Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Jeigu kinkos būtų stipresnės, — burbtelėjo ji. — Jeigu būtų stipresnės, jeigu...

Nortas kilstelėjo galvą išgirdęs balsą ir nusišypsojo iš pragaro. Bet jos kinkos nestiprios. Ji turi tik barą ir randą.

Laužas greitai užgeso ir lankytojai sugužėjo vidun. Alisa ėmė gurkšnoti viskį, prieš vidurnaktį visiškai nusigėrė.

8

Ji baigė pasakoti, tačiau neišgirdusi komentaro pagalvojo, jog monotoniška savo istorija nepažįstamąjį užmigdė. Ėmė snausti pati, ir staiga šaulys paklausė:

— Viskas?

— Taip. Viskas. Jau vėlu.

— A. — Jis suko naują cigaretę.

— Nedrįsk palikti mano lovoje nuorūką, — šiurkščiau, nei pati norėjo, įspėjo Alisa.

— Nebijok.

Vėl tyla. Mirksi cigaretės ugnelė.

— Ryte iškeliausi, — abejingai burbtelėjo ji.

— Turiu eiti. Manau, jis paliko man čia spąstus.

— Neik, — paprašė ji.

— Pažiūrėsim.

Jis nusisuko į kitą pusę, bet moteris nusiramino. Jis liks. Suėmė miegas.

Prieš nugrimzdama į sapną Alisa vėl prisiminė, kaip Nortas prabilo į jį, kokia keista kalba šnekėjo. Ji nebuvo mačiusi, kad Nortas reikštų emocijas. Net mylėdavosi tylomis, tik gale imdavo dažniau kvėpuoti ir sekundei sustodavo. Šitas svetimšalis atrodo tarsi iš pasakos ar mito, paskutinis iš savo genties pasaulyje, kuris atvertė paskutinį savo puslapį. Nesvarbu. Jis liks čia keletą dienų. Rytoj bus užtektinai laiko pagalvoti arba poryt. Ji užmigo.

9

Ryte Alė išvirė jam avižinės košės, kurią suvalgė nekalbėdamas. Kimšo į burną negalvodamas apie ją, tarsi nė nematydamas. Jis žinojo, kad turi eiti. Su kiekviena minute, kurią gaišta čia, vyras juodais drabužiais tolsta. Tikriausiai jau pasiekė dykumą. Jis traukia į pietus.

— Ar turi žemėlapį? — nelauktai paklausė šaulys, pakeldamas akis.

— Miestelio? — nusijuokė ji. — Jis per mažas, kad reikėtų žemėlapio.

— Ne, kraštų į pietus nuo čia.

Alisos šypsena išnyko.

— Dykuma. Ten tik dykuma. Maniau, kad liksi kelioms dienoms.

— O kas į pietus nuo dykumos?

— Iš kur man žinoti? Jos niekas nėra perėjęs. Niekas nė nebandė, kai gyvenu čia. — Ji nusišluostė rankas į prikyštę, susirado puodkėles ir suvertė verdančio vandens puodą į užkimštą kriauklę.

Šaulys pakilo.

— Kur eini? — Jai pačiai nepatiko atvira baimės gaida balse.

— Į arklides. Jeigu kas ir žino, tai prižiūrėtojas. — Jis uždėjo rankas jai ant pečių. Rankos buvo šiltos. — Ir susitarti dėl savo mulo. Jeigu liksiu čia, juo reikia pasirūpinti. Nes teks keliauti.

Bet dar ne dabar. Ji pažvelgė į šaulį.

— Saugokis to Kenerlio. Ko nežinos — prikurs. Alisa pasisuko į kriauklę, jausdama tekant karštas dėkingumo ašaras.

10

Kenerlis buvo bedantis, nemalonus tipas, sanguliaujantis su dukterimis. Dvi paauglės dirsčiojo į šaulį iš arklidžių užkaborių. Dulkėse linksmai ropojo kūdikis. Suaugusi murzina seksuali blondinė smalsiai apžiūrėjo jį leisdama vandenį iš kieme įrengtos dejuojančios pompos.

Šeimininkas sutiko jį kieme, pusiaukelėje tarp durų ir gatvės. Nesuprasi, ar jis svetingas, ar padlaižys — it užsispyręs kiemsargis šuva, kurį per dažnai spardo.

— Pasirūpinta, — suskubo pasakyti jis, ir nespėjus šauliui atsakyti, suriko dukrai: — Eik vidun, Sobe! Tuojau pat eik vidun!

Sobė su kibiru tingiai nupėdino į pašiūrę daržinės pašonėje.

— Kalbate apie mulą? — pasitikslino šaulys.

— Taip, sere. Seniai nemačiau mulo. Buvo metas, kai jie veisėsi laisvėje, bet laikai keičiasi. Matau tik kelis jaučius ir ekipažų arklius... Sobe, iškarsiu kailį, prisiekiu!

— Aš nesikandžioju, — mandagiai tarstelėjo šaulys. Kenerlis susigūžė.

— Ne dėl jūsų. Ne, sere, ne dėl jūsų. — Išsišiepė. — Ji iš prigimties žiopla. Joje demonas. Ji laukinė. — Jo žvilgsnis aptemo. — Artinasi pasaulio pabaiga, misteri. Kaip Knygoje pasakyta. Vaikai neklausys savo tėvų, ir maras užklups tūkstančius.

