Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Priekyje sužibo šviesa. Tas švytėjimas buvo toks neįprastas, jog iš pradžių atrodė visai naujas elementas, nei žemė, nei oras, ugnis ar vanduo. Jis buvo bespalvis, ir pasižymėjo tik tuo, kad jie vėl ėmė įžiūrėti savo veidus ir rankas. Jų akys tapo tokios jautrios šviesai, kad įžvelgė ją likus daugiau kaip penkioms mylioms.

— Galas, — sumurmėjo berniukas. — Tenai galas.

— Ne. — Šaulio balse girdėjosi keistas tikrumas. — Ne galas.

Ir tikrai. Jie pasiekė šviesą, tik ne dienos.

Artėjant prie šviesos šaltinio abu nustebę pastebėjo, kad siena jiems iš kairės dingo, o prie jų bėgių prisijungė daugybė kitų, susipynusių painiu voratinkliu. Ant kai kurių stovėjo keleiviniai vagonai, platformos, buvo įrengti peronai. Šauliui jie kėlė nerimą, it vaiduoklių galeros, įkliuvusios požeminėje Sargaso jūroje.

Šviesa stiprėjo, gėlė akis, nors ir stiprėjo pamažu, leisdama rainelėms priprasti. Jie niro į šviesą it narai iš juodų gelmių.

Iš priekio artėjo milžiniškas angaras, tolstantis tamsoje. Jame švietė mažiausiai dvidešimt keturios angos, kurios, pradžioj atrodę kaip maži langiukai, išaugo iki dvidešimties pėdų aukščio vartų. Drezina įriedėjo į vidų pro vienus iš viduriniųjų. Virš jų, šaulio supratimu, buvo užrašai įvairiomis kalbomis. Jis apstulbo pamatęs, kad geba perskaityti paskutinį, parašytą sena Aukštosios Kalbos tarme:

10 KELIAS Į PAVIRŠIŲ

IR VAKARINIUS TAŠKUS

Viduje buvo šviesiau; bėgiai liejosi, jungėsi per daugybę iešmų. Kur ne kur dar veikė semaforai, plyksėjo raudonomis, gintarinėmis ir žaliomis šviesomis.

Jie riedėjo tarp akmeninių stulpų, apkepusių purvu nuo tūkstančių mašinų, o neilgai trukus pakliuvo į savotišką centrinę stotį. Šaulys leido vagonėliui ramiai sustoti. Jie apsidairė.

— Čia panašu į metro, — pastebėjo berniukas.

— Metro?

— Tiek to, pamiršk.

Džeikas išlipo ant cementinių grindų. Jie apžiūrėjo nutilusius, apleistus kioskus, kuriuose kadaise pardavinėjo laikraščius ir knygas; batų krautuvę, ginklų parduotuvę (šaulio akys sužibo pamačius revolverius ir medžioklinius šautuvus, tačiau atidžiau apžiūrėjęs Rolandas suprato, kad jų vamzdžiai pripildyti švino; tačiau lanką jis pasiėmė ir podraug su strėline persimetė per petį); moterų drabužių parduotuvę. Kažkur sukosi ventiliatorius, kaip sukosi tūkstančius metų. Negarsus girgždėjimas jo rate priminė, jog amžinasis variklis net ir idealiomis sąlygomis lieka tik kvailio svajonė. Oras buvo persmelktas metalu. Keliauninkų žingsniai dusliai aidėjo salėje.

Vaikas sušuko:

— Ei! Ei!

Rolandas apsisukęs priėjo prie jo. Berniukas nustėręs stovėjo prie knygų prekystalio. Už jo, išsitiesusi tolimajame kampe, gulėjo mumija. Mumija mėlyna uniforma auksiniais apvadais — iš visko sprendžiant, geležinkeliečio uniforma. Ant mumijos kelių gulėjo senas, puikiai išsilaikęs laikraštis, kuris subiro į dulkes, kai šaulys norėjo jį apžiūrėti. Mumijos veidas buvo susiraukšlėjęs nelyginant obuolys. Šaulys atsargiai palietė jos skruostą. Pakilo dulkių debesėlis, ir atsivėrė mumijos burna. Viduje blykstelėjo auksinis dantis.

— Dujos, — burbtelėjo šaulys. — Jie mokėjo pagaminti tokias dujas.

— Taip, ir naudojo jas kare, — rūškanai pridūrė vaikas.

— Aha.

Vėliau užėjo ir daugiau mumijų, bet ne per daugiausiai. Visos vilkėjo mėlynas uniformas auksiniais apvadais. Matyt, dujos panaudotos tuomet, kai stotyje nebuvo keleivių. Ko gero, stotis tapo kažkokios seniai dingusios armijos karinis objektas.

Ta mintis Rolandą prislėgė.

— Geriau keliaukime iš čia, — tarė šaulys ir pasuko prie drezinos. Bet berniukas liko stovėti.

— Aš nevažiuosiu.

