Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Pamiršk, po velnių! JUDINKIS!

Edis sukruto. Nes pagaliau suprato situaciją. Jis nematė visko, kaip ilgai treniruotas ir sukaupęs daugiametę patirtį Rolandas, bet palydovių veidus matė — tikrus veidus už šypsenų ir maloniai padavinėjamų krepšių iš galinės lentynos. Jis pastebėjo, kaip moterys dirsčioja į jį.

Pakėlė savo krepšį. Nusikabino švarką. Durys į trapą jau buvo atidarytos, ir tarpu tarp kėdžių lėtai slinko žmonės. Durys į kabiną taip pat buvo atidarytos, jose šypsojosi kapitonas... ir taip pat stebėjo pirmosios klasės keleivius, žiūrėjo į Edį... ne, sekė jį, protarpiais nukreipdamas žvilgsnį į šalį, kažkam palinksėdamas.

Eis buvo ramus. Ne „atvėsintas”, tiesiog ramus. Nereikėjo nė balso galvoje, kad nusiramintų. Kartais tai neblogai, jeigu pasistengi visai neatbukti.

Edis žengė žingsnį, pasiekė posūkį durų link... ir staiga užsidengė burną ranka.

— Nekaip jaučiuosi, — burbtelėjo jis. — Atsiprašau. — Jis privėrė lakūnų kabinos duris, kliudančias pakliūti į pirmosios klasės tualetą ir siekė metalinių durų rankenos.

— Bijau, kad jums teks palikti lėktuvą, — griežtokai sulaikė pilotas. — Da...

— Aš apsivemsiu, nenorėčiau padaryti to ant jūsų batų, — atšovė Edis. — Ant savo taip pat.

Po sekundės tualeto durys buvo užrakintos. Kapitonas kažką pasakė. Edis jo nenugirdo ir nesistengė. Svarbiausia, jog tai tik kalbos, ne riksmas. Niekas neims plyšoti, likus dar pusantro šimto keleivių, laukiančių eilės išlipti iš lėktuvo. Jis viduje, laikinai saugus... bet kas iš to?

Jeigu esi čia, pagalvojo jis, geriau daryk ką nors kuo greičiau!

Vieną siaubingą akimirką nieko neįvyko. Tas momentas Edžiui Dynui išsitempė iki amžinybės lyg ledinukas, kurį jam kartais vaikystėje nupirkdavo Henris. Jeigu jis buvo blogas, brolis jį prikuldavo, jeigu geras — pavaišindavo saldainiu. Taip Henris vykdė auklėtojo pareigas per vasaros atostogas.

Dieve mano, aš viską įsivaizdavau, o Dieve, kaip galėjau būti toks kvailas...

Pasiruošk, įspėjo niūrus balsas. Negaliu padaryti to vienas. Aš galiu ŽENGTI Į PRIEKĮ, bet negaliu priversti tavęs PEREITI. Tau teks padaryti tai kartu su manimi. Apsisuk.

Staiga Edis ėmė matyti dviem poromis akių, jausti dviem nervų sistemomis (antrosios sistemos nervai buvo ne visi, prarastoji dalis klykė iš skausmo) dešimties juslių pagalba, mąstyti dviem smegenimis, kraują varinėjo dvi širdys.

Jis apsisuko. Kambarėlio sienoje buvo anga, primenanti duris. Už jų vaikinas įžiūrėjo pilką, akmenuotą pajūrį, senų kojinių spalvos bangas.

Jis išgirdo bangų mūšą.

Jis užuodė druską, graužiančią jo nosį it ašaros. Eik.

Kažkas barbeno į tualeto duris, paprašė jį tučtuojau išeiti ir išlipti iš lėktuvo. Eik, po galais!

Edis sudejavęs žengė per slenkstį, užkliuvo ir... įgriuvo į kitą pasaulį.

13

Jis lėtai atsistojo, pajutęs, kad kriaukle prasidrėskė dešinį delną. Bukai dėbtelėjęs į kraują, besiritantį per jo gyvenimo liniją, pastebėjo sunkiai nuo žolės kylantį vyrą.

Edis atšlijo. Ir sapną primenantį dezorientacijos jausmą staiga pakeitė grynas siaubas: šitas žmogus negyvas ir to nežino! Veidas ištįsęs, oda aptraukusi kaulus it sudūlėjusi medžiaga karkasą, kurio kampai dar kiek, žiūrėk, ir pratrins ją. Ant skruostų degė raudonos dėmės, kita raudona dėmė matėsi po smakru, o ketvirta, apvali, švietė tarp akių it savotiškas indų kastos simbolis.

Tačiau akys — mėlynos, ramios, protingos — buvo guvios ir tryško gyvastimi. Jis vilkėjo juodus namų audimo medžiagos drabužius; marškiniai užraitotomis rankovėmis papilkėję nuo amžiaus. Kelnės kažkuo priminė džinsus. Ant klubų kryžiavosi du diržai, nors šovinių kilpos buvo beveik tuščios. Dėkluose Edis pastebėjo 45-ojo kalibro revolverius primenančius ginklus, tik neapsakomai senos markės. Glotnus buožių medis, atrodė, švyti iš vidaus.

