Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Dynas išties pajuto išgąstį, tik joks mulkis šito nesupras.

Jis atsigręžė per petį, muitininkai taip pat sužiuro. Bet nepastebėjo nieko, išskyrus tuščią sieną, apkaltą garsą sugeriančiomis skylėtomis plokštėmis; o Edis matė duris, kaip visad per tris pėdas, dabar jau įtaisytas kambarėlio sienoje. Ir dar kai ką. Jis matė kažkokius padarus, šliaužiančius iš vandens, baidykles, tarsi pasprukusias iš siaubo filmo, kuriame specialiuosius efektus pasistengta padaryti kiek įtikinamesnius. Gyviai priminė kažkokį krevetės, langusto ir voro hibridą. Ir leido keistus garsus.

— Tau vaidenasi? — nusišaipė pareigūnas. — Matai siena ropojančius vabalus, Edi?

Tai buvo taip arti tiesos, kad Edis vos nenusijuokė. Tačiau suprato, kodėl Rolandui teko grįžti atgal. Jo protas kol kas saugus, bet tie vėžiagyviai rėplioja prie jo kūno, ir laiku nieko nesiėmus gali nebelikti kur grįžti.

Staiga iš atminties iškilo Deivido Li Roto dainelė: „Oiiiii... aš neturiu kūno...” ir tada Edis neišlaikė. Nesugebėjo susilaikyti neprunkštelėjęs.

— Kas čia taip juokinga? — paklausė agentas, norėjęs išsiaiškinti, ar suimtasis nemato vabalų.

— Visa situacija, — atsakė Edis. — Ne linksma, o greičiau komiška. Jeigu tai būtų kinas, sakyčiau, kad jis Felinio, o ne Vudžio Aleno stiliaus. Jeigu suprantate, ką turiu galvoje.

Susitvarkysi? — paklausė Rolandas.

Taip, žinoma. ESR, žmogau.

Nesupratau.

Eik savo reikalais.

A. Gerai. Ilgai neužtruksiu.

Ir staiga to kito neliko. Jis paprasčiausiai dingo. Kaip dūmelis, nupūstas menkiausio vėjo dvilktelėjimo. Edis grįžtelėjo dar kartą, bet pamatė tik pliką baltą sieną: nei durų, nei vandenyno, nei pabaisų. Jis pajuto, kaip išgąstis vėl ima spausti pilvą. Neliko vilčių, kad plieno lankstas tik haliucinacija; narkotikai nustojo veikti, ir to įrodymo Edžiui pakako. Bet Rolandas... kažkaip jam padėjo. Su juo savijauta buvo geresnė.

— Nori, kad pakabinčiau tenai paveikslą? — paklausė vienas muitininkas.

— Ne, — atsiduso Edis. — Noriu, kas išleistumėte iš čia.

— Kai tik papasakosi, ką padarei heroinui, — įsikišo kitas, — o gal ten buvo kokas? — Ir vėl trukt už vadžių, viskas iš pradžių.

Po dešimties labai ilgų minučių Rolandas staiga vėl grįžo į Dyno sąmonę. Vieną sekundę jo dar nebuvo, kitą — jau čia. Edis pajuto, kad šaulys neapsakomai išsekęs. Susitvarkei? — paklausė jis.

Taip. Atleisk, kad užtrukau taip ilgai. Teko šliaužti.

Edis vėl atsigręžė. Durys stovėjo it niekur nebūtų dingusios, tik pro jas matėsi kiek kitoks pasaulis; jis pasislinko su Rolandu. Lyg būtų susijęs su juo savotiška bambagysle. Ta mintis Edį privertė pašiurpti. Šaulio kūnas gulėjo sukniubęs priešais duris, bet dabar Edis matė ilgą kranto ruožą, mūšos liniją, kur kažką vapėdami rėplinėjo monstrai. Kaskart atšniokštus bangai visi iškeldavo savo žnyples lyg senų dokumentinių filmų veikėjai, po Hitlerio kalbos saliutuojantys „sieg heil!” lyg nuo to priklausytų jų gyvenimas. Ne kitaip ir buvo, kai geriau pamąstai. Smėlyje liko šaulio šliaužimo pėdsakai.

Edžiui bežiūrint viena iš pabaisų žaibiškai grybštelėjo užsižiopsojusį paukštį, ir tas krito į smėlį dviem krauju pasruvusiais, virpančiais gabalais. Nelaimėlį vėžiagyviai apspito mikliau, nes jis nurimo. Į orą pakilo balta plunksnelė. Ją sugavo kažkurio žnyplė.

Viešpatėliau, pagalvojo Edis. Tik pasižiūrėk į tuos graibštūnus!

— Kodėl tu visą laiką gręžiojiesi? — paklausė muitininkų vyresnysis.

— Man protarpiais reikia priešnuodžių! — atšovė Edis.

— Nuo ko?

— Nuo tavo veido.

3

Taksistas išleido Edį prie viešbučio, padėkojo už dolerį arbatpinigių ir nuvažiavo. Edis pastovėjo minutėlę, laikydamas vienoje rankoje krepšį, kitoje švarko, permesto per petį, kilpą. Čia su savo broliu jis nuomojosi dviejų miegamųjų butą. Stovėjo ir žiūrėjo į monolitą, pastatytą mūrinės silkių skardinės stiliumi. Daugybė langų kėlė mintis apie kalėjimą, ir tas reginys liūdino Edį, kiek Rolandą žavėjo.

