Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Čimis su Klaudijum stebėjo jį susižavėję.

Seniau jie vadino jį Il Roche — Uola. Kai kurie senbuviai ir dabar taip vadino. Viršutiniame savo stalo stalčiuje, kur kiti verslininkai turėdavo pasidėję bloknotus, parkerius, sąvaržėles ir panašius daiktus, Enrikas Balazaras laikė tris kortų kalades. Tačiau jomis nežaidė.

Iš jų statė.

Sudėdavo dvi kortas stogeliu. Šalia pastatydavo dar vieną palapinę. Ant jų uždėdavo „stogą”. Ir taip sudėliodavo kortų namelį. Iš šono jis atrodydavo kaip trikampių kaugė. Čimis matė griūvant šimtus tokių namų. Klaudijui irgi teko matyti, nors ne taip dažnai, nes jis buvo trisdešimt metų jaunesnis už Čimį. O tas tikėjosi netrukus išeiti pensijon, persikelti su savo žmona į fermą Nju Džersyje, o ten atsiduoti daržininkystei... ir pergyventi kalę, kurią vedė; jeigu ne jo uošvė, jis seniai būtų praradęs viltį kada nors suvalgyti fetučini [* It. fettucini — ilgi, siauri, plokšti makaronai] La Monstrą papėdėje; La Monstrą buvo amžina, o pergyventi tą kalę dar yra vilties; tėtis turėjo priežodį, kuris išverstas skambėjo maždaug taip: „Dievas čiurinasi tau ant sprando kiekvieną dieną, bet paskandina tik kartą”, ir nors Čimis nebuvo tvirtai įsitikinęs, tikėjo, jog tai atskleidžia Dievo gerumą, todėl dar turėjo vilčių. Bet tik vieną kartą matė Balazarą praradus savitvardą prie kortų namo griuvėsių. Dažniausiai jie sugriūdavo atsitiktinai — kas nors garsiai uždarydavo duris kitame kambaryje, girtas atsitrenkdavo į sieną; Čimiui teko matyti, kaip kūrinys, misterio Balazaro (kurį jis dar vadino Da Boss, kaip veikėją iš Česterio Guldo komedijos) kurptas kelias valandas, subirdavo todėl, jog bare per garsiai užgrodavo bosas. Kitais kartais tos oro konstrukcijos sugriūdavo be pastebimos priežasties. Sykį — šią istoriją Čimis pasakojo mažiausiai penkis tūkstančius kartų ir visiems pažįstamiems mirtinai įkyrėjo, — Da Boss pažvelgė į jį iš griuvėsių ir tarė: „Matei, Čimi? Štai atsakymas kiekvienai motinai, kuri keikė Dievą, kad vaikas žuvo kelyje, kiekvienam tėvui, kuris keikė darbdavį, išvijusį jį iš gamyklos, kiekvienam vaikui, gimusiam skausmui ir kančioms. Mūsų gyvenimai — kaip šitie namai. Kartais griūva dėl kokios nors priežasties, kartais — šiaip sau.

Karločimis Dretas nutarė, jog tai išmintingiausias žmogaus gyvenimo nusakymas, kurį jam teko girdėti.

Ir vieną kartą Balazaras leido atsiskleisti savo temperamentui, kai prieš dvylika ar keturiolika metų sugriuvo vienas iš jo kortų namelių. Kažkoks tipas atėjo pasikalbėti su reikalais. Tipas be manierų, išsilavinimo. Iš kvapo — toks, kuris maudosi kartą į metus, jeigu reikia. Vienu žodžiu, airis. Ir, žinoma, norėjo pasikalbėti apie alkoholį. Airių narkotikai nedomina, tik svaigalai. Ir tas šmikis pagalvojo, kad kortų namelis šiaip sau — žaidimas. „Sugalvok norą!” — šūktelėjo jis, kai Da Boss ramiai ir džentelmeniškai paaiškino, kodėl tarp jų sandėris neįmanomas. Ir tas šmikis, garbanius raudonais plaukais, balta it džiovininko oda ir pavarde, kuri prasideda „O” su kableliu, pūstelėjo į Balazaro stalą kaip į žvakutes ant gimtadienio torto. Kortos išlakstė Balazarui virš galvos. Tada jis atsidarė kairį stalčių, kur verslininkai galėjo laikyti asmeninius užrašus ar kažką panašaus, išsitraukė 45 kalibro pistoletą ir ramiausiu veidu įsodino kulką jam į galvą. Kai Čimis ir dar vienas vaikinas, vardu Trumanas Alekzanderis, miręs nuo infarkto prieš ketverius metus, palaidojo tą šmikį po kažkokia vištide už Sedonvilio Konektikute, Balazaras tarė Čimiui: „Statyti namus leista žmonėms. Juos griauti gali tik Dievas. Sutinki?”

— Taip, misteri Balazarai, — atsakė Čimis. Ir nuoširdžiai tam pritarė.