Šaulys linktelėjęs parodė į pietus:

— Kas tenai?

Kenerlis vėl išsivėpė atkišdamas kelis išgeltusius dantis.

— Atsiskyrėliai. Žolė. Dykuma. Kas daugiau? — sukranksėjo jis, žvilgsniu šaltai tirdamas pašnekovą.

— Ar didelė šita dykuma?

— Didelė. — Kenerlis stengėsi kalbėti rimtai. — Gal trijų šimtų mylių. Ar net tūkstančio. Negaliu pasakyti, misteri. Ten tik žolė ir demonai. Kaip tik tenai iškeliavo tas kitas priklydėlis. Tas, kuris pastatė ant kojų Nortą, kai anas susirgo.

— Susirgo? Girdėjau, kad jis buvo miręs. Arklininko šypsena nesitraukė nuo lūpų.

— Gerai, gerai. Galbūt. Bet juk mes — suaugę vyrai, a?

— O demonais pats tiki, a?

Kenerlis atrodė įsižeidęs.

— Čia kas kita.

Šaulys nusiėmė skrybėlę ir nusišluostė kaktą. Saulė kepino negailestingai. Kenerlis to tartum nejautė. Arklidės pavėsyje purvu veiduką rimtai terliojo maža mergytė.

— Nežinai, kas už tos dykumos?

Kenerlis patraukė pečiais.

— Kažkas turėtų būti. Prieš pusę amžiaus iš tos pusės važiuodavo karietos. Tėvas pasakojo. Sakė, kad tenai yra kalnai. Kiti tvirtina, jog vandenynas... žalias vandenynas, knibždąs pabaisų. Treti mano, jog tenai baigiasi pasaulis. Yra tik šviesos, kurias išvydęs žmogus apanka, ir Dievo veidas pražiota burna, kuris jį suryja.

— Paistalai, — nukirto šaulys.

— Žinoma, — linksmai šūktelėjo Kenerlis. Paskui vėl susikūprino iš baimės, neapykantos, noro įsiteikti.

— Pasirūpink, kad mano mulas būtų prižiūrėtas. — Jis metė arklininkui antrą monetą. Senis pastvėrė ją ore.

— Būtinai. Apsistosite čia kuriam laikui?

— Tikriausiai.

— Ta Alisa visai gera, kai nori, teisybė?

— Sakei ką nors? — išsiblaškęs paklausė šaulys. Kenerlio žvilgsnyje pasirodė siaubas:

— Ne, sere, nė žodžio. Ir atsiprašau, jeigu ką leptelėjau. — Jo akys užkliuvo už Sobės, išlindusios pro langą. Atsigręžęs jis suriko: — Įspėjau tave, paleistuve! Dievu prisiekiu! Aš...

Šaulys nuėjo, jausdamas, kad arklininkas atsisuko jo palydėti žinodamas, jog atsigręžęs gali išvysti senio veide tikrų, nepridengtų emocijų atspindį. Jis to nenorėjo. Buvo tvanku. Vienintelis aiškus dalykas apie dykumą buvo jos dydis. Ir šiame mieste dar ne viskas padaryta. Dar ne.

11

Jie gulėjo lovoje, kai Šebas išspyrė kambario duris ir įžengė su peiliu.

Keturias dienas šaulys praleido tarsi sapnuodamas atmerktomis akimis. Valgė. Miegojo. Mylėjosi su Ale. Sužinojęs, kad ji moka groti smuiku, prašė pagroti. Atsisėdusi šonu prie lango, trykštančio pieniška dienos šviesa, ji pagriežė kažkokią melodiją, kuri, truputį palavinus ranką, būtų visai graži. Šaulys jautė augančią (bet tarytum nutolusią) aistrą baro šeimininkei ir manė, jog tai gali būti vyro juodais drabužiais jam paliktos pinklės. Jis skaitė šnarančius ir dėmėtus senus žurnalus išblukusiomis nuotraukomis. Nieko neėmė į galvą.

Jis neišgirdo, kaip užlipo pianistas — atbuko refleksai. Tačiau ir tai neatrodė svarbu, nors kitu metu ir kitoje vietoje šis faktas ne juokais būtų jį nugąsdinęs.

Alė gulėjo nuoga, su paklode tarp krūtų. Jie rengėsi meilės žaidimams.

— Prašau, — kalbėjo ji. — Kaip anksčiau, aš noriu to, aš noriu...

Driokstelėjo atsilapojusios durys, pianistas sulinkusiomis kojomis įgriuvo į saulėtą kambarį. Alė nesuklykė, nors Šebo rankoje blizgėjo aštuonių colių mėsininko peilis. Pianistas kažką nesuprantamai bambėjo. Lyg būtų murkdomas purvo kibire. Tiško seilės. Jis smeigė peilį abiejom rankomis, šaulys sugavo senį už riešų ir pasuko. Peilis iškrito. Šebas išleido spigų garsą kaip neteptos durys. Plaštakos pakibo nelyginant lėlės ant virvelių sulaužytais riešais. Vėjas beldėsi į langą. Ant sienos kabančiame veidrodyje atsispindėjo iškreiptas kambario vaizdas.