Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Pasiduok arba mirk, — tarė berniukas. Gerklė atrodė it prikimšta šlapios vatos.

O Kortas nusišypsojo. Beveik praradęs sąmonę, po to dar visą savaitę pragulėsiantis komoje savo namelyje, jis laikėsi iš paskutiniųjų.

— Aš pasiduodu, šauly. Pasiduodu su šypsena.

Ir Korto akis užsimerkė.

Šaulys švelniai, bet atkakliai jį papurtė. Draugai jau subėgo prie jų, nekantraudami paploti per nugarą ir apsikabinti; bet jie laikėsi per atstumą, pajutę juos skiriančią prarają. Nors tai nebuvo visai keista, kaip gali atrodyti, nes juos visuomet skyrė bedugnė.

Korto akis silpnai virptelėjo.

— Raktą, — pareikalavo Rolandas. — Mano prigimtinė teisė, mokytojau. Man jo reikia.

Jo prigimtinė teisė buvo ginklai — ne sunkūs kaip tėvo, svarinami sandalmedžio rankenų, tačiau vis tiek ginklai. Leidžiami tik išskirtiniams. Galutinis, lemiantis ginklas. Sunkiuose rūsiuose po kareivinėmis, kur pagal seną įstatymą jis nuo šiol turėjo gyventi, toli nuo motinos krūtinės, kabėjo pirmieji jo pistoletai, sunkūs, gremėzdiški plieno ir nikelio dirbiniai. Jie tarnavo jo tėvui, kai mokėsi, o tėvas dabar valdovas — bent jau teoriškai.

— Negi taip baisu? — sumurmėjo Kortas lyg per miegus. Taip skubu? Bijau, kad taip. Tačiau tu laimėjai.

— Raktą.

— Sakalas... puikus sumanymas. Nuostabus ginklas. Ar ilgai teko mokyti tą bjaurybę?

— Aš jo nemokiau. Aš susidraugavau su Deividu. Raktą.

— Po mano diržu, šauly. — Ir akis vėl užsimerkė.

Šaulys pakišo ranką po sunkiu pilvu, kur miegojo suglebę galingi raumenys. Rado raktą ant bronzinio žiedo. Rolandas sugniaužė jį rankoje, slopindamas norą iškelti jį ir pergalingai papurtyti.

Jis pakilo ir jau suko prie kitų, kai Kortas ranka siektelėjo jo kojos. Šaulys išsigando naujos atakos, įsitempė, bet mokytojas pamojo pirštu prieiti arčiau.

— Dabar aš užmigsiu, — ramiai sušnibždėjo jis. — Galbūt amžiams, nežinau. Daugiau tavęs nemokysiu, šauly. Tu nustebinai mane, dvejais metais anksčiau už savo tėvą, kuris buvo jauniausias. Bet išklausyk mano patarimo.

— Kokio? — nekantriai paklausė Rolandas.

— Palauk.

— A? — leptelėjo vaikinas.

— Praleisk į priekį gandą ir žodį. Bus tokių, kurie juos paskleis. — Jo akis žvelgė pro šaulio petį. — Kvailiai, galbūt. Tegu prieky tavęs eina žodis. Tegu auga tavo šešėlis. Tegu užauga plaukai ant tavo veido. Tegu pasidaro tamsūs. — Jis sarkastiškai šyptelėjo. — Per ilgą laiką žodžiai gali užburti burtininką. Ar supranti mano mintį, šauly?

— Taip.

— Ar paklausysi paskutinio mano patarimo? Šaulys pasiūbavo ant kulnų, susimąstęs kaip suaugęs vyras. Pažvelgė į dangų. Temo, dangus dažėsi violetiniais skyvitais. Dienos karštis traukėsi, vakarus aptraukę debesys pranašavo lietų. Už daugelio mylių kalnų papėdes karpė žaibai. Už jų kilo kalnai, o dar toliau tryško kraujo ir beprotystės fontanai. Jis buvo pavargęs, išsunktas, kad vos bepastovėjo.

Paskui jis pažvelgė į Kortą:

— Šiąnakt palaidosiu sakalą, mokytojau. O vėliau nueisiu į miestą, į bordelius, pasakysiu, kad tavęs nelauktų.

Korto lūpas iškreipė skausminga šypsena. Tada jis užmigo.

Šaulys atsistojo ir pasuko prie draugų.

— Padarykite neštuvus ir perneškite jį į namelį. Tada pakvieskite slaugę. Ne, dvi. Aišku?

Berniukai nenuleido nuo jo susižavėjusių žvilgsnių. Vis dar tikėjosi išvysti virš jo galvos aurą arba vylėsi, kad ims keistis bruožai lyg vilkolakiui.

— Dvi slauges, — pakartojo Rolandas ir nusišypsojo. Draugai atsakė šypsenomis.

— Tu prakeiktas arklininke! — staiga suriko Ketbertas, išsišiepęs iki ausų. — Nepalikai ant kaulų nė gabalėlio mėsos mums pagraužti!

