Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Džino, — atsakė balsas, ir šaulys suprato tą žodį. Staiga jis suprato dar kai ką.

Tai ne durys. Tai akys.

Kad ir kaip beprotiškai skambėtų, jis žvelgė į vežimą, skrendantį dangumi. Žvelgė kažkieno akimis. Kieno?

Jis žinojo ir tai. Rolandas žvelgė kalinio akimis.

Antra dalis. Edis Dynas

1

Lyg patvirtindamas tą beprotišką šaulio spėjimą, vaizdas netikėtai pakilo ir nukrypo šalin. Vėl ėmė suktis galva, tarytum jis stovėtų ant visaip sukiojamos plokštumos su ratukais. Pro duris praplaukė kėdžių eilė, žvilgsnis praslinko pro vietą, kur stovėjo kelios tokiomis pat raudonomis uniformomis vilkinčios moterys. Tas kambarėlis buvo pilnas visokių metalinių daiktų, ir Rolandas norėjo sulaikyti žvilgsnį, kad nepaisydamas skausmo ir nuovargio apžiūrėtų tuos neregėtus mechanizmus. Vienas šiek tiek priminė krosnį. Anksčiau matyta moteris jau pylė džino, kurio užsiprašė tas balsas. Buteliukas, iš kurio ji pylė, buvo labai mažas. Stiklinis. O indas, į kurį liejosi skystis, tik priminė stiklą, bet šaulys dėl to abejojo.

Tačiau vaizdas pajudėjo, neleidęs jam įžiūrėti daugiau. Dar vienas svaigus posūkis ir jis atsidūrė priešais metalo duris. Pailgame ovale degė ženklas. Tą žodį šaulys sugebėjo perskaityti: NEUŽIMTA.

Vaizdas pakrypo mažumėlę žemyn. Iš dešinės akiratyje pasirodė ranka ir suėmė rankeną. Jis pastebėjo mėlynų marškinių rankogalį, paraitotą taip, kad matėsi juodų gaurų kraštelis. Pirštai ilgi. Ant vieno žiedas su akmeniu, kuris galėjo būti tiek rubinas, tiek raudono stiklo gabalas. Šaulys buvo linkęs tikėti antrąja versija: akmuo buvo per stambus, kad būtų tikras.

Metalinės durys atsidarė, ir prieš šaulio akis atsivėrė keisčiausia tupykla, kokią jam teko kada matyti. Viskas iš metalo.

Metalinių durų kampas pralėkė pro duris paplūdimyje. Rolandas girdėjo velkės trakštelėjimą, po kurio sekė dar vienas iš tų svaigių posūkių. Šaulys nusprendė, kad vyras, kurio akimis jis viską regi, užsirakino už nugaros.

Po to vaizdas pasisuko — ir Rolandas dabar žvelgė į veidrodį, į kartą jau matytą veidą... Taro kortoje. Tos pačios tamsios akys ir juodų plaukų sruoga. Veidas ramus, bet išbalęs, o akyse, tose, pro kurias dabar žiūrėjo, — Rolandas pastebėjo siaubo, regėto kortoje, atspindį.

Vyras drebėjo.

Jis taip pat serga.

Tada prisiminė Nortą, žolės valgytoją iš Tulo. Prisiminė pranašą. Demonas jį apsėdo.

Šaulys spėjo, kad žino, kas tas HEROINAS: kažkas panašaus į nelabojo žolę. Truputį liūdna, a?

Nesusimąstęs, tiesiog paklusdamas impulsui, kuris padarė jį paskutiniu iš visų, vieninteliu, keliaujančiu toliau po to, kai Ketbertas ir kiti mirė, pasidavė, nusižudė, išdavė ar tiesiog atsisakė minties apie Bokštą; paklusdamas vieninteliam sprendimui, kuris pervedė jį per dykumą ir lydėjo daugelį metų prieš ją, šaulys peržengė durų slenkstį.

2

Edis užsisakė džino su toniku — gal ir ne pati geriausia mintis keliauti pro Niujorko muitinę girtam, bet kai jau pradedi, negali sustoti, ir jam kažko reikėjo.

Kai tau reikia nusileisti žemyn ir negali rasti lifto, kartą pasakė jam Henris, daryk tai, kaip išmanai. Netgi jeigu tektų raustis kastuvu.

Kai stiuardesė nuėjo vykdyti užsakymo, jis pajuto tuoj vemsiąs. Gal ir ne, bet geriau apsidrausti. Eiti pro muitinę su dviem svarais gryno kokaino po pažastimis ir džino kvapeliu ne itin gerai; bet jeigu eisi dar ir su vėmalais, džiūstančiais ant kelnių — katastrofa. Geriau apsidrausti. Šleikštulys tikriausiai praeis, o atsarga gėdos nedaro.

Bėda ta, kad jis badėsi. Badėsi, o ne sėdėjo ant adatos. Tai dar vienas išminties trupinėlis iš kietojo narkošos Henrio Dyno lobyno.

