Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Kalinys

Pirma dalis. Durys

1

Trys. Tai tavo likimo skaičius.

— Trys?

Taip, trys yra mistinis skaičius. Trys stovi mantros širdyje.

— Kas tie trys?

Pirmasis yra tamsiaplaukis. Jis stovi ant plėšimo ir žmogžudystės slenksčio. Jį užvaldė demonas. To demono vardas — HEROINAS.

— Koks tas demonas? Negirdėjau apie tokį, net vaikystės pasakose.

Jis bandė kalbėti, bet dingo balsas, ir Orakulės, Žvaigždžių Kekšės, Vėjų Kalės, balsas taip pat buvo dingęs; jis išvydo kortą, krentančią iš niekur į niekur, besivartančią tingioje tamsoje. Joje šiepėsi beždžionė, tupinti ant tamsiaplaukio jaunuolio peties; neįtikėtinai žmogiški jos pirštai buvo taip giliai suėmę vaikino kaklą, jog galiukų net nesimatė. Geriau įsižiūrėjęs šaulys pamatė, kad beždžionė rankoje laiko botagą. O vaikino veide įspaustas nebylus siaubas.

Kalinys, draugiškai šnipštelėjo vyras juodais drabužiais (kadaise buvęs žmogumi, kuriuo šaulys pasitikėjo, Valteriu). Truputį liūdna, a? Liūdna... liūdna... liūdna...

2

Šaulys pakirdo gindamasis nuo kažko sužalotąja ranka, įsitikinęs, jog ant jo užšoks jūros išmesta baidyklė ir keistai vapėdama nudirs odą nuo veido.

Tačiau nubaidė tik jūros paukštelį, priviliotą ryto saulėje blyksinčių jo palaidinės sagų.

Rolandas atsisėdo. Plaštaką nenumaldomai maudė. Dešinę koją taip pat. Nutrauktieji pirštai skaudėjo, nenorėdami pripažinti, kad jų nebėra. Apatinę marškinių dalį jis nuplėšė; liko kažkas panašaus į apdriskusią liemenę. Rolandas vienu gabalu apsuko ranką, kitu sutvarstė pėdą.

— Pasitraukite, — ištarė jis nebeegzistuojančioms kūno dalims. — Dabar jūs vaiduokliai. Pasitraukite.

Šiek tiek atlėgo. Nedaug. Taip, jie vaiduokliai, tačiau neįprastai gyvybingi vaiduokliai.

Šaulys užkando džiovintos mėsos. Burna ne itin jos troško, skrandis — dar mažiau, bet jis valgė prisiversdamas. Kai mėsa atsidūrė skandyje, pasijuto truputį geriau. Maisto liko visai mažai.

O reikėjo dar daug ką nuveikti.

Jis ištiesė netvirtas savo kojas ir apsidairė. Danguje nardė paukščiai, pasaulis, regis, priklausė tik jam ir jiems. Jūros pabaisos buvo dingusios. Ko gero, tai naktiniai padarai, atnešami potvynio. Tačiau nuo to nė kiek nepalengvėjo.

Priešais plytėjo didelė jura, sunku buvo įžiūrėti, kur ji susilieja su dangumi. Kurį laiką šaulys pamiršo savo skausmą. Dar niekad nebuvo matęs tiek daug vandens. Žinoma, buvo girdėjęs pasakojant apie ją, kai kurie mokytojai netgi tvirtino, kad jūra išties egzistuoja, tik regint ją prieš save po tiek metų kelionės sausa žeme buvo sunku suvokti... netgi matyti.

Rolandas ilgai prisiversdamas žvelgė į vandenį, ir nuostaba laikinai išdildė skausmą.

Bet rytas atėjo, laukia neatidėliotini darbai.

Jis pagraibė užpakalinėje kelnių kišenėje žandikaulio. Atsargiai lietė delnu, kad neužgautų pirštų strampų ir maudulio nepakeistų veriantis skausmas.

Kaulas buvo vietoje.

Gerai.

Toliau.

Nevikriai atsagstęs savo šovinių diržus padėjo ant įkaitusio akmens. Išsiėmė pistoletus, išėmė niekam nebetinkančius šovinius. Numetė šalin. Vienas priviliojo kažkokį vandens paukštį; tas sugriebė jį snapu, po to paleido ir purptelėjo sau.

Pačiais ginklais reikia pasirūpinti pirmiausia, tačiau kadangi be šovinių pistoletas šiame ir bet kuriame kitame pasaulyje tėra metalo gabalas, Rolandas atsargiai pasitiesė šovinių diržus ant kelių ir perbraukė odą ranka.

Abu sušlapę nuo sagties iki tos vietos, kur kryžiavosi ant klubų; toliau atrodė sausi. Jis atsargiai ištraukė kiekvieną patroną iš sausos kilpelės. Dešinė ranka pamiršo savo luošumą, ir jam ne vieną kartą teko klauptis kaip kvailam šuniui, stojančiam ant skaudančios letenos. Porą kartų jis vos nesukliko iš skausmo.

