Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Jau Edis tai žinojo, kad užknistų.

Iš patirties žinojo.

Geras žmogus, sakė Henris, bet tipas, kuris pasirodė, buvo liguistai geltonas, kalbėjo su britišku akcentu, nešiojo žandenas kaip iš penktojo dešimtmečio filmų ir visi geltoni jo dantys buvo pakrypę vidun it labai senų spąstų smaigaliai.

— Turite raktą, senjore? — paklausė jis su tuo britišku akcentu, kuris primena paskutinius metus koledže.

— Raktas saugus, jeigu apie tai klausiate, — atsakė Edis.

— Tai duokite man jį.

— Nieko nebus. Jūs turite duoti man kai ką savaitgaliui. Sekmadienio vakare turite man kai ką atnešate. Aš atiduodu jums raktą, o pirmadienį jūs nueinate su juo į miestą ir kažką pasiimate. Ką, aš nežinau, nes tai ne mano reikalas.

Staiga išgeltėlio rankoje atsirado mažas plokščias automatinis pistoletas.

— Kodėl jums neatidavus jo, senjore? Sutaupyčiau laiko ir pastangų, o jūs išneštumėte savo kailį.

Kad ir narkomanas, Edis Dynas nebuvo skystablauzdis. Henris tai žinojo; dar svarbiau, kad tai suprato ir Balazaras. Todėl jį ir pasiuntė. Dauguma jų manė, kad jis sutiko važiuoti dėl to, kad sėdi ant adatos. Tai visi žinojo, tačiau tik Henris žinojo, jog Edis būtų skridęs, net jei nevartotų pats. Dėl brolio. Balazaras nespėjo to išsiaiškinti, užtat velniop tą Balazarą.

— Gal padėsi šitą daikčiuką, sūtrauka? — atšovė Edis. — O gal nori, kad Balazaras atsiųstų ką nors, kas išlaupytų tavo akutes surūdijusiu peiliu?

Džiūsna išsišiepė. Ginklas dingo kaip į vandenį, jo vietoje pasirodė mažas vokelis. Padavęs jį Edžiui išgeltėlis tarė:

— Pajuokavau.

— Kaip žinai.

— Susitiksim sekmadienio vakare. — Ir pasuko prie durų.

— Manau, tau verčiau palaukti.

Geltonodis atsigręžė pakėlęs antakius:

— Manai, nesugebėsiu išeiti, jeigu norėsiu?

— Aš manau, kad jeigu tu išeisi ir čia pasirodys besąs mėšlas, aš išvažiuosiu rytoj. O tu liksi iki kaklo šūde.

Tipas susigūžė. Atsisėdęs į vienintelę kambario kėdę laukė, kol Edis atplėšęs voką išpurtė truputį rudų miltelių. Jie atrodė bjauriai. Edis pakėlė akis į išgeltėlį.

— Žinau, kad atrodo, lyg grynos srutos, bet tik iš išorės, — pasiaiškino tas. — Milteliai geri.

Edis išplėšė lapelį iš bloknotėlio, atskyrė juo truputį miltelių, po to įtrynė pirštu į gomurį. Po sekundės išspjovė į šiukšliadėžę.

— Nori mirti? Ką? Sugalvojai paskutinį norą? Geltonodis pabalo:

— Geriau nieko nėra.

— Rytoj išskrendu, — pagrasino Edis. Tai buvo melas, bet jis buvo įsitikinęs, jog šitas tipas neturės kaip patikrinti. — „TWA” linijomis. Pats pasirūpinau, jeigu tektų susitikti su tokiu mulkiu, kaip tu. Man kas. Tik geriau. Mane ne tam siuntė.

Išgeltėlis sėdėjo ir mąstė. Edis sėdėjo ir darė viską, kad nesujudėtų. Nors nepajėgė nustygti vietoje, norėjo čiuožt, šokinėti, trypčiot ir kasytis. Jautė, kad net akys baigia sutekėti į tų rudų miltukų krūvelę, nors žinojo, kad ten nuodas. Paskutinę dozę Edis paėmė dešimtą ryto, nuo to laiko praėjo tiek pat valandų. Bet jeigu jis bent krustels, situacija pasikeis. Tas tipas ne tik mąsto, bet ir stebi, stengiasi išsiaiškinti, kaip giliai jis įklimpęs.

— Galbūt pavyks ką nors rasti, — pagaliau ištarė jis.

— Kodėl tau nepabandžius? — atsakė Edis. — Bet prieš vienuoliktą aš išjungiu šviesą, užkabinu ant durų kortelę „Prašome netrukdyti” ir įspėju registratūrą, kad tuos, kurie baladosis į mano duris, apsauga vytų lauk.

— Na, tu ir šiknius, — iškošė pageltėlis tuo savo nepamirštamu britišku akcentu.