Edis, net neįtardamas, kad gali prasižioti, išgirdo save tariant:

— Tu vaiduoklis?

— Dar ne, — sukrankė šaulys. — Nelabojo žolę... Kokainą, ar kaip tu vadini... Išsitrauk iš marškinių...

— Tavo rankos... — Jis spėjo pamatyti. Rankos vyro, primenančio ekstravagantišką kaubojų iš pigių vesternų, buvo nesveikai paraudusios. Edis puikiai žinojo, ką reiškia tos raudonos linijos. Kraujo užkrėtimą. Jos reiškė, kad velnias ne tik kvėpuoja į nugarą; jis jau šliaužia vamzdžiais tavo pompos link.

— Pamiršk sumautas mano rankas! — iškošė blyškiaveidis. — Nusivilk marškinius ir nuimk, ką turi!

Jis išgirdo bangas; girdėjo vėjo, nežinančio ribų, stūgavimą, matė pamišusį mirštantį vyrą ir daugiau nieko. Tačiau už savęs girdėjo ir prislopintus išlipančių keleivių balsus bei atkaklų beldimą į duris.

— Misteri Dynai! — Tas balsas, susivokė jis, iš ano pasaulio. Neabejojo tuo, tiesiog bandė įkišti tą mintį į savo sąmonę lyg nagą į raudonmedžio stalo plyšį. — Jūs turėtumėte...

– Gali palikti, pasiimsi vėliau, — sududeno šaulys. — Viešpatie, negi nesupranti, kad turiu kalbėti čia? Skauda! Ir laiko neliko, mulki!

Kurį kitą, šitaip jį pavadinusį, Edis būtų užmušęs... nors jis abejojo, ar būtų taip lengva nudėti šitą vyrą, kuriam mirtis, ko gero, būtų geriausia išeitis.

O ir tos mėlynos akys nemelavo; karščiuojančiame jų žvilgsnyje ištirpo visi klausimai.

Edis ėmė sagstytis marškinius. Iš pradžių jam norėjosi juos paprasčiausiai suplėšyti, kaip darydavo Klarkas Kentas, kai Luisa Lein klykė pririšta prie geležinkelio bėgių, bet realiame gyvenime taip negalima; anksčiau ar vėliau teks pasiaiškinti, kodėl trūksta kelių sagų. Todėl jis skubiai atsisagstė, nesiliaujant beldimui į duris.

Ištraukė marškinius iš džinsų, nusirengė, apnuogindamas lipnią juostą ant krūtinės. Jis priminė žmogų, baigiantį susigydyti lūžusius šonkaulius.

Edis grįžtelėjo į praviras duris... jų apačia buvo palikusi pilkame pajūrio žvyre koncentrinius ratus, kai kažkas — ko gero, šitas mirštantis vyras, — jas atidarė. Pro duris jis matė pirmosios klasės tualetą, kriauklą, veidrodį... ir persigandusį savo paties veidą su tamsiais plaukais, užkritusiais ant rudų akių. Fone matėsi šaulys, pakrantė ir nardantys paukščiai.

Jis pakrapštė juostą, nežinodamas, nuo kurio galo pradėti, ir nustėro nelyginant elnias ar triušis, viduryje kelio apšviestas artėjančio automobilio žibintų.

Viljamas Vilsonas, kurio pavardę išgarsino Po, vyniojo apie jį lipnią juostą apie dvidešimt minučių. O tualeto durys bus atplėštos po penkių, vėliausiai po šešių.

– Negaliu nusilupti šito mėšlo, — pasakė jis priešais sverdėjančiam vyrui. — Nesuprantu, kas tu ir kur aš esu, bet man per mažai laiko.

14

Diras, antrasis pilotas, pasiūlė kapitonui Makdonaldui liautis daužius į duris, kai tas, susinervinęs, jog 3A keleivis neatidaro, paleido į darbą kumščius.

– Kur jis dings? — paklausė Diras. — Ką jis padarys? Sulįs į unitazą? Per didelis.

– O jeigu jis vežasi... — pradėjo Makdonaldas. Diras, kuris pats buvo ragavęs kokaino daugiau kaip keletą kartų, atsakė:

– Jeigu jis veža, veža daug. Ir negalės jo atsikratyti.

– Užsuk vandenį, — burbtelėjo Makdonaldas.

– Jau užsukau, — atsakė šturmanas (kuris taip pat buvo ne sykį bandęs koko). — Tik nemanau, kad tai ką nors keičia. Gali ištirpinti jį vandenyje, bet niekaip nepradanginsi. — Jie buvo susigrūdę prie tualeto durų su šviečiančiu užrašu „Užimta” ir kalbėjo pakuždomis. — Vaikinai iš kovos su narkotikų kontrabanda skyriaus susems viską, išdžiovins, ir broliukui šakės.