Dar niekad, per visą gyvenimą nesu matęs tokio aukšto namo, prisipažino Rolandas. O čia jų tiek daug!

Taip, sutiko Edis. Mes gyvename kaip skruzdės skruzdėlyne. Gal tau ir patinka, Rolandai, bet turiu pasakyti, kad viskas sensta. Ir sensta greitai.

Pro šalį pravažiavo mėlynas automobilis; į gatvelę įsuko ir ėmė artėti picas vežiojantis furgonėlis. Edis įsitempė, jausdamas, kad Rolandas taip pat įsitempia. Gal jie visgi nutarė jo atsikratyti?

Durys? — pasiūlė Rolandas. Gal eikime pro jas? Ar nori? Edis jautė, kad Rolandas pasiruošęs viskam, bet balsas buvo ramus.

Dar ne, atsakė jis. Galbūt jie tik nori pasikalbėti. Bet būk pasirengęs.

Jis jautė tai, ko visai nebūtina ištarti; jautė, kad Rolandas veiklesnis giliausiame savo įmygyje negu jis budriausią savo akimirką.

Priartėjo furgonas su besišypsančiu vaiku ant šono. Nusileido keleivio lango stiklas, ir Edis, stovintis prieš namo vestibiulį, laukė, kas pasirodys pirma: veidas ar automato vamzdis.

4

Antrą kartą Rolandas Edį paliko praėjus kokioms penkioms minutėms po muitininkų apklausos.

Šaulys užvalgė, bet to neužteko; jam reikėjo atsigerti, o labiausiai trūko vaistų. Edis negalėjo parūpinti vaistų, kurių iš tiesų reikėjo Rolandui (bet šaulys teisus, Balazaras gali... jeigu tik norės), tačiau net paprasčiausias aspirinas gali numušti karštį, kurį jis pajuto Rolandui priėjus nupjauti lipnią juostą. Dynas stabtelėjo prie spaudos kiosko pagrindinėje salėje.

Ar ten, iš kur esi, yra aspirino?

Nesu apie jį girdėjęs. Čia burtai ar vaistai?

Ir tas, ir tas.

Edis nusipirko ekstra stipraus anacino buteliuką. Tada užkandinėje paėmė porą pėdos ilgio dešrainių su dideliu pepsikolos indeliu. Ir tik pildamas ant dešrainių (Henris vadino tokius godzilomis) garstyčias bei kečupą, jis staiga prisiminė, kad maistas ne jam. O Rolandui gali nepatikti garstyčios su kečupu. Ir apskritai jis gali būti vegetaras. Dar daugiau — nuo šito mėšlo jis gali pakratyti kojas.

Ką gi, jau per vėlu, pagalvojo Edis. Kai Rolandas kalbėdavo, — kai jis veikdavo, — Edis žinojo, kad tai vyksta iš tikro. Bet kai jis tylėdavo, įkyriai lindo įsitikinimas, jog tai tik sapnas, neįtikėtinai tikroviškas sapnas, prasidėjęs „Deltoje” pakeliui į Kenedį.

Rolandas sakė jam, kad gali pernešti maistą į savo pasaulį. Atseit, kartą jau padarė tai, kai jis miegojo. Edžiui buvo sunku tuo patikėti, bet Rolandas jį užtikrino.

Ką gi, mums vis tiek reikia būti labai atsargiems, pasakė Edis. Mane stebi du muitinės vaikinai. Mus stebi, tiksliau.

Žinau, kad reikia pasisaugoti, atšovė Rolandas. Ir ne du, o penki. Edis staiga pajuto tai, ko nepatyrė niekad. Jam nereikėjo pakreipti akių, jos buvo kreipiamos. Ir tai darė Rolandas.

Vaikinas su glaustinuke, kalbantis telefonu.

Moteris ant suolo, besikuičianti savo rankinėje.

Jaunas juodaodis, tikras gražuolis, jeigu ne kiškio lūpa, kurios neįstengė pataisyti net chirurgo skalpelis, apžiūrinėjantis marškinėlius prie kiosko, kur Edis ką tik pirko vaistus.

Iš pažiūros jie niekuo neišsiskyrė iš minios, bet kiek kitoks jų elgesys leido įžiūrėti paslėptą galvosūkio paveikslėlį. Edis pajuto, kad ima kaisti žandai, nes kitas turėjo parodyti jam tai, ką reikėjo pastebėti pačiam. O jo akims užkliuvo tik du. Tie trys apsimetinėjo šiek tiek geriau, bet vis tiek. Telefonu kalbančio vyro žvilgsnis nebuvo tuščias, įsmeigtas į neegzistuojantį žmogų, su kuriuo jis šnekėjosi; jis iš tiesų žiūrėjo. Ir į vietą, kur stovėjo Edis, jo žvilgsnis vis sugrįždavo. Moteris nerado, ko ieškojusi, bet neatsisakė savo ketinimo ir toliau kuitėsi rankinėje. O pirkėjas jau buvo spėjęs kiekvienus marškinėlius apžiūrėti bent po tuziną kartų.