— Ne, — atkirto Edis, — tu tikėjaisi šikniaus. O atėjo ne pirštu penimas. Būsi čia prieš vienuoliktą su tuo, ką galiu panaudoti, — nebūtinai ekstra klasės, kad bent jau padoru būtų, — arba tau galas, sūtrauka.

7

Pageltėlis grįžo prieš vienuoliktą; pasirodė neįpusėjus dešimtai. Edis spėjo, kad tie milteliai jau iš karto gulėjo jo automobilyje.

Šįkart daugiau miltukų. Ne baltų, tačiau bent jau dramblio kaulo spalvos, o tai visai pakenčiama.

Edis paragavo. Pasirodė, kad nieko. Ką ten — geriau negu gerai. Labai gerai. Susisukęs vamzdelį iš popieriaus jis patraukė nosimi.

— Ką gi, iki sekmadienio, — mestelėjo pašokdamas nuo kėdės geltonodis.

— Palauk, — sustabdė Edis, lyg pats turėtų ginklą. Iš tiesų taip ir buvo. Tas ginklas buvo Balazaras. Enrikas Balazaras buvo stambaus masto dileris nuostabiame Niujorko narkotikų pasaulyje.

— Palaukti? — Pageltėlis atsigręžė ir pasižiūrėjo kaip į beprotį. — Ko?

— Na, tiesą sakant, aš rūpinuosi tavimi, — pareiškė Edis. — Jeigu aš susirgsiu nuo to, ką dabar sutraukiau, tau galas. Jeigu mirčiau, tau galas bet kokiu atveju. Aš tik pamaniau: jeigu man pasidarytų truputį negera, galėčiau tau leisti pasitaisyti. Na, žinai, kaip toje pasakoje apie berniuką su lempa ir tris norus.

— Nuo šito nesusirgsi. Čia Kinijos Baltasis.

— Jeigu čia Kinijos Baltasis, — atsakė Edis, — aš — Dvaitas Gudenas.

— Kas?

— Tiek to.

Pageltėlis atsisėdo. Edis sėdėjo priešais viešbučio staliuką pasidėjęs baltų miltelių krūvelę (pirmieji jau seniai išplaukė kanalizacija). Per televizorių „Breivzus” taršė „Metsai”, „VTBS” ir didelės palydovinės lėkštės ant „Aąuinas” viešbučio stogo dėka. Edis pajuto ramybę, išplaukiančią iš sąmonės gelmių... Nors gerai žinojo, kad ta ramybė atslenka iš pluošto nervų jo stuburo apačioje, vietos, kur įprotis prie heroino sukelia nenatūralų nervų kamieno pastorėjimą.

Nori greitai išgyti? kartą paklausė jis Henrio. Susilaužyk stuburą, Henri. Nustos judėti kojos, tavo daikčiukas irgi nebeveiks, užtat akimoju praeis noras švirkštis.

Henriui tai nepasirodė juokinga.

Jeigu jau atvirai, Edžiui didelio juoko taip pat nekėlė. Kai vienintelis greitas būdas atsikratyti beždžionės, jojančios tau ant sprando, yra susilaužyti stuburą virš to nervų pluošto, turi reikalų su rimta beždžione. Ne kokiu kapucinu, ne mielu talismanu, o piktu senu babuinu.

Edis ėmė čiaudėti.

— Gerai, — ištarė pagaliau. — Tinka. Galite palikti patalpas, sūtrauka.

Pageltėlis atsistojo.

— Aš turiu draugų, — įspėjo jis. — Jie gali ateiti ir tave patvarkyti. Dar maldausi, kad išklausyčiau, kur yra raktas.

— Tik ne aš, bičiuli, — atsakė Edis. — Ne aš. — Ir nusišypsojo. Nežinia, kaip ta šypsena atrodė, bet neturėjo būti labai miela, nes geltonodis mikliai paliko patalpas, net neatsigręžęs per petį.

Kai Edis Dynas įsitikino, jog liko vienas, skubiai įtraukė dozę.

Tvarkelė.

Jis užmigo.

8

Kaip dabar.

Šaulys, tūnąs šito žmogaus sąmonėje (žmogaus, kurio vardo dar nežinojo, nes tipas, kurį kalinys pavadino „sūtrauka”, jo nežinojo, todėl ir neištarė nė karto), stebėjo visa tai kaip vaidinimą vaikystėje, dar prieš tai, kai pasaulis pasikeitė... Jeigu Rolandas būtų matęs judančius paveikslėlius, pirmiausia sulygintų matytą reginį su filmu. Visa tai, ko iš tiesų nematė, jis galėjo paimti iš kalinio sąmonės, nes jų asociacijos buvo nepaprastai panašios. Tačiau dėl vardo iškilo sunkumų. Kalinio brolio vardą jis žinojo, o paties žmogaus — ne. Suprantama, vardas — slaptas dalykas, sklidinas galios.

Bet ne vardas svarbiausia. Svarbiausia, kad tas žmogus silpnas. Tačiau po tuo silpnumu kaip geras ginklas palaidame smėlyje paslėptas plienas.