Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Sveikas, Edi, — atsakė Kolas. — Girdėjau, turėjai bėdų.

— Nieko ypatinga, — atsakė Edis. Ir pajuto, kad kasosi vieną, po to kitą ranką — tipiškas narkomano gestas, kurį taip stengėsi nuslėpti muitinėje. Prisivertė liautis. Bet Kolas šypsojosi, ir Edžiui pakilo noras kumščiu išversti tą šypsenėlę į kitą pusę. Jis galėjo tai padaryti... jeigu ne Džekas. Andolinis spoksojo tiesiai priešais save ir, atrodo, narpliojo banalias žmogaus, matančio pasaulį primityviomis spalvomis bei emocijomis, mintis. Tačiau Edžio įsitikinimu Džekas matė daugiau per vieną dieną, nei Kolas Vincentas per savo gyvenimą.

— Tai gerai, — tarė Kolas. — Gerai.

Tyla. Kolas išsišiepęs spoksojo į Edį, laukė, kol tas vėl pradės kasytis, mindžikuoti nuo vienos kojos ant kitos, kaip sysiu užsimanęs vaikas; laukė, kada Edis pasidomės, kas nutiko, paklaus, ar netyčia neturi pasiėmę miltelių jam.

Edis atrėmė jo žvilgsnį, nesikasė, iš viso nejudėjo.

Per aikštelę vėjo gūsis vijo saldainio popieriuką. Jo šnaresys ir laisvąja eiga ūžiančio variklio gausmas buvo vieninteliai garsai.

Kolo šypsena ėmė vysti.

— Šok į vidų, Edi, — nepasukdamas galvos tarė Džekas. — Pasivažinėsime.

— Kur? — paklausė Edis ir taip žinodamas atsakymą.

— Pas Balazarą. — Andolinis dėbsojo į priekį, tik pajudino rankas. Žybtelėjo oniksas masyviame aukso žiede ant didžiojo dešinės rankos piršto it milžiniško vabzdžio akis. — Jis nori išgirsti apie savo prekę.

— Prekę turiu. Ji saugioje vietoje.

— Puiku. Tada nėra ko nerimauti, — atsakė Džekas nežiūrėdamas.

— Pirma norėčiau užlipti pas save, — tarė Edis. — Noriu persirengti, pasikalbėti su Henriu...

— Ir „apsiforminti”, nepamiršk, — iššiepė geltonus dantis Kolas. — Tik kad tu neturi kuo apsiforminti, biče.

Are-a-biče? — prisiminė šaulys Edžio sąmonėje, ir jie abudu krūptelėjo.

Kolas pastebėjo tai ir dar labiau išsišiepė. O, pagaliau, kalbėjo ta šypsena. Senas, geras narkošos drebulys. Jau buvau susirūpinęs, Edi. Likusieji dantys buvo ne geresnės būklės.

— Kodėl gi?

— Misteris Balazaras nutarė, kad geriau iš jūsų buto viską išvalyti, — nepasisukdamas atsakė Džekas. Jis toliau stebėjo pasaulį, nors iš pažiūros tai atrodė neįmanomas uždavinys tokios fizionomijos būtybei. — Jeigu kas užklystų.

— Pavyzdžiui, žmonės iš federalinės tarnybos, — pridūrė Kolas. Jo veidas vėl tryško gera nuotaika. Edis pajuto, kad ir Rolandui kilo noras užvažiuoti kumščiu per tuos išgedusius dantis, kurie šypseną darė tiesiog nepakenčiamą. Jausmų bendrumas truputį pakėlė ūpą. — Jis pasiuntė komandą nuplauti sienas ir išsiurbti kilimus. Tai nekainuos tau nė cento, Edi!

Dabar tu paklausi, ar aš turiu ko nors, kalbėjo Kolo šypsnys. Taip, paklausi, Edi, mano berniuk. Gal tu ir nemėgsti saldainių pardavėjo, bet nuo saldainių seilė juk tįsta, a? O dabar, kai įsitikinai, jog Balazaras ištuštino asmenines tavo atsargas...

Staiga Edžio galvą perskrodė bjauri ir bauginanti mintis. Jeigu atsargos dingo...

— Kur Henris? — staiga paklausė jis, ir Kolas loštelėjo nustebęs.

Džekas Andolinis pagaliau teikėsi atsisukti. Lėtai, tarsi darytų tai išimtinais atvejais ir didžiulėmis pastangomis. Kone galėjai girdėti, kaip girgžda seni netepti kaklo sąnariai.

— Saugioje vietoje, — burbtelėjo jis ir taip pat palengva grąžino galvą į pradinę padėtį.

Edis stovėjo prie picų furgonėlio, kovodamas su panika, blaškančia rišlias mintis. Staiga noras įkalti dozę, ligi šiol pakankamai sėkmingai kontroliuotas, tapo nevaldomas. Jam reikia „apsiforminti”. Kad galėtų galvoti, suimtų save į rankas...

