Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Rolandas lėtai nusvirduliavo akmenuota pakalne prie lūkuriuojančio vyro. Čia nutrūko pėdsakai, lyg jų nebūtų buvę.

Vyras juodais drabužiais juokdamasis nusismaukė gobtuvą.

— Cha! — šūktelėjo jis. — Ne pabaiga, o pradžios pabaiga, a? Tu tobulėji, šauly! Tobulėji! O, kaip aš tavimi žaviuosi!

Žaibiškai išsitraukęs pistoletus Rolandas paleido dvylika šūvių. Žiežirbos užtemdė pačią saulę, supokšėjo į akmenis atsitrenkusios kulkos.

— Oho, — nusijuokė vyras juodais drabužiais. — Mes surišti stebuklu, tu ir aš. Savo šūviais gali nudėti mane taip pat sėkmingai, kaip nužudyti save.

Jis ėmė trauktis, pasisukęs į šaulį veidu.

— Ateik. Ateik. Ateik.

Rolandas nusekė jį į pokalbio vietą.

Šaulys ir tamsusis žmogus

Vyras juodais drabužiais nusivedė jį pokalbiui į senovės žudynių vietą. Šaulys akimoju tai suprato: golgota, kaukolių vieta. Į juos spoksojo aklos galvijų, kojotų, elnių, triušių kaukolės. Štai alebastrinis fazano, nužudyto belesant, ksilofonas; smulkūs, trapūs kurmio, kurį tikriausiai nugalabijo nuobodžiaujantis laukinis šuva, kauleliai.

Golgota buvo dauba kalnų šlaite, o žemėliau šaulys įžiūrėjo jukas ir nykštukines egles. Tokio švelnaus dangaus virš galvos, jis neregėjo per visus tuos metus, ir kažkas nepaneigiamai liudijo netoliese esant jūrą.

Aš vakaruose, Ketbertai, su nuostaba pagalvojo Rolandas. Ir, žinoma, kiekvienoje kaukolėje, kiekvienoje akiduobėje regėjo berniuko veidą.

Vyras juodais drabužiais prisėdo ant seno kietmedžio rąsto. Jo batus nubalino dulkės ir sutrūniję kaulai. Jis vėl užsismaukė savo gobtuvą, bet šaulys aiškiai įžiūrėjo kvadratinį jo smakrą ir apatinį žandikaulį.

Gobtuvo šešėlyje besislepiančios lūpos išsitempė šypsnyje:

— Rink malkas, šauly. Šita kalnų pusė švelni, tačiau šaltis tokiame aukštyje dar gali perskrosti pilvą. O čia juk mirties vieta, ar ne?

— Aš nudėsiu tave, — sušnypštė šaulys.

— Ne, nenudėsi. Negali. Tačiau gali pririnkti malkų, prisimindamas savo Izaoką.

Šaulys nesuprato palyginimo. Nieko neatsakęs jis nuėjo ir pririnko pagalių kaip eilinis virėjo padėjėjas. Rado ne kažin ką. Šioje kalno pusėje neaugo nelabojo žolė, o kietmedis nedegs. Jis per ilgą laiką virto akmeniu. Pagaliau grįžo su glėbiu šakalių, išsibalinęs subirusiais į miltus kaulais. Saulė paskendo aukščiausiose kazuarinose [* Kazuarina — medis raudona, tvirta mediena, vartojama baldams gaminti, žievė — odoms dirbti.]ir įraudusi dirsčiojo pro juodas, išsikraipiusias šakas.

— Puiku, — tarė vyras juodais drabužiais. — Koks tu išskirtinis! Koks metodiškas! Sveikinu! — sukikeno jis, o Rolandas trenkė pagalius jam po kojomis, pakeldamas dulkes.

Nepažįstamasis nepašoko; jis ėmė ramiai dėlioti laužą. Šaulys susižavėjęs stebėjo, kaip atsiranda nauja ideograma. Kai vyras juodais drabužiais baigė, liko stovėti dvigubą kaminą primenanti, maždaug dviejų pėdų aukščio konstrukcija. Jis pakėlė ranką, nukratė rankovę nuo plonos, dailios rankos ir staiga nuleido, pirštus sudėjęs tradiciniu velnio akies ženklu. Plykstelėjo melsva liepsna, ir laužas užsiliepsnojo.

— Turiu ir degtukų, — linksmai tarė vyras juoda sutana, — bet manau, jog tau labiau patiks burtai. Neblogai, šauly? Dabar ruošk pietus.

Jo apdaro skvernai prasiskyrė, ir ant žemės nukrito išskrosto riebaus triušio skerdiena.

Šaulys be žodžių užmovė triušį ant iešmo ir iškepė. Saulei nusileidus pasklido pikantiškas kvapas. Virš daubos, kurią pasirinko vyras juodais drabužiais, ėmė kauptis alkani violetiniai debesys. Triušiui skrundant šaulio pilvas ėmė gurgti; tačiau kai sultinga mėsa iškepė, jis be žodžių atidavė iešmą nepažįstamajam, o pats išsitraukė iš maišelio paskutinį džiovintos mėsos gabalėlį. Sūri, griaužianti burną, ašarų skonio buvo ta mėsa.

