šviesą kažkas užstojo.

Rolandas pakėlė galvą, įsižiūrėjo į juodą siluetą plačiai pražergtomis kojomis.

— Sveiki, vyručiai! — nuaidėjo akmeninės gerklės sustiprintas vyro juodais drabužiais balsas, išryškėjo sarkazmo pustoniai. Šaulys aklai pasigraibė žandikaulio, bet jo nebeturėjo.

Nepažįstamasis nusikvatojo, ir garsas ėmė plakti juos it urve kylančio vandens bangos. Berniukas suklykė ir susverdėjo, sumojavo rankomis it malūnas.

Metalas subangavo po jų kojomis. Vaikas nuslydo, vieną ranką išmetęs į viršų it žuvėdra. Jis pakibo ant bėgio, žvelgdamas į šaulį pasmerktojo žvilgsniu.

— Padėk man.

Iš angos nugriaudėjo:

— Ateik, šauly. Arba vaikykis amžinai!

Visi žetonai sudėti ant stalo. Atverstos visos kortos, išskyrus vieną. Berniukas, gyva Taro korta, pakaruoklis, finikiečių jūreivis, nekalta auka, vos bematoma virš bangos.

Tada palauk, truputį luktelk.

— Man eiti? — Tas balsas buvo toks garsus, kad jaukė mintis, temdė žmonių protus...

Neliūdėk, paimk liūdną dainą ir sukurk geresnę...

— Padėk man.

Atrama linko toliau, neišlaikydama savo svorio, pasiduodama...

— Tada tave palieku.

— Ne!

Kojos pernešė Rolandą per tarpą virš pakibusio vaiko, į šviesą, į Bokštą, įsirėžusį sąmonėje. Ir staiga tapo tylu, siluetas dingo, net jo širdis nustojo plakti, kai atrama pratęsė savo šuolį į juodas gelmes. Po juo, šiurpioje tyloje iš apačios jį pasiekė berniuko balsas:

— Tada eik. Yra ir kitų pasaulių.

Atrama atplyšo, visa; kai puolęs prie šviesos ir vėjo šaulys prisitraukė ir atsigręžė atgal, šią skausmo sekundę gailėdamasis, kad nėra Janas — ten nepamatė nieko, tik sunkią tylą, nes vaikas neišleido nė garselio.

Po to jis pakilo, išlindo ant akmenuoto šlaito į žole apaugusią lygumą, kur pražergęs kojas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas laukė vyras juodais drabužiais. Šaulys atsistojo sverdėdamas kaip girtas, išblyškęs it vaiduoklis, išplėtęs akis, išsibalinęs akmenų dulkėmis marškinius. Jis pagalvojo, jog nuo šiol bėgs nuo žmogžudystės. Jo laukia dar ne viena dvasios degradacija, dėl kurios šis nusikaltimas atrodys nereikšmingas, tačiau jis vis vien bėgs nuo jos, koridoriais, miestais, iš lovos į lovą; jis bėgs nuo berniuko veido ir mėgins palaidoti jį klastose ir griovimuose, kad įžengęs į paskutinį kambarį rastų sėdintį jį prie žvakės šviesos. Jis tapo berniuku; berniukas tapo juo. Jis yra vurdalakas, likantropas [* Likantropas — sutrikusios psichikos žmogus, įsivaizduojąs save vilku.]savo noru; giliai sapnuodamas jis taps berniuku ir kalbės nesuprantama kalba. Tai mirtis. Ar tikrai?