Manęs laukia rimtos problemos, pagalvojo jis dar kartą.

Rolandas sukrovė išlikusius sausus šovinius į krūvelę. Niekingai maža! Vos dvidešimt. O ir iš jų keli tikrai nekliudys taikinio. Jis negali pasikliauti nė vienu. Vėliau ištraukė likusius. Trisdešimt septyni.

Na, ir seniau nebuvai itin gerai ginkluotas, pastebėjo jis mintyse, nors skirtumas tarp penkiasdešimt septynių ir dvidešimties vis dėlto yra. Arba dešimties. Penkių. Vieno. Nė vieno.

Šovinius, dėl kurių abejojo, šaulys sudėjo į atskirą krūvelę. Jis tebeturi savo maišą. Tai jau šis tas. Pasidėjęs jį ant kelių, Rolandas iš lėto išardė pistoletus ir pradėjo valymo ritualą. Baigė tik po dviejų valandų, ir skausmas taip įsisiautėjo, jog nuo jo ūžė visa galva; logiškai mąstyti pasidarė sunku. Jį traukė miegas. Dar nieko taip netroško savo gyvenime. Ir anksčiau miegas niekad nebuvo pretekstas atidėti reikalus.

— Kortai, — ištarė jis neatpažįstamu balsu ir nusijuokė.

Lėtai, labai lėtai jis surinko savo pistoletus ir užtaisė šoviniais, kurie, vylėsi, buvo sausi. Kai viskas buvo baigta, pakėlė kairįjį... ir lėtai atlaisvino saugiklį. Taip, jis nori įsitikinti. Pasižiūrėti, ar spustelėjus gaiduką pasigirs pokštelėjimas, ar tas bejėgiškas kliktelėjimas. Tačiau kliktelėjimas nereikš nieko, o šūvis — kad iš dvidešimties beliko devyniolika... arba devyni... trys... o gal ir nė vieno.

Jis atsiplėšė dar skiautę nuo marškinių, susuko sudrėkusius šovinius ir prilaikydamas dantimis užveržė mazgelį kaire ranka. Po to įsidėjo juos į maišelį.

Miegoti, reikalavo jo kūnas. Miegoti, tau reikia miegoti, dabar, kol nesutemo, nieko neliko, tu pervargęs...

Jis šiaip taip pakilo ir apžiūrėjo tuščią pakrantę. Smėlis priminė ilgai nešiotus neskalbtus apatinius baltinius, apneštus bespalvėmis kriauklelėmis. Šen bei ten iš stambiagrūdžio žvyro it pageltę dantys, apdergti paukščių styrojo dideli akmenys.

Potvynio liniją žymėjo džiūstančių dumblių juosta. Rolandas pastebėjo savo dešinio bato liekanas ir vandens maišus, dryksančius netoli tos linijos. Stebuklas, kad maišų nenuplukdė jūron atoslūgio bangos. Sunkiai šlubuodamas šaulys pasiekė juos ir pakėlęs pakratė prie ausies. Vienas buvo tuščias, kitame dar teliūškavo truputis vandens. Dauguma nebūtų pastebėjęs skirtumo, bet šaulys pažinojo juos kaip motina savo vaikus-dvynius. Jis keliauja su jais labai, labai seniai. Šitame kliuksi vanduo. Tai gerai — tiesiog kaip dovana. Bet kuris vėžiagyvis atsitiktinai galėjo jį praplėšti žirklėmis, bet nepraplėšė, ir vanduo nenuplukdė. Pačios sutraiškytos pabaisos neliko nė pėdsako, nors mirtis ją užklupo gerokai aukščiau potvynio linijos. Matyt, tuo pasirūpino kiti grobuonys. Galbūt gentainiai nutempė jį į jūrą laidoti it kokie drambliai, milžiniški gyvūnai, apie kuriuos šaulys girdėjo vaikystėje.

Kilstelėjęs gertuvę kaire alkūne jis nugėrė didelį gurkšnį, ir po truputį ėmė grįžti jėgos. Dešinysis batas suplėšytas... o gal dar ne viskas prarasta? Pati pėda liko sveika; galbūt pavyktų ir kitą nurėžti taip pat, kad kurį laiką patarnautų...

Staiga apėmė silpnumas. Jis priešinosi kaip įmanydamas, bet keliai sulinko, ir šaulys sudribo kvailai krimsteldamas sau į liežuvį.

Tu negali apalpti, — griežtai tarė jis sau. — Nei čia, nei kur kitur, kur tie padarai gali atsėlinti ir baigti ką pradėję.

Todėl jis vėl atsistojo, apsijuosė tuščią vandens maišą, bet nespėjęs nusvirduliuoti dvidešimties jardų iki tos vietos, kur paliko ginklus, apsvaigęs pargriuvo. Kurį laiką pagulėjo skaudžiai duriant į žandą kriauklelei. Po to vargais negalais dar kartą gurkštelėjo iš gertuvės ir nušliaužė ten, kur pabudo naktį. Toje vietoje augo medis — sunykęs, bet vis šioks toks pavėsis.