Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Aš pragare! — sustaugė jis persikreipusiu ir trūkčiojančiu veidu, po kuriuo tarytum rangėsi gyvatės. — Aš paleistuvavau! Aš lošiau! Aš rūkiau žolę! Aš nusidėjau! Aš... — Isteriškas klaikus jo balsas pasiekė lubas. Žmogelis gulėjo susiėmęs už galvos, lyg ji galėtų sprogti it pernokęs arbūzas.

Auditorija nuščiuvo it išgirdusi repliką, suakmenėjo kone erotiškomis ekstazės pozomis.

Silvija Pitston pasilenkusi suėmė parkritusiojo galvą. Vyras nutilo, kai stiprūs, balti ir švelnūs pamokslininkės pirštai paniro į jo plaukus. Nieko neregėdamas jis spoksojo į Silviją.

— Kas su tavimi buvo nuodėmėje? — paklausė ji. Moters žvilgsnis vėrė, atrodė švelnus ir podraug šaltas.

— Pa... Pašalietis.

— Kurio vardas koks?

— Kurio vardas Šėtonas. — Bažnyčia aikteli.

— Ar atsižadi jo?

— Taip! Taip! O, mano Išganytojau Jėzau! — karštai išpoškino vyriškis.

Ji užvertė jo galvą; žmogelis spoksojo nieko nereginčiomis fanatiko akimis. — Jeigu įžengtų pro tas duris... — Ji parodė į prieangio šešėlius, kur stovėjo šaulys, — ... ar pažintum jį iš veido?

— Prisiekiu motina!

— Ar tiki amžina Jėzaus meile?

Jis pravirko.

— Žinoma, po paraliais...

— Jis atleidžia tau už tai, Džonsonai.

— Šlovė Viešpačiui, — šniurkščiodamas atsakė parapijietis Džonsonas.

— Aš žinau, kad jis atleidžia tau, kaip žinau, kad jis nutrenks nepaklusniuosius iš savo rūmų į svilinančią tamsą.

— Šlovė Viešpačiui, — suvapėjo išsekę tikintieji.

— Taip pat žinau, kad tas Pašalietis, tas Šėtonas, tas Musių ir Gyvačių Valdovas bus nutrenktas ir sutryptas... ar sunaikinsi jį, kai pamatysi, Džonsonai?

— Taip, šlovė Viešpačiui! — verksmingu balsu atsakė vyras.

— Ar sunaikinsite jį, broliai ir seserys?

— Taip... — Persisotinę.

— Jeigu išvysite jį žengiantį rytoj centrine gatve?

— Šlovė Viešpačiui...

Tą akimirką nerimo apimtas šaulys atsitraukė nuo durų ir grįžo miestelin. Oras dvelkė dykuma. Beveik metas keliauti. Beveik.

13

Vėl į lovą.

— Ji neturėjo tavęs pastebėti, — ramino Alisa. Nors atrodė išsigandusi. — Ji nieko nepastebi. Tik pasirodo sekmadienio vakarais ir mirtinai visus įbaugina.

— Kiek laiko ji čia gyvena?

— Gal dvylika metų. Geriau nekalbėkim apie ją.

— Iš kur ji atėjo? Iš kurios pusės?

— Aš nežinau. — Pamelavo.

— Ale?

— Aš nežinau!

— Ale?

— Gerai jau! Gerai! Ji iš atsiskyrėlių! Iš dykumos!

— Taip ir maniau. — Šauliui palengvėjo. — Kur ji gyvena?

Jos balsas pasidarė vos girdimas:

— Jeigu pasakysiu, ar pasimylėsi su manimi?

— Žinai atsakymą.

Moteris atsiduso. Senas, pageltęs lyg lapų šiurenimas garsas.

— Jos namas už kalvelės kitame bažnyčios gale. Nedidelė lūšnelė. Tenai... ten gyveno tikras kunigas, bet išsikėlė. Ar užteks? Patenkintas?

— Ne. Dar ne. — Jis užvirto ant jos.

14

Išaušo paskutinė diena, suprato jis.

Dangus nusidažė šlykščia violetine nelyginant kraujosruva spalva, iš viršaus keistai nutvieksta aušros pirštų. Alė lakstė kaip šmėkla, degiojo lempas, prižiūrėjo tešla apvoliotus kukurūzus, šokinėjančius keptuvėje. Jis smarkiai ją pamylėjo, kai sužinojo viską, ką norėjo žinoti. Alisa jautė artėjant išsiskyrimą, tad atidavė daugiau, nei gavo, atidavė įtūžusi ant auštančios dienos, atidavė su nepavargstančia šešiolikmetės energija. Bet šį rytą ji buvo išbalusi. Vėl ties menopauzės slenksčiu.

Ji padavė jam pusryčius netardama žodžio. Šaulys valgė skubiai, kramtė, rijo, nuplaudamas kiekvieną kąsnį karšta kava. Alė priėjo prie durų ir žvelgė į rytą, į tylius lėtapėdžių debesų batalionus.