— Pasaulis neapsivers, — ištarė šaulys seną patarlę šypsodamas puse lūpų. — Alenai, snargliau. Judink užpakalį.

Alenas šoko konstruoti neštuvų; Tomas su Džeimiu nuėjo į ligoninę.

Šaulys ir Ketbertas liko žiūrėti vienas į kitą. Jie visuomet buvo artimiausi draugai — artimiausi, kiek leido skirtingi jų charakteriai. Ketberto akys švietė tiriančia liepsna, ir šaulys vos tvardėsi neįspėjęs draugo, kad neskubėtų bandyti savo jėgų dar metus ar pusantrų, nebent nori traukti į vakarus. Bet jie daug ką išgyveno drauge, ir Rolandas nenorėjo pasakyti to, kad neatrodytų, jog pradėjo mokyti. Jau pradedu planuoti, liūdnai pagalvojo jis. Tada prisiminė Marteną, savo mamą ir gudriai šyptelėjo savo draugui.

Aš turėjau būti pirmas, pagalvojo Rolandas, pirmą kartą tai sau pripažindamas, nors ši mintis ateidavo į galvą ir anksčiau. Aš turiu būti geriausias.

— Einam, — paragino jis.

— Mielai, šauly.

Jie išėjo pro rytinį koridoriaus galą; Tomas su Džeimiu grįžo lydimi slaugių. Šios su sunkiomis baltomis sukniomis, ant kurių krūtinės raudonavo kryžius, priminė vaiduoklius.

— Padėti palaidoti sakalą? — pasisiūlė Ketbertas.

— Taip, — atsakė šaulys.

Vėliau, kai užslinko tamsa su šniokščiančiu lietumi, kai dangumi ritosi milžiniški griaustinio ratai, o žemutinę miesto dalį pliekė melsvi žaibai, kai arkliai stovėjo panarinę galvas, varvančiomis uodegomis, šaulys paėmė moterį ir su ja permiegojo.

Viskas vyko greitai ir smagiai. Kai viskas buvo baigta, kai jis nusirito į šoną ir gulėjo nekalbėdamas, ėmė aršiai kapoti kruša. Apačioje kažkas grojo „Hey, Jude” regtaimą. Šaulys susimąstė. Ir toje tyloje, prieš užmingant, toptelėjo viena mintis — jis gali būti pirmas ir paskutinis.

Rolandas, suprantama, viso to nepasakojo berniukui, tačiau didžioji dalis išsprūdo. Jis jau spėjo įsitikinti, kad Džeikas kur kas nuovokesnis už Ketbertą ar net Džeimį.

— Miegi? — paklausė šaulys.

— Ne.

— Ar supranti, ką tau pasakojau?

— Suprantu? — nustebęs ir suklusęs pasitikslino Džeikas. — Suprantu? Tu juokauji?

— Ne. — Šaulys pasijuto kaltas. Jis dar niekam nebuvo pasakojęs apie tai, kaip tapo vyru, nes labai tuo didžiavosi. Žinoma, sakalas buvo visai priimtinas ginklas, tačiau kartu ir apgavystė. Bei išdavystė. Viena iš daugelio. Ar aš ruošiuosi šitą vaiką pasiųsti pas vyrą juodais drabužiais?

— Aš supratau, — atsakė berniukas. — Juk tai buvo žaidimas, tiesa? Ar suaugę vyrai visuomet žaidžia? Ar viskas pasaulyje — tik pretekstas kitam žaidimui? Ar visi vyrai suauga, ar tik užauga?

— Tu nežinai visko. — atsakė šaulys, gniauždamas pyktį.

— Ne. Bet aš suprantu, kas esu tau.

— Ir kas gi? — burbtelėjo šaulys.

— Lošimo žetonas.

Šaulys pajuto norą susirasti akmenį ir ištaškyti vaikui smegenis. Tačiau tik prikando liežuvį.

— Eik miegoti, — tarė jis. — Berniukams reikia pamiegoti.

O galvoje iškilo Marteno žodžiai: „Gali keliauti ant stogo, vaike. Manau, turi ten savų reikalų”.

Jis sėdėjo tamsoje sustingęs iš siaubo ir pasibjaurėjimo savimi (pirmą kartą gyvenime).

Toliau geležinkelis priartėjo prie požeminės upės, ir jie pasiekė Lėtuosius mutantus.

Džeikas pamatęs pirmą suriko.

Šaulys, žvelgęs tiesiog priešais, žaibiškai pasuko galvą į dešinę. Prie bėgių kažkas žaliai švytėjo it jonvabalis. Apskritas, nežymiai pulsuojantis daiktas. Netrukus nosį pasiekė silpnas, drėgnas, nemalonus kvapas.

Tas žaliai švytintis daiktas buvo veidas, išsigimęs veidas. Virš plokščios nosies į juos abejingai žvelgė iškilusios vabzdžio akys. Šaulys pajuto kutenimą viduriuose. Dar stipriau užgulė rankeną, ir švytintis veidas dingo.