— Be reikalo, — apsimestinai piktai ištarė vyras juodais rūbais.

— Na ir kas, — atšovė šaulys. Dėl vitaminų stokos jo burna buvo nusėta mažomis žaizdelėmis, druska vertė jį raukytis iš skausmo.

— Bijai užkerėtos mėsos?

— Taip.

Vyras nusmaukė gobtuvą.

Rolandas tylėdamas jį apžiūrėjo. Ir šiek tiek nusivylė: veidas buvo taisyklingas, gražus, nė ženklo ar bruožo, kuris liudytų pergyvenus šiurpius laikus, žinomas paslaptis. Plaukai juodi, išdraikyti. Nosis nenusakoma. Lūpos putnios, jausmingos. Vyras buvo išblyškęs, kaip ir pats šaulys. Po kurio laiko Rolandas tarė:

— Tikėjausi pamatyti vyresnį žmogų.

— Tai nebūtina. Aš beveik nemirtingas. Žinoma, galėjau perimti veidą, kokio tu labiau tikėjaisi, tačiau nusprendžiau pasirodyti tau su tuo, su kuriuo... e... gimiau. Žvelk, šauly, į saulėlydį.

Saulė jau buvo pasislėpusi, o vakarai žėravo it aukštakrosnė.

— Nematysi saulėlydžių labai ilgai, — tyliai pridūrė jis. Šaulys prisiminė duobę, tada pakėlė akis į dangų, nusėtą žvaigždynų.

— Tai nesvarbu, — taip pat tyliai atsakė jis. — Dabar.

Vyras juodu apdaru guviai pamaišė kortas. Kortų kaladė buvo didelė, piešiniai ant nugarėlių — neregėti ornamentai. „Čia Taro kortos, — aiškino jis, — standartinės kaladės ir mano asmeniškų kortų rinkinys. Įdėmiai žiūrėk, šauly”.

— Kodėl?

— Aš išbursiu tavo ateitį, Rolandai. Reikia atversti septynias kortas po vieną ir sudėti paeiliui. Darau tai jau tris šimtus metų, tačiau tokių, kaip tavo, dar neteko skaityti. — Balse sušmėžavo gudri gaidelė kaip kareivis, sėlinąs naktyje su peiliu rankoje. — Tu esi paskutinis pasaulyje nuotykių ieškotojas. Paskutinis kryžiuotis. Kaip turėtum tuo didžiuotis, Rolandai! Tačiau tu nė neįsivaizduoji, kiek tau dar liko iki Bokšto, kaip arti iki jo esi laike. Pasauliai sukasi apie tavo galvą.

— Tada klok mano ateitį, — kimiai ištarė šaulys. Buvo atversta pirmoji korta.

— Pakaruoklis, — tarė vyras juodais drabužiais. Tamsa vėl užmaukšlino jam gobtuvą. — Tačiau čia, be kitų kortų, tai reiškia jėgą, o ne mirtį. Tu, šauly, esi Pakaruoklis, amžinai keliaujantis į savo tikslą per visas Hado duobes. Vieną pakeleivį jau nugramzdinai į duobę, tiesa?

Jis atvertė antrąją kortą.

— Jūreivis. Atkreipk dėmesį į lygią kaktą, beplaukius skruostus, širdgėlos sklidinas akis. Jis skęsta, šauly, ir niekas nenumeta jam virvės. Berniukas Džeikas.

Šaulys susiraukė, bet nieko neatsakė.

Štai ir trečioji korta. Ant jaunuolio peties tupi išsišiepęs babuinas. Jaunuolio galva pakelta, veidas iškreiptas siaubo. Geriau įsižiūrėjęs šaulys pamatė, kad beždžionė laiko rimbą.

— Kalinys, — paaiškino burtininkas. Lauželio liepsna neramiai supleveno, ant prislėgtojo veido sumirgėjo šešėliai, ir Rolandui pasirodė, kad jaunuolis persikreipia iš siaubo. Šaulys nusuko žvilgsnį kitur.

— Šiek tiek neramu, ar ne? — paklausė vyras juodu apdaru, vos nepradėjęs kikenti.

Po to jis atvertė ketvirtą kortą. Joje ant rato sėdėjo moteris, apsigobusi galvą skara. Ji vienu metu verkė ir gudriai šypsojosi.

— Šešėlių dama, — tarstelėjo vyras. — Tau neatrodo, kad ji dviveidė, šauly? Taip ir yra. Tikras Janas.

— Kodėl man jas rodai?

— Neklausinėk! — griežtai nutildė vyras juodais drabužiais, tačiau jis šypsojosi. — Neklausinėk. Tik žiūrėk. Gali laikyti tai nereikšmingu ritualu, jeigu tau ramiau. Kaip bažnyčioje.

Ir sukikenęs parodė penktą kortą.

Išsiviepęs kirtėjas su dalgiu kaulėtose rankose.

— Mirtis, — ramiai paaiškino burtininkas. — Tačiau dar ne tavo.