— Šiandien bus smėlio audra.

— Nenustebsiu.

— Ar tave galima nustebinti? — ironiškai paklausė ji ir žiūrėjo, kaip šaulys užsimaukšlina skrybėlę. Paplojęs per viršugalvį, kad tvirčiau laikytųsi, jis prasmuko pro ją.

— Kartais, — atsakė. Gyvą ją matė dar vieną kartą.

15

Kai pasiekė Silvijos Pitston lūšną, vėjas visiškai nurimo ir visas pasaulis ėmė kažko laukti. Šaulys jau seniai keliauja šiais dykrų kraštais, todėl žino — kuo ilgesnė pertrauka, tuo smarkesnis vėjas papūs, kai nutars, kad reikia pradėti. Kraštas mirko keistoje šviesoje.

Ant palaikių namelio durų buvo prikaltas didelis medinis kryžius. Šaulys pabeldė ir luktelėjo. Neatsako. Pabeldė dar kartą. Tyla. Atsivedėjęs spyrė batu į duris. Sklendė, laikiusi duris iš vidaus, nulėkė į šalį. Durys trenkėsi į kaip papuolė sukaltą sieną, pergąsdindamos žiurkes. Silvija Pitston sėdėjo prieškambaryje, sėdėjo milžiniškame juodmedžio supamajame krėsle. Sutiko jį ramiu savo didelių juodų akių žvilgsniu. Audros šviesa krito ant jos skruostų baisiais pustoniais. Ji buvo apsisiautusi skara. Krėslas tyliai girgždėjo.

Jie ilgai žvelgė vienas į kitą.

— Tu jo niekad nepagausi, — nutraukė tylą moteris. — Žengi blogio keliu.

— Jis lankėsi pas tave, — pareiškė šaulys.

— Ir buvo mano lovoje. Jis šnekėjo Kalba. Jis...

— Dulkino tave.

Ji nesudrebėjo.

— Eini blogio keliu, šauly. Stovi šešėlyje. Vakar stovėjai šventos vietos užkampyje. Manei, nepastebėsiu?

— Kodėl jis atgaivino žoliaėdį?

— Jis buvo Dievo angelas. Taip man sakė.

— Tikiuosi, kalbėjo šypsodamasis. Jos lūpa gyvuliškai pakilo nuo dantų.

— Jis sakė, kad ateisi jam iš paskos. Jis pasakė, ką daryti. Sakė, kad tu esi Antikristas.

Šaulys papurtė galvą.

— Jis to nesakė.

Silvija vangiai šyptelėjo.

— Sakė, jog norėsi pasiguldyti mane į lovą. Nori?

— Taip.

— Už savo gyvybės kainą, šauly. Jis paliko mane su vaiku... angelo vaiku. Jeigu paimsi mane... — Moteris leido šypsenai baigti mintį. Tuo pat metu praskėtė gigantiškas šlaunis. Kojos kyšojo iš po jos suknios kaip gryno marmuro stulpai. Reginys varė iš proto.

Šaulys nuleido rankas prie pistoletų.

— Tavyje demonas, moterie. Aš galiu jį išimti. Silvija akimirksniu sureagavo. Loštelėjo krėsle, veide šmėkštelėjo žebenkšties žvilgsnis.

— Neliesk manęs! Nesiartink! Nedrįsk paliesti Dievo sužadėtinės!

— Nori lažintis? — išsišiepė šaulys. Ir žengė prie jos. Mėsos kalnas gigantiškame rėme sukvarkė. Silvijos veidas tapo sustingusio siaubo parodija, ji dūrė į šaulį Akies ženklu sudėtus du pirštus.

— Kas yra už dykumos? — paklausė šaulys.

— Tu jo niekad nepagausi! Niekad! Tu sudegsi! Jis man sakė!

— Aš jį nutversiu, — atšovė šaulys. — Mes abu tai žinome. Kas už dykumos?

— Nesakysiu!

— Atsakyk!

— Ne!

Jis keliais pričiuožė prie jos šlaunų. Silvijos kojos susirakino it replės. Moteris leido geidulingus garsus.

— Tada galas demonui, — atšovė jis.

— Ne...

Šaulys išskėtė jos šlaunis ir ištraukė iš dėklo pistoletą.

— Ne! Ne! Ne! — dejavo pamokslininkė.

— Atsakyk.

Moteris siūbavo krėsle, kad net dundėjo grindys. Iš burnos liejosi maldos, žargono nuotrupos.

Jis įstūmė pistoleto vamzdį. Daugiau pajuto, nei išgirdo, kaip ji išgąstingai įtraukia į plaučius oro. Jos rankos daužė per galvą, pėdos trypė grindis. Ir tuo pat metu kiklopiškas kūnas stengėsi įsitraukti įsibrovėlį į gimdą. Jų niekas nematė, tik sumuštas dangus.