Baik! — nugriaudėjo galvoje Rolando balsas taip garsiai, kad Edis prisimerkė (o Kolas, palaikęs Edžio grimasą antra narkošos drebulio pakopa, vėl išsišiepė). Liaukis! Aš suimsiu tave geriau nei gali įsivaizduoti!

Tu nesupranti! Jis mano brolis! Jis sumautas mano brolis! Balazaras paėmė mano brolį!

Kalbi, lyg nežinočiau to. Bijai dėl jo?

Taip! O dangau, taip!

Tada daryk tai, ko jie tikisi. Verk. Prašyk ir maldauk. Prašyk tos savo dozės. Aš įsitikinęs, kad jie to laukia ir kad turi su savimi. Daryk viską, daryk, dėl ko jie tikri, ir tuomet tavo būgštavimai pasitvirtins.

Aš nesuprantu, ką turi...

Sakau tau, kad jeigu atkiši jiems savo papilvę, pasirašysi savo broliui nuosprendį. Ar to tu nori?

Gerai. Susiimsiu. Gal skamba neįtikinamai, bet pasistengsiu būti šaltakraujiškas.

Štai kaip tai vadini? Gerai. Taip. Būk šaltakraujiškas.

— Ne taip buvo tartasi, — tarė Edis tiesiai į plaukuotą Džeko Andolinio ausį. — Ne todėl rūpinausi Balazaro preke ir laikiau prikandęs liežuvį, kai kitas tuo metu jau vardintų po penkias pavardes už kiekvienus numestus cypės metus.

— Balazaras mano, kad tavo broliui su juo saugiau, — nepasukdamas akių tarė Džekas. — Jis paimtas į patikimą globą.

— Tai šaunu, — atkirto Edis. — Padėkokite jam nuo manęs, perduokite, kad grįžau, prekė saugi ir galiu pats pasirūpinti Henriu, kaip jis visuomet rūpinosi manimi. Perduokite jam, kad ištrauksiu iš šaldytuvo alaus, o kai Henris grįš namo, mes išgersime, tada sėsime į savo mašiną ir atvažiuosime į miestą derėtis, kaip tartasi.

— Balazaras nori tave matyti, Edi, — atsakė Džekas. Jo balsas buvo nepermaldaujamas, be kompromisų. — Lipk į furgoną.

— Susikišk jį ten, kur saulė nešviečia, šikniau, — atšovė Edis ir pasisuko eiti namo.

8

Eiti buvo netoli, bet neįveikus nė pusės atstumo ant jo peties nusileido Andolinio ranka ir suspaudė it replėmis. Karštas kvėpavimas svilino Edžiui sprandą. Viskas įvyko per tokį laiko tarpą, kurio, atrodė, Džekui prireiktų įtikinti ranką suimti durų rankenėlę.

Edis atsigręžė.

Būk šaltakraujiškas, šnipštelėjo Rolandas. Esu šaltakraujiškas, atsakė Edis.

— Manyk, kad esi miręs, — tarė Andolinis. — Niekas man nenurodinės, ką kištis į šikną, juo labiau ne tokie apsiseilioję narkošos, kaip tu.

— Užmušk, šūde! — suriko jam Edis. Tik rėkė pamatuotai. Šaltakraujiškai, jeigu galima sakyti. Jie stovėjo auksinėje pavakario šviesoje nuomojamų butų rajone, žmonės išgirdo riksmą, išgirdo žodį „žudyk”, ir jeigu jų radijai įjungti, jie juos pasigarsins, jeigu neįjungti — įsijungs, nes taip geriau, saugiau.

— Rikas Balazaras sulaužė savo žodį! Aš įvykdžiau savo pažadą, o jis savo neįvykdė! Todėl sakau tau, kad susikištum į dvokiančią savo subinę, sakau jam ir sakysiu, kam tik noriu!

Andolinis ramiai žiūrėjo į jį. Jo akys tapo tokios rudos, kad spalva tarsi ištekėjo į baltymus, nudažydama juos geltonai.

— Liepsiu susikišti į subinę net prezidentui Reiganui, jeigu jis sulaužys savo žodį, ir nusiperst ant tos sumautos jo neliečiamybės, ar kaip ji ten!

Žodžiai nuaidėjo tarp plytų ir betono. Kitoje gatvės pusėje, iš aikštelės juos stebėjo vienas vaikas neįtikėtinai juoda oda prie baltų krepšinio šortų, pasikišęs po pažastimi kamuolį.

— Baigei? — pasiteiravo Andolinis, kai aidas nutilo.

— Taip, — visiškai normaliu tonu atsakė Edis.

— Gerai, — tarė Džekas. Jis išskėtė savo antropoidiškus pirštus ir nusišypsojo... Tuomet atsitiko du keisti dalykai: šypsena buvo tokia žavi, kad išmušdavo žmones iš pusiausvyros; antra, ji atskleidė, koks Džekas vis dėlto protingas. Pavojingai protingas. — Gal galime pradėti iš naujo?