Balazaras patenkintas linktelėjo.

— Padarėte, kaip sakiau? Pakišote jį taip, kad ant galvos šiktų vištos ar antys?

— Taip.

— Labai gerai, — ramiai tarė Balazaras ir iš dešinio savo stalo stalčiaus išsitraukė naują kortų kaladę.

Il Roche vienu aukštu neapsiribodavo. Ant pirmojo keldavo antrąjį, tik ne tokį platų; tada trečią, ketvirtą. Po ketvirtojo aukšto jam tekdavo atsistoti. Tada nereikėdavo žemai lenktis pasižiūrėti ir iš šono matydavosi ne trikampių eilės, o trapi, nepaprastai miela rombų galerija. Ilgai į ją bežiūrint imdavo suktis galva. Kartą Čimis lankėsi Veidrodžių labirinte, ir tenai jautėsi taip pat. Daugiau ten nebegrįžo.

Čimis tvirtino (ir atrodo, juo niekas netikėjo, nes visiems buvo nusispjauti), jog kartą yra matęs Balazarą pastačius ne kortų namą, o bokštą; pasiekė devynis aukštus, o tada griuvo. To, kad visi praleisdavo tai pro ausis, Čimis nežinojo: visi apsimesdavo nustebę ir susižavėję, nes jis buvo artimas Da Boss. Bet tikrai būtų visus sužavėjęs, jeigu gebėtų rasti žodžių jį apibūdinti: kokia trapi buvo nėrinių konstrukcija, kaip užėmė kone tris ketvirčius atstumo nuo stalo iki lubų, kūrinys iš valetų, damų, karalių, dešimakių ir tūzų, raudonų ir juodų popierinių rombų, stovinti kaip iššūkis besisukančiam nesuprantamų jėgų ir įstatymų visatoje pasauliui; bokštas, kuris nustebusioms Čimio akims atrodė visų neteisingų gyvenimo paradoksų paneigimas.

Jeigu būtų galėjęs, būtų pasakęs: Žiūrėjau į tai, ką jis statė, ir man paaiškėjo, kodėl egzistuoja žvaigždės.

10

Balazaras žinojo, kaip viskas buvo.

Federalai suuodė Edį. Galbūt mintis siųsti Edį išvis buvo kvaila, galbūt nuojauta jį apvylė, bet Edis kažkodėl atrodė tinkamas, idealus tam reikalui. Balazaro dėdė, pirmas žmogus, kuriam Balazaras dirbo šitame versle, tvirtino, jog kiekviena taisyklė turi išimčių, išskyrus vieną: niekuomet nepasikliauk narkomanu. Balazaras nesiginčijo — ar penkiolikmečiui berniukui kalbėti? — bet pats sau mąstė, kad vienintelė taisyklė be išimties yra ta, jog yra taisyklių, kurioms tai netinka.

Jeigu Tijo Veronė gyventų dabar, toptelėjo Balazarui, jis nusijuoktų į akis ir pasakytų: klausyk, Rikai, tu visuomet buvai per daug protingas; žinai taisykles, laikai prikandęs liežuvį, kai to reikia, bet tavo žvilgsnis visada akiplėšiškas. Tu per daug didžiuojiesi savo smegenimis, todėl kada nors įkrisi į savo pasipūtimo iškastą duobę, aš tuo neabejoju.

Jis sudėjo dvi kortas stogeliu ir paguldė ant jų trečią.

Jie suėmė Edį ir kiek palaikę paleido.

Balazaras išgabeno Edžio brolį ir atsargas, kurių jie turėjo. To turėjo užtekti, kad vaikis ateitų... o Edžio jam reikėjo.

Reikėjo todėl, kad praėjo tik dvi valandos, o dvi valandos negerai.

Pareigūnai tardė jį Kenedžio oro uoste, ne 43-ojoje gatvėje, tai irgi įtartina. Tai reiškia, kad Edžiui pavyko atsikratyti didžiosios dalies ar net viso kokaino.

Ar tikrai?

Enrikas pamąstė.

Edis išėjo iš Kenedžio praėjus dviems valandoms nuo sulaikymo lėktuve. Per mažai laiko, kad įsitikintų, jog jis švarus, ir per daug, kad suprastų per neapsižiūrėjimą padarę klaidą.

Jis mąstė. Ir negalėjo suprasti.

Edžio brolis — zombis, bet Edis gudrus, tvirtas. Nebūtų pasidavęs per dvi valandas... nebent ant kitos svarstyklių lėkštės padėtas jo brolelis. Kažkas dėl brolio.

Bet visgi, kaip apsiėjo be 43-osios gatvės? Ir be muitinės furgonėlio, primenančio pašto automobilį, tik su grotelėm ant užpakalinių langų? Todėl, kad Edis kažką iš tiesų padarė su preke? Atsikratė? Paslėpė?

Lėktuve prekės nepaslėpsi.