Jie sėdėjo viršutinio aukšto balkone dar neužkaifavę, bet jau pasiruošę tam, saulė šildė jų veidus, buvo taip gera... tais senais gerais laikais, kai Edis dar tik pradėjo uostyti, o Henris ką tik priėmė pirmąją savo adatą.

Visi šneka apie „lomkes”, kalbėjo Henris, bet viskas nuo kažko prasideda. Jis minėjo terminus „atvėsintas kalakutas” ir „šaldytas kalakutas”.

Edis baisiai kvatojosi, nes tiksliai žinojo, apie ką kalba Henris — tai abstinecijos sindromas žargoniškai. Tačiau tas tik išspaudė šypseną.

Iš dalies atvėsintas kalakutas blogiau nei šaldytas, pasakė Henris. Kai prasideda lomkės, tu bent ŽINAI, kad šliaukuosi, ŽINAI, kad purtysies, prakaituosi, kol imsi skęsti savo prakaite. O atvėsintas kalakutas yra laukimas.

Edis prisimena paklausęs Henrio, kaip vadinasi atvejis, kai adata narkomaną (tuo metu, o tai buvo prieš šešiolika mėnesių, jie prisiekinėjo vienas kitam, kad jais niekad netaps) gerokai užkaitina.

Tai keptas kalakutas, atsakė Henris ir pats nustebo netikėtai ištaręs kažką juokingiau nei pats tikėjosi. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir ėmė staugti iš juoko. Keptas kalakutas, kaip juokinga, tiktai ne dabar.

Edis nuėjo palei krėslų eiles į lėktuvo priekį, patikrino, ar tualetas neužimtas ir atidarė duris.

Ech, Henri, didysis narkoša broliuk, jei jau prakalbome apie mūsų plunksnotuosius draugus, gal norėtum išgirsti keptos žąsies apibrėžimą? Tai būna tada, kai Kenedžio muitininkas nusprendžia, jog atrodai kažkaip keistai, arba jie turi šunis, sušniukštinėjančius narkotikus, ir šie ima skalyti, myžčioti ant grindų, kone pasismaugia ant savo grandinių, verždamiesi prie tavęs, ir kai muitinės pareigūnai, išvertę tavo mantą, nusiveda tave į mažą kambariuką ir paklausia, ar negalėtumėte nusirengti savo marškinius. Tu atsakai, aš nieko prieš, bet, vaikinai, Bahamuose aš peršalau, o čia gerokai vėsu, todėl bijau susigriebti plaučių uždegimą. Jie atsako, puiku, tik ar visuomet taip prakaituojate smarkiai kondicionuojamose patalpose, misteri Dynai, ir malonėkite nusirengti greičiau. Tu nusirengi, o jie vėl siūlo nusivilkti ir marškinėlius, nes, atrodo, turite kažkokių sveikatos problemų, tie patinimai po pažastimis primena limfmazgių auglius ar kažką tokio. Tu net nesistengi neigti, nes tai tas pat, kas centriniam gaudyti už ribos skriejantį kamuoliuką, — jam telieka apsisukti ir žiūrėti — nulėkė, tai nulėkė. Todėl nusivelki marškinėlius ir štai, tik pažiūrėkite, tu laimingas vaikis, čia ne augliai, nors juos galima pavadinti visuomenės kūno augliais, cha-cha-cha, šie dalykėliai labai primena lipnia juosta priklijuotus maišelius. O dėl kvapo nesijaudink, čia tik žąsis. Kepta.

Jis pasuko užraktą sau už nugaros. Lempa virš galvos suspindo ryškiau. Tykiai ūžė lėktuvo varikliai. Jis pasisuko į veidrodį, norėdamas patikrinti, kaip atrodo, ir staiga apėmė siaubingas, nenumaldomas įsitikinimas, kad jis yra stebimas.

Ei, na jau, baik, ėmė raminti save jis. Turėtum būti mažiausiai linkęs į paranoją pasaulyje vaikinas. Juk dėl to tave ir pasirinko. Juk...

Ir jis netikėtai suprato, jog veidrodyje mato ne savo kaštonines akis, sudaužiusias tiek širdžių ir atvėrusias kelią tarp tiek dailių kojų per paskutinį trečdalį jo nugyventų dvidešimt vienerių metų, o kažkokio nepažįstamojo. Ir ne rudas, o šviesiai mėlynas lyg blunkančių „Levis” džinsų. Tos akys buvo ledinės, griežtos, tiriančios. Teroristo akys.

O jose, aiškiai matė Edis, atsispindi žemyn į bangą krintanti ir kažką pastverianti žuvėdra.

Vaikinas spėjo pagalvoti: „Kas čia po paraliais?”, o kitą akimirką suprato, jog tas šleikštulys neišnyks; anksčiau ar vėliau jis vis vien apsivems.