Šaulys nustebęs atsigręžė. Džeiko lūpos virpėjo:

— Tu negausi, ko nori, kol aš gyvas. Aš pats savimi pasirūpinsiu.

Šaulys išsisuko abejingai linkteldamas, nors pats savęs nekentė už tai.

— Kaip nori. — Jis praėjo akmenines kolonas ir įšoko į dreziną.

— Tu sudarei sandėrį! — suriko jam įkandin berniukas. — Žinau, kad sudarei!

Šaulys nieko nesakęs padėjo lanką priešais vagonėlio rankeną, kad nekliudytų.

Vaikas stovėjo sugniaužęs kumščius, iš skausmo persikreipusiu veidu. Kaip lengvai tau sekasi vedžioti už nosies šį vaiką, mintyse sausai pastebėjo šaulys. Nebe pirmą kartą intuicija jį įspėja, o tu ir toliau jį mulkini. Juk, šiaip ar taip, kitų draugų jis neturi.

Staiga kilo paprasta mintis (kone vizija), kad jis turėtų viso to atsisakyti, atsigręžti, pasiimti vaiką su savimi, paversti jį naujos jėgos centru. Bokštas neturėtų būti pasiektas tokiu žeminančiu, niekšišku būdu. Tegu tai įvyksta vaikui užaugus, kada abu galės nuspirti vyrą juodais drabužiais it pigų pripučiamą žaislą.

Žinoma, ciniškai pagalvojo jis. Kurgi ne.

Jis aiškiai žinojo, kad grįžimas abiems reikš mirtį, mirtį arba blogiau — kapą su gyvais mirusiaisiais. Visų sugebėjimų smukimą. Ir jo tėvo ginklai, ko gero, pragyvens juos abu, aprūdiję ir garbinami it pamiršta benzino pompa.

Suimk save į rankas, įsakė jis sau.

O tada ėmė judinti rankeną aukštyn žemyn. Vagonėlis prariedėjo kelis akmeninius stulpus.

— Palauk! — suriko berniukas, ir puolė skersai salę ten, kur turėjo išnirti drezina. Šauliui kilo noras padidinti greitį, palikti vaiką bent jau nežinomybėje. Tačiau jis tik paleido rankeną ir sugavo į vidų šokantį berniuką. Širdutė po plonais marškiniais spurdėjo kaip paukščiukas.

Ji buvo taip arti.

Upės šniokštimas visai priartėjo, nuolatiniu gausmu pripildė net jų sapnus. Daugiau iš įgeidžio, nei dėl ko kita šaulys leido berniukui pumpuoti, o pats paleido į tamsą keletą strėlių, pririštų ant balto siūlo.

Lankas buvo prastas, nepaisant to, kad išsilaikė puikiai. Rolandas suprato, kad nepadės net iš naujo pertempta templė. Strėlės neskriejo toli, tačiau viena vis dėlto grįžo sušlapusi. Kai berniukas paklausė, ar toli vanduo, šaulys tik gūžtelėjo, o pats pagalvojo, kad strėlė negalėjo nukeliauti daugiau kaip šimtą jardų — gerai dar, kad tiek. Bet šniokštimas vis stiprėjo.

Trečią dieną po stoties vėl ėmė darytis šviesiau. Jie pasiekė ilgą keistos fosforescuojančios uolos tunelį, ir drėgnos sienos ten mirgėjo tūkstančiais mažulyčių žiburėlių. Urve tvyrojo siaubo namų siurrealizmas.

Suspaudusios uolos dar labiau stiprino kurtinantį upės gargimą. Tačiau garsas liko keistai vienodas, net artėjant prie kryžkelės, kuri neabejotinai turėjo artėti, nes tunelis platėjo. Bėglių kilimo kampas vis statėjo.

Bėgiai tiesėsi strėle į naują šviesą. Šauliui jie priminė vamzdelius su pelkių dujomis, kartais pardavinėjamus per Juozinių muges; berniukui jie pasirodė panašūs į neoninius reklamų vamzdelius. Ir nuo bėgių sklindančioje šviesoje jie abu galėjo įžiūrėti, kad taip ilgai besidriekiąs tunelis baigiasi dviem dantytais pusiasaliais — bedugne virš upės.

Bėgiai toliau ėjo oru, prilaikomi senų atramų. O tolumoje, neįtikėtinai toli, švietė žiburėlis. Ne fosforescencinis ir ne fluorescencinis, o skaisti, tikra dienos šviesa. Ne didesnė už smeigtuko galvutę tamsiame drabužyje, tačiau kupina baisios prasmės.

— Sustok, — paprašė berniukas. — Minutei, prašau.

Nieko neklausinėdamas šaulys leido vagonėliui sustoti. Apačioje, priekyje riaumojo upė. Netikėtai tas dirbtinis akmens švytėjimas tapo atgrasus. Pirmą kartą Rolandą suėmė klaustrofobija, stiprus ir nenumaldomas troškimas išsigauti, išsivaduoti iš šito gyvo kapo.